23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/04
Rapsai: 2010–2011 m. ruduo–žiema
  • R. Velička, R. Pupalienė, L. M. Butkevičienė
  • Mano ūkis

Šią įnoringą žiemą padėtis žieminių rapsų pasėliuose nebuvo kritiška, nors ir kėlė nerimą. Viena aišku - nuostolių žieminių rapsų pasėliuose ir šiemet neišvengsime, tik jie neturėtų būti tokie dideli kaip praėjusiais metais ir, aišku, bus skirtingi atskiruose šalies regionuose.

Rapsai gerai žiemoja, kai rudenį prieš žiemojimą užaugina 6-8 lapus, kai šaknies kaklelio storis būna 8-10 mm, o viršūninis pumpuras pakilęs virš žemės paviršiaus ne daugiau kaip 30 mm. Praėjusį rudenį po trumpo atšalimo spalio antroje pusėje rapsų vegetacija atsinaujino ir augalai ėmė sparčiai augti - lapkričio pabaigoje (24 d.) net rugsėjo 5 d. sėti žieminiai rapsai turėjo vidutiniškai 6-7 lapus, 5,4-6,6 mm skersmens šaknies kaklelį. Hibridinės Kronos veislės žieminių rapsų šaknies kaklelis storėjo sparčiau, negu linijinės Sunday veislės žieminių rapsų.

Linijinės veislės rapsai, sėti rugpjūčio 10 ir 20 d., pasibaigus atsinaujinusiai vegetacijai turėjo per aukštai iškilusį viršūninį pumpurą - atitinkamai 4,3 ir 3,6 cm. Hibridinės veislės rapsų viršūninio pumpuro aukštis viršijo tinkamo pasiruošimo žiemojimui ribas tik pasėtų rugpjūčio 10 d. rapsų.
Žieminių rapsų pasėlio purškimas fungicidais rudenį (buvo naudotas fungicidas Orius 1 l ha-1 su mikroelementinėmis trąšomis Bortit plius 1 l ha-1, Tera sorb foliar 2 l ha-1) turėjo įtakos visiems rapsų biometriniams rodikliams: purkštų rapsų augimas sulėtėjo, skrotelė turėjo vidutiniškai 8 lapus, o nustatytas optimalus lapų skaičius - 6-8. Nepurkštų rapsų lapų skaičius buvo didesnis, tačiau hibridinės veislės augalų - nežymiai.

Linijiniai rapsai sparčiau augino antžeminę dalį, o hibridiniai - požeminę. Ypač suintensyvėjo hibridinių rapsų šaknų augimas rudenį juos nupurškus fungicidais su mikroelementinėmis trąšomis ir dar labiau sulėtinus antžeminės dalies augimą. Šaknų ilgis labai svarbus ne tik sėkmingam rapsų žiemojimui, bet ir jų augimui pavasarį. Stipresnė šaknų sistema leidžia daryti prielaidą, kad hibridiniai rapsai turėtų peržiemoti sėkmingiau, o pavasarį augti intensyviau.

Pasiruošimo žiemojimui laikotarpis

2010 m. rudenį žieminių rapsų grūdinimosi sąlygos Lietuvoje buvo geros (tiesa, šiek tiek šaltesnė negu įprasta buvo lapkričio pabaiga), o ir dėl vėsesnio negu ankstesniais metais rudens rapsai neištįso. Pasėti iki rugpjūčio 25 dienos rapsai suformavo 6-8 lapus, o viršūninis pumpuras tepakilęs 2-3 cm. Pasiruošimo žiemoti laikotarpis (dienų skaičius nuo rapsų sudygimo iki vegetacijos pabaigos rudenį) 2010 m. buvo trumpesnis negu ankstesniais metais.

Augalų vegetacijos pabaigą lemia vidutinė paros oro temperatūra - 5 ºC šilumos, tačiau rapsams ši temperatūra yra žemesnė - 2 ºC šilumos. Nukritus ir išsilaikant vidutinei paros oro temperatūrai žemiau 2 ºC, laikoma, kad žieminių rapsų vegetacija baigėsi. LŽŪU Bandymų stotyje žieminius rapsus pasėjus rugpjūčio 10 d., 2007-2010 m. pasiruošimo žiemoti laikotarpio trukmė skyrėsi: 2007 m. - 76, 2008 m. - 88, 2009 m. - 83, o 2010 m. - tik 65 dienos. Todėl 2010 m. net rugpjūčio pradžioje pasėti žieminiai rapsai nespėjo peraugti, ir tik pasibaigus atsinaujinusiai vegetacijai rudenį, rugpjūčio 10 ir 20 d. sėtų linijinių rapsų viršūninis pumpuras jau buvo pakilęs aukščiau kaip 3 cm. Laikotarpis iki atsinaujinusios vegetacijos pabaigos kasmet trukdavo dar apie 30-37 dienas, ir rapsai, ypač vėlyvosios sėjos, dar spėdavo ūgtelėti.
Paprastai spalio ar lapkričio mėnesį pirmą kartą atšalus orams, po kelių ar keliolikos dienų vėl atšyla ir augalų vegetacija atsinaujina. 2007-2010 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad, atsinaujinus vegetacijai rudenį, žieminiai rapsai spėja paūgėti - pastorėja šaknies kaklelis, padidėja šaknų masė ir ilgis, pailgėja viršūninis pumpuras. Šio laikotarpio trukmė ypač svarbi vėliau sėtiems rapsams.

Meteorologinės sąlygos žiemą

Kauno meteorologinės stoties duomenimis, 2010 m. gruodis buvo palankesnis augalų žiemojimui negu 2009 m. gruodis. Lapkričio III dešimtadienį pradėjusi formuotis nestora sniego danga vėliau tolygiai storėjo, o maksimalus žemės įšalo gylis siekė tik 25 cm.

Sausį rapsai buvo po sniegu - sniego dangos storis, mėnesio pradžioje siekęs 36 cm, vėliau suplonėjo iki 12-15 cm. Vasario I dešimtadienį vidutinei paros oro temperatūrai pakilus virš 0 oC, sniegas Kauno rajone nutirpo, įšalo neliko dar anksčiau. Prasidėjus II dešimtadieniui, orai vėl atvėso, pradėjo gilėti įšalas. Šiuo metu likusius be sniego dangos augalus galėjo pažeisti šaltis, juolab, kad įšalas gilėjo daug sparčiau, negu storėjo sniego danga. Nors pagal Kauno meteorologinės stoties duomenis, vidutinė paros oro temperatūra, aukštesnė negu +2 oC, 3 paras iš eilės neišsilaikė, bet atšilimas ir ypač sniego dangos sunykimas žieminiams rapsams galėjo turėti neigiamos įtakos.

Vasario viduryje atšalus orams sniego danga ploniausia buvo apie Dotnuvą ir Kauną, bet ir čia siekė 2-4 cm, o tai reiškia, kad dirvos paviršiuje temperatūra buvo 4-6 laipsniais aukštesnė negu oro. Apie Šiaulius, Panevėžį, Šiaurės Lietuvoje sniego dangos storis buvo kelis kartus storesnis.

Yra žinoma, kad rapsams pavojingi didesni negu -15-20 oC šalčiai, užsitęsiantys daugiau kaip savaitę tik visiškai nesant sniego dangos. Padėtį, aišku, apsunkino tai, kad po atlydžio rapsų pasėliai daug kur užšalo labai drėgnoje dirvoje, daug kur telkšojo ir paviršinis vanduo. Žinoma, reikėtų vertinti padėtį atskiruose pasėliuose pagal vietos sąlygas ir pasėlio būklę (veislę, augalų išsivystymą ir t. t.). Stovintis vanduo pavasarį kasmet padaro nuostolių atsinaujinus rapsų vegetacijai, tačiau jei nėra gilaus įšalo, jis greičiau pasišalina.

R. Velička, R. Pupalienė, L. M. Butkevičienė

Mano ūkis, 2011/04