23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/04
Praktiški patarimai sodinantiems sodą
  • D. Kviklys
  • Mano ūkis

Pavasarėjant dažnas lietuvis sunerimsta - laikas sodinti vaismedį ar veisti sodą, nelygu kieno norai ir galimybės. Nesvarbu, ar bus pasodintas vienas kitas medelis ūkininko sodyboje, ar įveistas kelių hektarų verslinis sodas - sodinamosios medžiagos kokybė, veislės ir poskiepiai, vietos parinkimas aktualu visiems vienodai.

Po atšiaurios 2009-2010 m. žiemos iššalo dideli plotai verslinių sodų, o kiek žuvo vaismedžių sodybų sklypuose, niekas net ir neskaičiavo. Po tokių netekčių tenka pakoreguoti tinkamų auginti veislių sąrašą, priminti apie vietos ir dirvos sodui parinkimo svarbą ir atkreipti dėmesį, kad ne viskas, ką šalies medelynai daugina ar legaliai (ir nelegaliai) įveža perparduoti, yra tinkama sodinti ir auginti Lietuvos sąlygomis.

Apsilankius pavasarinėse mugėse ir turguose, būtų galima džiaugtis kasmet besiplečiančiu vaismedžių ir vaiskrūmių asortimentu, patraukliai įrengtais stendais ir gerėjančia rinkodara. Mugėse lankytojus griūte užgriūva didžiulis reklamos srautas: visi vaismedžiai - tik žemaūgiai, tik stambiavaisiai, niekada nesergantys, atsparūs šalčiams. Kaip nepasimesti nuo tokios informacijos gausos? Svarbu žinoti, kad sodininkavimo sėkmę lemia šie veiksniai: sodinamosios medžiagos sveikatingumas, dauginimo sistemos reikalavimų išlaikymas, sodinukų kokybė, sodinimo vietos parinkimas ir augalų veislės.

Augalų pasai ir sertifikatai

Realizacijos metu sodinukų sveikatingumo ir dauginimo sistemos reikalavimų laikymosi vizualiai nustatyti neįmanoma - tenka pasikliauti dokumentais. Pagrindinis augalo dokumentas yra augalo pasas, be kurio platinti daugelį sodo augalų draudžiama. Augalo pasas parodo, kad sodinamoji medžiaga nėra užkrėsta karantininėmis ligomis. Sodinamosios medžiagos sveikatingumą auginimo ir realizacijos metu kontroliuoja Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Medelynai, kuriuose nustatytas karantininių ligų židinys, bei kaimyniniai medelynai, patenkantys į apsaugos zoną, tam tikrą numatytą laiką netenka teisės prekiauti savo išauginta sodinamąja medžiaga. Įvežtiniams sodinukams (o jie beveik be išimčių keliauja iš Lenkijos) tokios kontrolės nėra. Tiesa, jie turi numatyto pavyzdžio augalų pasus, todėl oficialių priekaištų niekas negali turėti. Deja, žinant sodinamosios medžiagos perpardavinėtojų virtuvę, įvežtinių sodinukų dokumentais galima suabejoti.

Sodinamosios medžiagos kokybę parodo Sodo augalų dauginamosios medžiagos kokybės sertifikatas, išduodamas tik tiems medelynams, kurie laikosi dauginimo sistemos reikalavimų, t. y. turi įsiveisę tik dauginimui skirtas veislines plantacijas ir skiepūglinius sodus arba įsigyja medeliams padauginti reikalingus komponentus iš sertifikuotų medelynų. Sodininkams profesionalams nekyla abejonių dėl sertifikuotos sodinamosios medžiagos privalumų, jie jau daug metų veisia sodus sodindami tik sertifikuotus sodmenis. Tačiau nesusijusiems su sodininkystės verslu žmonėms tai yra visiškai nepažįstama sritis. Ūkininkai gerai žino elitinės ar sertifikuotos grūdų sėklos ar bulvių dauginamosios medžiagos pliusus - atitinkama nauda gaunama ir sodinant sertifikuotus sodo augalus.

Sodo augalų dauginimo sistema, nors ir įteisinta įstatymiškai, mėgėjiško lygio sodininkystėje nefunkcionuoja. Matyt trūksta informacijos ir švietėjiškos veiklos. Didžioji dalis sodinukų augintojų sertifikuotos kategorijos sodmenimis neprekiauja. Todėl tikrai verta prieš perkant paprašyti augalų kokybės sertifikato - nors ne visi tiki dokumentais, tačiau jiems esant bus tik geriau.

Įvežtinė produkcija - ne visada kokybiška

Ne vien augalo sveikatingumas ar dauginimo sistemos reikalavimų laikymasis yra svarbu. Jei niekas nereguliuos dauginamosios medžiagos veislinės sudėties ir nekreips dėmesio į rekomenduotinų auginti veislių sąrašą, nusivylusių pirkėjų ir toliau sparčiai daugės. Vis dažniau pasigirsta nusiskundimų dėl iššalusių persikų ir abrikosų, stambiavaisių slyvų ir trešnių, lepesnių veislių obelų ir kriaušių. Tokia padėtis, matyt, tęsis ir toliau, nes sodo augalų platinimas paliekamas pardavėjo sąžinei ir pirkėjo kompetencijai.

Gal dėl žinių trūkumo, o gal vaikantis greitesnio pelno Lietuvoje atsiranda garsiais vardais pasivadinusių medelynų, pateikiančių į rinką visiškai mūsų sąlygomis netinkamas auginti vaismedžių veisles. Atskira kalba būtų apie didmeninius ir mažmeninius perpardavinėtojus, surenkančius visus Lenkijos medelynų likučius (matyt, pagal svorį, o ne pagal veislę...) ir su dideliu antkainiu parduodančius Lietuvoje.

Tradiciniams Lietuvos medelynams sudaroma didžiulė konkurencija, ne vienas iš jų galvoja apie veiklos sustabdymą, nes konkuruoti su tokia įvežtine produkcija praktiškai neįmanoma. Paprastai tai būna po prekybos sezono likę neparduoti vaismedžiai (skirti sudeginti), kuriuos mūsų apsukrūs verslininkai gabena į Lietuvą. Pasidomėjus tokių įvežtinių trešnių, slyvų, abrikosų ar persikų veislėmis, matyti, kad dauguma jų skirtos auginti toli gražu ne šiauriau nuo Varšuvos. Tačiau Lietuvoje tokie sodinukai mielai perkami ir sodinami. O vėliau skundžiamasi, kad iššalo, nederėjo.

Dalį kaltės dėl minėtos situacijos tektų prisiimti visiems: mokslininkams - kad per mažai skiria dėmesio švietėjiškai veiklai, konsultavimo tarnyboms - kad neturi nė vieno sodininkystės srities specialisto, kitoms oficialioms institucijoms - kad per mažai viešina savo veiklą, susijusią su sodo augalų dauginamosios medžiagos kokybės, sveikatingumo ir veislių kontrole.

Daugiau dėmesio veislėms ir poskiepiams

Pasirenkant veisles, reikėtų atsižvelgti į jų kūrėjų rekomendacijas - ar skirta profesionaliems augintojams, ar mėgėjams. Vargu ar mėgėjiškame sode bus įmanoma išauginti rauplėms labai jautrių Ligol, anksčiau populiarių Norio ar Lobo veislių kokybiškus obuolius, ar bus apsisaugota nuo žievės ligų ir vėžio, auginant Šampion ar Eliza. Sunkumų iškils su Lotovka ir kitomis vyšniomis, jautriomis kokomikozei ir moniliozei, su kai kuriomis kriaušių veislėmis dėl kriaušių gleivėtrūdės, kriaušių ir stambiavaisių slyvų veislių vaisių puvinių. Mėgėjiškai sodininkystei derėtų rinktis kuo atsparesnes ligoms veisles.

Reikėtų taip pat kritiškai įvertinti savo kompetenciją ir galimybes auginant žemaūgius vaismedžius. Vietoj lauktų privalumų gali būti nusivylimų, jei žemaūgiai medeliai nebus kaip reikiant prižiūrėti. Sodybų soduose patartina rinktis vidutinio augumo vaismedžius: obelis su B.118 ar M.106 poskiepiu. Tačiau reikia prisiminti, kad medelis susideda iš dviejų komponentų - poskiepio ir veislės, ir būtinai pasidomėti, ar veislė nėra augi. Pavyzdžiui, Rubin ar Alvos veislių bei vidutinio augumo poskiepio kombinacija yra netinkama, nes toks derinys labai stipriai augs ir prastai derės. Visos augios veislės turi būti padaugintos su žemaūgiais poskiepiais - B.396 ar P 60.

Po šaltos žiemos išaiškėjo, kad nereikėtų rizikuoti auginti obelaites su M.9 poskiepiu, nebent parinkus ištvermingas veisles, tokias kaip Auksis, Alva, Connel Red ir kt. Lepesnėms veislėms Šampion ar Eliza reikėtų parinkti ištvermingus poskiepius B.396 ir P 60. Matyt, neverta rizikuoti ir su Konferencine kriaušių veisle, nebent ypač atidžiai būtų parinkta vieta sodui ar medžiui, bet auginti tada ją patartina tik su ištvermingais S1 ar K serijos poskiepiais.

Išorinės medelių kokybės įvertinimas

Išorinę vaismedžių kokybę įvertinti gali kiekvienas. Jaunam medeliui labai svarbu šaknys. Jos turi būti gerai susiformavusios, su daug aktyvių šaknelių ir jokiu būdu nepadžiūvusios. Jaunos šaknys pavasario saulėje žūsta per valandą! Toks pavojus iškyla mugėse ir turguose, į kuriuos vaismedžiai pervežami ne vieną kartą. Vaismedžiai negali būti parduodami plikomis šaknimis ar tik įdėti maišiuką. Šaknys būtinai turi būti drėgnos. Jei šaknys neelastingos, o mažesnės net trupa - toks vaismedis neprigis. Šaknų padžiūvimo problema eliminuojama perkant sodinamąją medžiagą tiesiai iš medelynų, kur sodinukai sandėliuojami dirvoje.

Akį visada patraukia dideli medžiai - rodos, tokį pasodinus ir derliaus greičiau galima sulaukti. Tai tiesa, tačiau tokie medžiai dar turi prigyti ir gerai augti, todėl labai svarbu įvertinti antžeminės dalies ir šaknų santykį. Geriau pasirinkti mažesnį medelį su stipria šaknų sistema, negu didelį su menkomis šaknimis. Ir žinoma, verčiau sodinti šakotą sodinuką negu vienametę vytelę. Mat vienametukus teks prikirpti, prižiūrėti, kad šakos augtų teisingai, reikiamu kampu. Tam bus sugaišti papildomi metai.

Įsigyjant šakotą sodinuką galima įvertinti ir paties augintojo žinias. Jei siūlomas medelis yra su nepašalintomis vertikaliai augančiomis šakomis, neturi vienos ryškios viršūnės, šakos suformuotos žemiau negu 70 cm nuo dirvos paviršiaus - jį užauginęs augintojas yra prastas sodininkas. Ypač dažnai pasitaikantis „brokas" - per žemai paliktos šoninės šakos. Vaismedis turi turėti aiškų kamieną, tai - ne krūmas!

Sodinukų pašalimas - taip pat aktuali problema. Kol kas tik didieji Lietuvos medelynai yra įsirengę specializuotas saugyklas sodinukams sandėliuoti žiemą. Mažesni medelynai, neturėdami tokių galimybių, vaismedžius per žiemą laiko prikastus lauke. Temperatūrai nukritus žemiau -25 oC, didėja pavojus sodinukams pašalti ar net visiškai žūti. Ypač jei auginimo metu nebuvo laikomasi tinkamų technologijų arba augalai buvo pertręšti (siekiant juos kuo didesnius išauginti), todėl ilgai augo ir nespėjo subręsti - pasiruošti žiemai. Nustatyti pašalusį sodinuką nėra sunku - tai išduoda spalvą pakeitusi arba susiraukšlėjusi žievė, žuvęs (rudas) brazdas ar pageltusi mediena, negyvi pumpurai.

Laukti ar nelaukti palankios mėnulio fazės?

Reikalavimai sodo vietai ir dirvai yra išsamiai išdėstyti specializuotoje literatūroje. Reikėtų tik atkreipti dėmesį, kad sunkioje, nelaidžioje ir užmirkstančioje dirvoje sunkiai augs visi vaismedžiai. Tokioje dirvoje gerokai padidėja ir iššalimo pavojus. Jei nėra galimybės pasirinkti, sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose geriau sodinti slyvas ir kriaušes su sėkliniais poskiepiais. Aukšti gruntiniai vandenys taip pat riboja vaismedžių augimą. Optimaliai gruntiniai vandenys turėtų laikytis ne aukščiau kaip 1,20 m gylyje.

Pasodinus vaismedį, svarbu jo nepamiršti. Dažnai girdima nuomonė, kad vaismedžių, kol jie nepradėjo derėti, nereikia purkšti nuo ligų ir kenkėjų. Tai netiesa - medelius puola ligos, apninka amarai ir kiti kenkėjai. Pirmųjų metų sodinuką jie gali visiškai nuvarginti, todėl profilaktinius purškimus augalų apsaugos priemonėmis būtina planuoti. Taip pat svarbu palaikyti švarius pomedžius, nes žolės jaunam medeliui yra dideli konkurentai dėl maisto medžiagų ir drėgmės.

Kada tinkamiausias laikas sodinti medelį? Jei sodinukai išlaikyti šaldomose saugyklose ar auginti konteineriuose su uždara šaknų sistema, sodinimo laikas nėra aktualus - sodinti galima kad ir ištisus metus. Įprastai augintus ir saugotus sodinukus, reikia sodinti kuo anksčiau - kai tik galima įkasti žemę. Ir tikrai nereikia laukti palankios mėnulio fazės - tokios belaukiant, medeliai gali ir pražysti!

D. Kviklys

Mano ūkis, 2011/04