23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/04
Nuo tvarto iki parduotuvės lentynos
  • D. Stanišauskienė
  • Mano ūkis

Jurbarko r. kiaules auginantis Vytautas Giedraitis - vienas iš nedaugelio ūkininkų, kuris pats gyvulius augina, juos skerdžia, perdirba mėsą ir parduoda produkciją. Kitaip nei kiti, jis pirma ėmėsi mėsos perdirbimo verslo ir tik po septynerių metų kiaules pradėjo auginti pats. „Dar niekada nesiritome žemyn, vis kopiame į viršų", - sako sėkmingai užsukto šeimos verslo iniciatorius ir tris kartus pabeldžia į stalą.

Giedraičių šeimos Jurbarkų kaime įsteigtoje bendrovėje „Jurbarkų mėsa" nuo pat ryto sklinda rūkytų kumpių ir dešrų aromatas, kutendamas nosį aštriais prieskonių kvapais. Šalia gamyklos esančioje parduotuvėje rikiuojasi natūralių maisto produktų pirkėjų eilės. Darbas verda ir įmonės priestate. „Plečiamės, nes senose patalpose jau ankšta. Gamybą modernizuojame europinėmis ir savo lėšomis", - optimistiškai nusiteikęs Vytautas.

Giedraičių produkcija kasdien iškeliauja į 100 prekybos vietų visoje Lietuvoje. Parduotuvės ant ratų važiuoja ir į mobiliuosius turgelius didmiesčiuose. Paklaustas, kur slypi tokios kelių į vieną sujungtų verslų darnos paslaptis, Vytautas atsako: „Jei nedirbtų atsakingų žmonių komanda, tiek nebūčiau pasiekęs, o gaminiai nebūtų tokie paklausūs, jei jie nebūtų pagaminti iš lietuviškos mėsos."

Paskersti lengviau negu užauginti

Prisiminęs 1994-uosius, kai atsirado naujos galimybės imtis savarankiškos veiklos, V. Giedraitis prasitaria, kad tada pasirinko lengvesnį naujai kuriamo verslo kelią - skersti ir perdirbti. Diplomuotas zooinžinierius žinojo, kad užauginti gyvulį gerokai sunkiau negu jį paskersti ir dešrą pagaminti. „Iš pradžių buvusio kolūkio mechaninėse dirbtuvėse įkūrėme skerdyklą, o po pusmečio - ir mėsos perdirbimo cechą. Žinoma, tada dirbome gerokai lėtesniais tempais negu dabar, tačiau entuziazmas per kraštus liejosi", - tikina ūkininkas, rimtai apie kiaulių auginimą pradėjęs galvoti tik po septynerių metų, kai pradėjo trūkti žaliavos perdirbimo įmonei. Jis neslepia, kad ir dabar neužaugina tiek kiaulių, kiek reikia, tad jas dar perka, bet garantuoja, jog mėsos produkcija gaminama tik iš Lietuvos ūkiuose užaugintų gyvulių. Savo ūkyje verslininkas nupeni ne vieną tūkstantį riestauodegių.

Per dieną įmonės skerdykloje paskerdžiama po 20-30 kiaulių ir 1-2 galvijus. Vytautas sako, kad pastaruoju metu vis sunkiau rasti tinkamų skersti galvijų, nors jų kaina gana patraukli. „Kadangi pats esu ūkininkas, pažįstu nemažai gyvulius auginančių kolegų. Dar neturėjau gyvulių įsigijimo problemų. Nereikia ieškoti ir kam produkcijos parduoti. Galėtume realizuoti dar daugiau, bet neužtenka gamyklos pajėgumų", - kalba kiaulių augintojas.

Mėsos gaminių asortimentas nėra labai didelis. Vytautas įsitikinęs, kad gaminant kelių rūšių paklausiausią produkciją neprarandama kokybė. Be to, paprasčiau ir pirkėjui išsirinkti. Vytautas gamina tai, ką vartotojai labiausiai perka: šalto ir karšto rūkymo kumpius, rūkytas dešras, lašinius. Prekiauja ir šviežia mėsa. Gyvenimą su žemės ūkiu nuo jaunystės susiejęs kiaulių augintojas pastebi, kad liesų šoninių ir plonų lašinių lietuviai „atsivalgė" ir vėl pageidauja riebesnių gaminių. „Niekur nepabėgsime nuo mūsų šaknų - mūsų protėviai valgė riebiai ir sveiki buvo", - pabrėžia ūkio ir įmonės šeimininkas.

Beje, paskerstos kiaulės svilinamos lygiai taip, kaip anksčiau tai darydavo kiaules auginantys sodiečiai kaime. Vytautas tvirtina, kad dabar kiaulių, kaip ir karvių, kaime nebeliko: kelis gyvulius auginantys kaimiečiai arba paseno, arba gavę ankstyvojo pasitraukimo iš ūkinės veiklos paramą natūrinės gyvulininkystės atsisakė. Gal todėl pastaruoju metu natūralių kaimiškų gaminių paklausa šoktelėjo aukštyn. Be abejo, miestiečiai grįžta prie to, kas natūralu, ir dėl televizijos laidų propagandos apie konservantų ir kitokių chemikalų prikimštas didžiųjų perdirbimo įmonių dešras. „Mums ši antireklama išėjo į naudą", - šypteli ūkininkas.

Sukūrė keliasdešimt darbo vietų

Per dieną Giedraičių mėsinėje pagaminama iki kelių tonų perdirbtos ir šviežios mėsos produkcijos. Po modernizacijos gamybos apimtys dar padidės. Teks ir žmonių daugiau priimti. Daug Jurbarko ir Jurbarkų kaimo žmonių Vytautui dėkingi. Ūkyje, įmonėje, prekyboje ir  valgykloje, kurioje per pietus kartais vietų pritrūksta, įdarbinta per 60 žmonių. Darbo vietoms sukurti jis pirmasis rajone prieš dešimt metų pasinaudojo Darbo biržos skirta parama.

Ūkyje ir įmonėje dirbančiais žmonėmis Vytautas nesiskundžia ir tikina, kad surinkta gera komanda. Ypač didelių pagyrų nusipelno ūkio veterinarijos gydytojas Jonas Mažeika. „Aš nespėčiau daug kitų darbų nudirbti, jei jo nebūtų. Dabar dėl ūkyje auginamų kiaulių ir įsigyjamų gyvulių sveikatos jaučiuosi visiškai ramus", - giria ūkio specialistą ūkininkas.

Šešios „tarybinio paveldo" kiaulidės

Ūkyje penimi landrasų, jorkšyrų ir diurokų veislių mišrūnai. Nors tai mažiau riebalų kaupiančios kiaulės, tačiau Vytautas jas peni iki 100-150 kg. Šeši tarybinių laikų kiaulių tvartai išsimėtę trijose viena nuo kitos per 20 km nutolusiosiose vietose. „Kiaulidės senos, bet rekonstruotos, todėl gyvulių auginimo sąlygos gana geros", - apie ūkio reikalus pasakoja kiaulių augintojas.

Kriuksintys tamsiais lopais išmarginti paršeliai, vaikydami vienas kitą, smaginasi pjuvenomis pakreiktuose garduose. Kartkartėmis visu būriu užguldami paršavedę jie sotinasi šiltu mamos pienu. Penimų ir kitų grupių kiaulių garduose prie lubų pritvirtintos grandinės su laižomosios druskos luitu teikia dvigubą naudą: jį laižydami gyvuliai ne tik gauna reikalingų mineralinių medžiagų, siūbuojantis įtaisas suteikia ir pramogą. Gyvulių gerovei čia skiriamas deramas dėmesys.

Kiaulės auginamos tam tikromis fazėmis ir laikantis principo - „pilna-tuščia", t. y. atskiros patalpos užpildomos gyvuliais vienu metu, vienu metu jie perkeliami į kitas. Tušti gardai valomi, plaunami, dezinfekuojami ir balinami. „Tai įprasta ligų plitimą mažinanti kiaulių auginimo sistema. Susirgimų neįmanoma išvengti, tačiau kai gyvulių koncentracija nedidelė, o tvartai švarūs, ligų pasitaiko rečiau", - patirtimi dalijasi V. Giedraitis.

Per 10 metų - rekordinės pašarų kainos

Dešimt metų kiaules auginantis Vytautas šiųmetes grūdų kainas vadina rekordinėmis ir skaičiuoja, kad pašarams teks išleisti pusė milijono litų daugiau negu pernai. Per metus visoms kiaulėms pašerti reikia apie 1 tūkst. t grūdų. Pernai jie kainavo 300, šiemet - 800 Lt/t. Padėtis sudėtinga ir dėl to, kad grūdų nėra kur nusipirkti. „Anksčiau grūdus patys maldavome ir pašarus ūkyje gamindavome. Kai pats darai, žinai, iš ko darai. Šiemet tenka pirkti gamyklinius kombinuotuosius pašarus, nes ūkininkai tiesiog neturi grūdų parduoti", - apie šių metų specifiką kalba V. Giedraitis. Pasak jo, šiemet kiaules auginti nuostolinga, kaip beskaičiuotum, tačiau dėl pabrangusių pašarų produkcijos jis dar nepabrangino. Vytautas verslo pelningumui taiko tokią formulę: norint kiaules penėti rentabiliai, už parduotą bekoną gautų pajamų turi užtekti tonai grūdų nusipirkti.

Kartu su jaunąja ūkininke tapusia dukterimi jurbarkiškis turi tik 60 ha žemės. Augina javus, tačiau jų subrandintų grūdų pašarams nepakanka. Vytauto, kaip ir beveik visų kitų Lietuvos kiaulių augintojų, ūkiai specializuoti. Gaila, kad, kaip sako ūkininkas, partija ir vyriausybė nesupranta, kad ir kiaulininkystės ūkiuose būtinas transportas. Reikia grūdus, gyvulius vežioti, srutas laistyti. „Darbų su traktoriais begalės, nesvarbu, kad žemės nedaug, o beakcizio dyzelino tik pagal žemės plotą skiria. Ne kartą kėlėme šį klausimą, tačiau niekas į tai neatsižvelgė", - išsprūsta pasipiktinimo žodžiai.

Europinės lėšos - įmonei ir ūkiui modernizuoti

Skaičiuodamas, kiek projektų ES fondų paramai gauti įgyvendino, Vytautas patvirtina, kad daugiau investuota į mėsos perdirbimo įmonės modernizaciją. Įrengimai nepigūs. Nemažai kainavo ir produkcijos pervežimo transportas. Didelę dalį investicijoms skirtų lėšų ūkininkas skyrė mėšlo tvarkymo sistemoms. „Visos kiaulidės stovi tolokai nuo gyvenviečių. Aplink jas viena kita sodyba. Tad dėl nemalonių kvapų nėra ir kam skųstis, tačiau mėšlą tvarkau taip, kaip priklauso. Smarvės mažiau ir dėl to, kad vienoje vietoje laikoma nedaug kiaulių", - akcentuoja kiaulių augintojas.

Už ES fondų paramą pastatytas modernus nerūdijančio plieno srutų rezervuaras. Prie kitos viduryje laukų stovinčios kiaulidės įrengta vadinamoji lagūna. Ūkininkas sako, kad viskas padaryta pagal reikalavimus, tad aplinka nuo taršos patikimai apsaugota.

Kuria vis naujus planus

Kai verslas sukasi nestrigdamas, kiekvienas įdarbintas žmogus žino, ką reikia daryti, todėl Giedraičių šeima gali skirti laiko ir poilsiui. Planuojamos atostogas šiltuose kraštuose, kai Lietuvoje, laukai dar užkloti sniego antklode, tikra atgaiva ir širdžiai, ir galvai. Gerai pailsėjus, naujų minčių gimsta. „Galėčiau dar daug padaryti, jei būčiau jaunesnis. Dabar naujiems projektams pritrūksta ir noro, ir jėgų", - metų naštą jaučia Vytautas, tačiau sustoti ir nieko nedaryti dar neketina.

Pernai jis buvo užsidegęs vėjo jėgainę pastatyti. Aplink Jurbarką ne viena sparnuotė jau sukasi, generuodama ekologišką energiją. Bet gerai, kad uždelsė, nes nė viena paraiška ES paramai alternatyviai energijai plėtoti gauti nebuvo patenkinta. Vytautas pasvarsto ir apie biodujų jėgainę, tačiau šią idėją tuoj pat veja šalin: „Kad ji gerai veiktų, reikėtų srutas maišyti su kukurūzais. O kur aš juos auginsiu?"

Kad nebūtų priklausomas nuo svyruojančios grūdų rinkos, V. Giedraitis planuoja savo grūdų džiovyklą ir saugyklas pasistatyti, įsigyti teleskopinį krautuvą. Tuomet pirks grūdus iš ūkininkų per javapjūtę, kai kainos mažiausios, ir savo ūkyje juos džiovins bei saugos. „Ne mano būdui sustoti. Be to, kai įbrendi į tokią balą, išbristi neina, bet ir nereikia, nes juk nebankrutuoju", - kaip iš pypkės rūkstančia veikla V. Giedraitis patenkintas ir viliasi, kad šeimos sukurtas verslas sudomins dar mokyklos suole sėdintį dvyliktoką sūnų.

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2011/04