Goda, VB Liepa,VB Venta,VB Aista - populiariausios lietuviškos selekcijos bulvių veislės. Puikus skonis, geras prisitaikymas prie vietos sąlygų, gebėjimas augti mažesnio intensyvumo agrotechnikos fone - tai lietuviškų bulvių koziriai rinkoje.

Bulvių kelias iki pirkėjo yra ilgas ir sudėtingas - procesas užtrunka ketverius ar penkerius metus. „Pagrindinė bulvininkystės problema ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje yra virusai, kuriuos perneša amarai. Lauke augančios bulvės paprastai visuomet yra pažeistos virusinės infekcijos. Biotechnologijų laboratorijoje virusinė infekcija eliminuojama, nes į augimo kūgelį, kurio audiniai išpjaunami dauginimui, virusai turi mažiau galimybių pereiti", - aiškina Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialo direktorius dr. (HP) Almantas Ražukas.

Viskas prasideda nuo meristemos išpjovimo. Meristema - tai besidalijantis augalo audinys, sudarantis šaknų ir ūglių augimo kūgelius. Šio audinio ląstelės paprastai ilgai išlaiko gebėjimą dalytis. Spalio mėnesį atrinkti kokybiški gumbai daiginami specialioje auginimo kameroje. Gruodžio-sausio mėnesiais iš augimo kūgelių išpjaunami 0,2-0,3 mm dydžio audinio gabalėliai, kurie sodinami į specialią terpę mėgintuvėliuose. Mikro augaliukai auginami kompiuterizuotoje klimato kameroje, kurioje palaikoma optimali temperatūra. Sudaromas tikslus dienos ir nakties režimas: diena trunka 16 valandų, tuo metu palaikoma 22 laipsnių temperatūra, naktis - 8 valandas, kai temperatūra sumažinama iki 16 laipsnių.

Kai augalas užauga per visą mėgintuvėlio ilgį ir ima remtis į kamštį, jis padalijamas atkarpomis. Kiekvienoje atkarpoje turi būti pažastinis augimo kūgelis, iš kurio vėliau išaugs augalas. Paprastai vienas mėgintuvėlyje išaugintas augaliukas padalijamas į 5-7 dalis, kurios sodinamos į petri lėkšteles ir bulvės vėl auginamos klimato kamerose. Po mėnesio paaugę ir sustiprėję augaliukai persodinami į šiltnamį.

Šiltnamiai yra su uždara vėdinimo sistema, dvigubomis durimis, karantininiais kilimėliais, oro filtrais - kitaip tariant, maksimaliai apsaugoti nuo kenksmingų organizmų patekimo iš išorės. Kiekvienas bulvės daigelis sodinamas į atskirą auginimo puodą (viename šiltnamyje jų telpa apie 3 000), užpildytą steriliomis aukštapelkių durpėmis. Jei planuojama per vieną sezoną išauginti du derlius, gumbai į šiltnamį sodinami kovo pabaigoje (tokiu atveju tenka šildyti). Jei bus kasamas vienas derlius, bulvių augaliukus pakanka sodinti balandžio pabaigoje.

Vasarą nuo perkaitimo augančios bulvės saugomos specialiais suomiškais dažais apipurškiant visą šiltnamį iš išorės. Kai saulė intensyviai šviečia, šiltnamis tampa visiškai baltas, o apsiniaukusiomis dienomis danga būna skaidri. Atėjus „bulviakasiui", puodeliai (jie neturi dugno) tiesiog pakeliami į viršų ir bulvės išbyra, belieka kruopščiai surinkti gumbelius. Derlius priklauso nuo veislės - dažniausiai iš vieno augalo uždera nuo 5 iki 12 gumbelių, bet būna ir per 20 vnt. Kitų metų pavasarį gumbeliai sodinami į lauką. Lauke užaugusį derlių (m2 kategorijos gumbus) dar kartą pasodinus ir nukasus, gaunamos elitinės kategorijos pirmos klasės sėklinės bulvės - E1. Bulvių augintojai dažniausiai perka žemesnės kategorijos sėklinę medžiagą, po 3 auginimų lauke, nes aukščiausios kategorijos sėklinės bulvės yra tiesiog per brangios. Vieno mikrogumbelio išauginimas užtrunka kelerius metus, o savikaina siekia vieną litą.

Bulvių biotechnologijų laboratorija dabar dirba vidutiniu pajėgumu. Būtų galima padauginti gerokai didesnius sėklos kiekius, tačiau labai sunku numatyti, kas bus tada, kai rinkai bus pateiktas galutinis produktas, nes tai bus tik po ketverių penkerių metų. Sunku nuspėti, koks bus bulvių sėklos poreikis, kokiomis bulvių veislėmis pirkėjai domėsis, nes investuoti reikia iš anksto. Brangiai kainuoja įvairūs cheminiai reagentai, visos reikalingos priemonės, darbas ir energetiniai resursai. Be to, dauginimo metu bulvių tyko daugybė pavojų: žiedinis puvinys, nematodai, amarų antplūdžiai. Jei sėkla pažeidžiama karantininiais užkratais, daugelio metų triūsas eina veltui.

Meristeminis bulvių dauginimas Vokėje prieš kelerius metus buvo nutrūkęs ir vėl atnaujintas 2008-aisiais, sukomplektavus visą reikalingą laboratorijos įrangą, pastačius modernius šiltnamius. Dabar dauginamos lietuviškos selekcijos bulvių veislės ir nauji selekciniai numeriai, kurie galbūt kada nors virs veislėmis. Laboratorijoje palaikomas ir šalies bulvių genofondas, saugomos visos lietuviškos bulvių veislės bei selekcininkams įdomiausios ir reikalingiausios užsienio selekcijos bulvių veislės (iš viso per 200). Esant poreikiui, visas turimas bulvių veisles galima pagauginti ir po kelerių metų turėti reikiamą sėklos kiekį.

„Mes vieninteliai Lietuvoje dirbame tokį darbą, bet finansavimas yra per mažas, kad galėtume pasiekti sulyginamųjų rezultatų, tarkime, su olandais. Esame gyvi ir einame pirmyn tik savo entuziazmo dėka", - sako A. Ražukas patikslindamas, kad lėšų trūksta ir laboratorijos veiklai plėtoti, ir bulvių sėklininkystės darbams vykdyti. Bulvių sėklininkystė yra viena iš sudėtingiausių - ją galima prilyginti sodo augalų ar miško medžių sėklininkystei. Vykdant selekcinius darbus, sodinamos sėklytės iš bulvių uogų. Vienoje uogoje būna 200-300 sėklyčių. Kovo pabaigoje sėklytės pasėjamos, paskui daigeliai pikuojami ir auginami šiltnamyje. Toliau vykdomi nuoseklūs tyrimai lauke, naujuose hibridiniuose bulvių sėjiniuose vertinama apie penkiasdešimt kokybinių rodiklių. Naujai bulvių veislei sukurti reikia bent jau 10-12 metų.

„Pernai registruota nauja bulvių veislė Liepa, šiemet dirbame su Medos veisle, pakeliui į registraciją visada yra perspektyvių selekcinių numerių, - sako A. Ražukas. - visos sukurtos bulvių veislės - VB Meda, VB Liepa, VB Aista ir Goda pasižymi ypatingomis skonio savybėmis, tinkamumu auginti neaukštame agrofone, ekologiniuose ūkiuose, o derliaus potencialas siekia 30-35 tonas iš hektaro".

Vokės filiale šiuo metu dirba per 40 žmonių, o bulvių sėklininkystė, selekcija, bulvių genetiniai tyrimai yra tik kelios iš 20 veiklos sričių.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2011/04