Avietėms reikia šviesos, todėl jos gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje. Jei aviečių krūmai auga pavėsyje arba per tankiai, jauni stiebai ištįsta, užtemdo derančius, būna aukšti ir ploni. Pavasarį avietės sodinamos kuo anksčiau, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti.

Avietynui įveisti tinkamiausi nedidelio nuolydžio (iki 5o) pietvakariniai ir vakariniai šlaitai. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, kur vėlyvos šalnos, avietes geriau sodinti šiauriniuose bei rytiniuose šlaituose. Parenkant avietynui lygią vietą, žiūrima, kad joje nebūtų lomų ir daubų, nes avietėms kenkia net ir laikinas įmirkimas. Žemumose ilgai stovi šalti sniego tirpsmo vandenys ir šalto oro masės, todėl pavasarį gali pašalti remontantinių aviečių atžalos, o ankstyvos rudens šalnos sumažinti derlių. Atviros kalvų viršūnės ir statūs šlaitai avietynui irgi netinka, nes žiemą nupustomas sniegas, dirva labiau ir giliau įšąla, augalai greičiau pašąla, jiems trūksta drėgmės.

Dirva ir drėgmė

Avietės reiklios dirvai ir drėgmei, gausiai dera tik purioje, trąšioje dirvoje. Jų šaknys išsiraizgiusios negiliai dirvoje, didelis lapų paviršius išgarina nemažai vandens, be to, daug drėgmės ir maisto medžiagų kasmet reikia naujiems stiebams išauginti. Geriausiai avietėms tinka lengvi ir vidutinio sunkumo laidūs ir purūs priemoliai, neblogai auga ir drėgnuose priesmėliuose. Neverta aviečių sodinti labai sunkiose, supuolusiose dirvose. Svarbu, kad dirvoje būtų daug humuso. Vidutinis mitybinių elementų kiekis - 60-100 mg/kg P2O5 ir 120-210 mg/kg K2O. Avietėms tinkamiausios silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,5-6,5) dirvos. Per daug rūgščias dirvas būtina kalkinti.

Drėgmės perteklius, užmirkusios dirvos avietėms netinka. Net trumpai pamirkus šaknims, augalai nusilpsta, kartais net žūva. Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1-1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Avietės blogai auga ir per daug sausose dirvose: kai trūksta drėgmės, mažiau išauga stiebų, jie būna žemesni ir plonesni, kai kurie visai išdžiūsta, uogos susmulkėja, sudžiūsta nespėjusios sunokti. Tuomet avietes būtina laistyti.

Geri ir netinkami priešsėliai

Avietes geriausia sodinti aparus sideratus arba žaliajam pašarui nupjovus garstyčias, vasarinius rapsus, pašarinius žirnius, pupas, lubinus, vikių-avižų mišinį. Geri priešsėliai yra ankstyvieji kopūstai, šakniavaisės daržovės ankstyvajam derliui, mat jos gausiai tręšiamos organinėmis trąšomis, o kaupiant išnaikinamos piktžolės. Vertingi priešsėliai - javai ir linai, nors jie labiau nualina dirvą, tačiau labai tinka kaip fitosanitariniai augalai. Kenkėjus atbaido ir svogūnai bei česnakai.

Dėl bendrų ligų ir kenkėjų, aviečių nereikėtų sodinti po braškių, bulvių, pomidorų, agurkų, cukinijų, nes gali užsikrėsti verticilioze, virusinėmis ligomis, nematodais. Nelabai tinkamas priešsėlis yra daugiametės žolės, po kurių prisiveisia spragšių lervų. Nuėmus priešsėlį, turi likti nors 1-1,5 mėn. dirvai paruošti. Jeigu dirva mažai sukultūrinta ir labai piktžolėta, laikomas intensyviai dirbamas juodasis pūdymas.

Dirvos paruošimas

Toje pačioje vietoje avietės auginamos 9-10 metų, todėl ypač svarbu tinkamai paruošti dirvą prieš sodinimą. Avietės mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštą dirvą. Vidutinio derlingumo dirvose iškratoma apie 120 t/ha organinių trąšų - 60 t/ha mėšlo ir tiek pat durpių (sunkesnėse dirvose - daugiau). Mažiau derlinga dirva dar daugiau įtręšiama. Atsižvelgiant į natūralų dirvožemio derlingumą bei granuliometrinę sudėtį, tręšiama ir mineralinėmis trąšomis su didesniu kalio kiekiu (iki 300 kg/ha v. m.).

Kai avietės sodinamos po juodojo pūdymo, rudenį iškratomas mėšlas ir giliai apariamas. Pavasarį dirva kultivuojama, išlyginama, išbarstomos mineralinės trąšos. Sudygusios piktžolės kelis kartus per vegetaciją purškiamos herbicidais. Labai svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles - varpučius, usnis, kiaulpienes, dilgėles, pienes ir kt. Dirvos, kuriose daug kiaulpienių ir usnių, suariamos 2-3 kartus giliau. Varputėtos dirvos ariamos sekliau ir kultivatoriais su akėčiomis iššukuojami varpučių šakniastiebiai. Ką tik sudygusios vienametės piktžolės naikinamos dažnai dirbant žemę.

Būsimo avietyno plotą geriausiai nupurkšti visas piktžoles naikinančiu herbicidu Raundapu. Jo norma - 4-6 l/ha, purškiama ne daugiau kaip 300 l/ha skysčio ant sužėlusių piktžolių. Galima purkšti 3,5-4 l/ha Raundapo ir 6-10 kg/ha amonio salietros mišiniu. Asiūklius ir kitas daugiametes piktžoles efektyviai naikina 4 l/ha Raundapo ir 2 l/ha MCPA super mišinys. Po purškimo lietus turi nelyti ne mažiau kaip 6 val. Nupurkšta dirva 3-4 savaites nepurenama.

Sodinamoji medžiaga ir sodinimas

Sodinami grynaveisliai, sveiki, su vešliomis kuokštinėmis šaknimis ir storu stiebu sodinukai, įsigyti tik iš specializuotų medelynų. Dėl virusinių ir grybinių ligų išplitimo pavojaus atžalų iš nepatikrintų sodų imti nepatartina, ypač iš senų avietynų. Svarbu neapdžiovinti pervežamų sodinukų šaknų - uždengti juos polietileno plėvele arba apkasti durpėmis.

Avietės sodinamos rudenį arba pavasarį. Pavasarį avietės sodinamos kuo anksčiau, kai tik pradžiūsta dirva, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti. Pasodintos vėliau, gali nukentėti nuo sausros. Sodinama eilėmis šiaurės-pietų kryptimi, kad krūmus vienodžiau apšviestų saulė. Atstumai tarp eilių pasirenkami pagal turimą techniką, su kuria bus dirbama avietyne. Versliniuose uogynuose eilės dažniausiai būna kas 2,5-3 m, atstumai tarp augalų - 0,5 metro.
Augalus patogiausia sodinti į plūgu ar kauptuvu išartas vagas, pabarsčius mineralinių trąšų, kurios sodinant sumaišomos su žeme. Sodinukų šaknys pamirkomos molio ir mėšlo arba tik molio tyrėje. Šaknies kaklelis turi būti šiek tiek giliau negu augo medelyne. Lengvose dirvose avietės sodinamos 3-5 cm giliau. Žemė aplink augalus apmindoma, gausiai palaistoma ir apmulčiuojama durpėmis. Pasodintų augalų stiebai sodo žirklėmis (sekatoriumi) nukarpomi iki pat žemės.

L. Buskienė

Mano ūkis, 2011/04