Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Rusijos žemės ūkio mokslų akademijos užsienio narys, profesorius, habilituotas daktaras Juozas Lazauskas šių metų vasarį būtų šventęs 80 metų jubiliejų. Šviesios atminties akademikas labai daug nusipelnė Lietuvos žemės ūkio mokslui. Ypač svarūs jo agronomijos mokslo darbai. Ne mažiau buvo vertinama ir profesoriaus asmenybė - nuoširdus, tolerantiškas, atsidavęs savo kraštui žmogus.

Profesorius buvo aktyvus Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus narys. Ypač reikšmingas jo indėlis leidžiant LMA mokslo žurnalą „Žemės ūkio mokslai", atliekant ekspertizes ir kitus mokslo darbus.

Įkūrė „Meristemos" laboratoriją

Dirbdamas LŽI Vokės filialo direktoriumi, J. Lazauskas nuolat stiprino mokslinių tyrimų bazę. Jo iniciatyva buvo restauruoti ir pritaikyti mokslo įstaigai grafo Tiškevičiaus rūmai, įrengtos laboratorijos, išplėsti lauko bandymai. LŽI Vokės filialas tapo Lietuvos bulvių selekcijos centru, o 1983 m. buvo įkurta biotechnologijos laboratorija „Meristema" (vadovavo prof. A. Bujauskas). Vokės filiale buvo išplėsti svarbūs visai Lietuvai dirvotyros, agrochemijos, herbologijos ir kiti moksliniai tyrimai.

J. Lazausko kaip agronomo ir mokslininko veikla labiausiai susijusi su Pietryčių Lietuva. Nederlingų žemių, lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemių panaudojimas, augalų parinkimas, mokslo žinių pritaikymu ir technologijų plėtojimas, buvo ir tebėra svarbus žemdirbiams.

Pradėjęs dirbti LŽI Vokės filiale, J. Lazauskas įsitraukė į eksperimentinį augalininkystės ir augalų selekcijos darbą. Nepaisant sudėtingo ir daug laiko reikalaujančio administratoriaus darbo profesorius buvo žingeidus tyrėjas, vadovavo mokslinių tyrimų darbams ir programoms.

Gabus ir atkaklus mokslininkas palyginti per trumpą laiką parengė daktaro disertaciją „Daugiamečių lubinų biologinės savybės agrotechnikos ir selekcijos įtakoje" ir 1963 m. ją apgynė Vilniaus universitete. Šioje disertacijoje autorius apibendrino savo atliktų daugiamečių (gausialapių) lubinų (Lupinus polyphyllus Lind.) tyrimų duomenis, išnagrinėjo selekcijos bei agrotechnikos įtaką biologinėms lubinų savybėms ir jų panaudojimo žemės ūkyje galimybes.

Habilitaciniame darbe „Lubinų auginimas ir panaudojimas Lietuvoje" (1972 m.), J. Lazauskas apibendrino ir išnagrinėjo visų svarbiausių lubinų rūšių (Lupinus lutens L., Lupinus angustifolius L. ir Lupinus polyphyllus Lind.) auginimą ir panaudojimo Lietuvoje galimybes. Ankštinių augalų biologijai, jų auginimui ir panaudojimui autorius daug dėmesio skyrė ir kituose darbuose. Lubinai iš LŽI Vokės filialo plito ir dabar auginami lengvuose šalies dirvožemiuose.

Įvertintas už mokslinę veiklą

Lietuvos agrarinių mokslų institucijoms rekomendavus, 1972 m. J. Lazauskas buvo išrinktas Sovietų Sąjungos (Rusijos) žemės ūkio mokslų akademijos (VASChNIL) nariu korespondentu.

Už nuopelnus Lietuvos žemės ūkio mokslui 1981 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1986 m. už pedagoginę veiklą ir mokslinių kadrų rengimą - profesoriaus vardas.

1990 m. J. Lazauskas išrinktas LMA tikruoju nariu (akademiku), o 1991-aisiais prie LMA Biologijos, medicinos ir žemės ūkio mokslų skyriaus įsteigus Žemės ūkio mokslų sekciją, buvo išrinktas jos pirmininku. Vadovavaudamas šiai sekcijai akademikas pasiekė, kad LMA 1995 m. būtų įkurtas savarankiškas struktūrinis Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius.

Leidybai skyrė ypatingą dėmesį

Akademikas J. Lazauskas yra 10 augalų veislių bendraautorius: seradėlių Neris, esparcetų Žilvina,, Meduviai, bulvių Aistės, lubinų Augiai, Trakiai, Vilčiai ir kitų.

Lietuvos mokslo institucijose yra kaupiamas įvairių kultūrinių augalų genofondas, nes tik turint gausų genofondą galima išsaugoti geriausias lietuviškas veisles, vertingą vietinę medžiagą ir visa tai panaudoti kuriant naujas veisles. J. Lazauskas nemažai dėmesio ir laiko skyrė įkuriant šį genofondą bei plečiant jo veiklą.

Akademikas paliko daug agronomijos mokslo raidai reikšmingų publikacijų. Dauguma jo monografijų, mokslo populiarinimo knygų ir straipsnių skirta augalininkystei, selekcijai bei sėklininkystei. Iš viso mokslininkas vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs 12 knygų ir per 500 mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių.

Minėtinas leidinys „Augalų selekcija", kurio parengimo ir išleidimo vienas iniciatorių ir autorių taip pat buvo J. Lazauskas. Šiame enciklopedinio pobūdžio leidinyje paskelbti straipsniai apima ne tik lauko, bet ir sodo bei daržo augalus, jų selekcijos darbų plėtotę. Jis buvo vienas konsultantų ir autorių rengiant „Žemės ūkio enciklopediją".

Rengė jaunuosius mokslininkus

Svarbią vietą tarp J. Lazausko darbų užima mokslo darbuotojų rengimas. Jis rūpinosi jaunaisiais mokslininkais ne tik Lietuvos žemdirbystės institute, bet ir Lietuvos žemės ūkio universitete, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute bei kitose mokslo ir studijų institucijose. Todėl iš LŽI padalinių Vokės filiale daugiausia (7) mokslininkų pasiekė ir aukščiausią mokslininko laiptelį - apgynė habilitacijos darbus. Akademikui vadovaujant apginta per 20 daktaro disertacijų, jis dalyvavo 14 habilitacinių darbų komitetų, taip pat kitų doktorantūros studijų komitetų darbe. Šio straipsnio autorė taip pat vadina save J. Lazausko mokine ir yra dėkinga už nuoširdų paskatinimą bei paramą dirbant mokslinį ir mokslo organizacinį darbą.

J. Lazauskas daug metų aktyviai dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos žemės ūkio mokslo institucijų specializuotų mokslo tarybų darbe. Buvo oficialus oponentas 67 daktaro ir habilituoto daktaro disertacijoms apginti. Parašė daugybę recenzijų šalies ir užsienio mokslininkų disertacijoms. Dirbdamas LŽI Vokės filialo direktoriumi profesorius subūrė stiprų mokslininkų kolektyvą, kurie įnešė svarų indėlį į agronomijos mokslo teoriją bei praktiką, daug prisidėjo prie pažangaus ūkininkavimo Pietryčių Lietuvoje.

J. Lazauskas savo gyvenimu ir veikla labai nusipelnė ne tik agronomijos, bet ir viso žemės ūkio mokslo raidai. Žemės ūkio srities mokslininkai ir specialistai jį žino kaip aktyvų įvairių tarybų, komisijų, kuriose buvo sprendžiami įvairūs klausimai, susiję su augalų selekcija, sėklininkyste, gamtos apsauga, narį. Svarbus akademiko indėlis buvo ir Lietuvos mokslo tarybos veikloje (atstovavo agrariniams mokslams), į kurią jis žemės ūkio mokslininkų buvo išrinktas 1993 m. ir dirbo iki 1999-ųjų. Taip pat jis dirbo Lietuvos valstybiniame mokslo ir studijų fonde.

Nors akademikas nešė nelengvą pareigų ir atsakomybės naštą, daugelį metų jis išliko labai pareigingas ir reiklus, pirmiausia - sau, taip pat tiems, kurie su juo dirbo. Tai nepaprasto darbštumo, stiprios valios ir atsidavimo darbui asmenybė. Administracinis darbas neužgožė mokslininko. Visą laiką jis išliko pirmiausia mokslininkas, padėjo jaunesniems atrasti šį kelią, o tik paskui buvo administratorius.

Juozo Lazausko biografijos faktai

J. Lazauskas gimė 1931 m. vasario 8 d. Lazdijų rajone, Vilkininkų kaime. 1958 m. su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar - Lietuvos žemės ūkio universitetas) Agronomijos fakultetą.

Savo gyvenimą su moksline veikla jis susiejo dar studijuodamas, kai itin aktyviai dalyvavo Studentų mokslinės draugijos veikloje. Jaunasis specialistas buvo paskirtas dirbti į Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI), kuris dabar priklauso Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui, Vokės filialą.

Dirbdamas LŽI, J. Lazauskas perėjo visus mokslo darbuotojo kelio etapus: 1958-1959 m. dirbo jaunesniuoju mokslo darbuotoju, 1959-1960 m. tapo vyresniuoju, o 1961-1965 m. vadovavo Selekcijos sektoriui. 1965 m. balandį buvo paskirtas LŽI Vokės filialo direktoriaus pavaduotoju mokslui, tų pačių metų rugsėjo 1 d. - direktoriumi. Šiose pareigose dirbo 33 metus - iki 1998-ųjų kovo. Toliau mokslinę veiklą tęsė dirbdamas LŽI Vokės filialo Augalų selekcijos sektoriaus vedėju.

V. Vasiliauskienė

Mano ūkis, 2011/04