Gyvūnų gerovė suprantama, kaip fizinė ir psichologinė būsena. Gerovės principai grindžiami tuo, kad gyvūnai geba jausti kančią, skausmą ir turi individualių poreikių. Todėl jų auginimo, transportavimo, skerdimo sąlygos, žmonių elgesys su gyvūnais ir etologiniai santykiai tarp gyvūnų neturėtų kelti streso ir skausmo.

Gyvūnų gerovės reikalavimai taikomi visiems, kurie juos augina, veisia, karantinuoja, transportuoja, prekiauja, demonstruoja, rengia vaidinimus ir skerdžia. Gyvūnų gerovės kontrolę vykdo valstybinės institucijos, gyvūnų teisėmis domisi nemažai nevyriausybinių organizacijų. Fiziniai ar juridiniai asmenys, pažeidę LR teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų gerovę, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Ūkininkai, dalyvaujantys įvairiose ES remiamose programose, norėdami gauti paramą, privalo laikytis gyvūnų gerovės reikalavimų. Galvijų gerovė ES šalyse vertinama, taikant gerovės vertinimo metodikas - vadinamąsias „penkias gyvūnų laisves".

Gyvūnų laisvės

• Turėti tinkamas, jų poreikius tenkinančias laikymo sąlygas.
• Turėti galimybę natūraliai vystytis ir elgtis pagal prigimtį.
• Nebadauti, gauti geros kokybės pašarų ir vandens.
• Nekentėti skausmo dėl ligų ir sužalojimų.
• Gyventi be baimės ir baigti gyvenimą be kančių.

Gyvūnų fiziologinė, natūralios elgsenos ir psichikos būklė vertinama pagal tai, kaip tenkinami šie pagrindiniai poreikiai. Išvardintus poreikius turėtų žinoti ir juos tenkinti kiekvienas gyvūnų savininkas ar jų prižiūrėtojas.

Gyvūnų streso veiksniai

Stresas - tai organizmo nervinė įtampa dėl nepalankių aplinkos veiksnių, kai gyvūnų laikymo sąlygos neatitinka jų įgimtų poreikių. Supratimas apie streso fiziologiją svarbus, vertinant gyvūnų gerovę, sveikatingumą, numatant ligų pasekmes ir galimus ekonominius nuostolius. Į stresą gyvūnai reaguoja laipsniškai.

Reakcija į stresą

• Pavojaus reakcija - gyvūnai reaguoja į stresą, mobilizuodami apsaugines fiziologines funkcijas stresui nugalėti.
• Rezistencijos stadija - gyvūno organizmas prisitaiko prie stresinės būklės.
• Išsekimo stadija - gyvūno organizmas nebegali prisitaikyti prie dirgiklių ir išsenka.

Streso metu organizmas per centrinę nervų sistemą įjungia apsauginius mechanizmus. Iš jutimo organų (regos, klausos, uoslės ir kt.) gauti signalai analizuojami smegenyse, ir kaip atsakas į dirgiklius išsiskiria hormonai, padedantys organizmui prisitaikyti. Didžiausią reikšmę adaptacijos procese turi endokrininės liaukos: hipofizė ir antinksčiai. Išsiskiriančių hormonų kiekis priklauso nuo streso stiprumo ir trukmės. Kai dirgikliai veikia trumpai ir yra silpni, hormonų gamyba padidėja trumpam.

Dėl stiprių ir ilgai trunkančių dirgiklių antinksčiai padidėja, tačiau vėliau gali ir atrofuotis. Dėl to hormonų išsiskiria mažiau ir gyvūnai suserga adaptacinėmis ligomis, nesugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų. Jei esant neigiamam dirgikliui ilgainiui organizmas išnaudoja visas apsaugines priemones, įvyksta šokas ir gyvūnas gali nugaišti. Ypač silpnas adaptacijos savybes turi jauni, greitai augantys gyvūnai, taip pat stresui jautrūs didelio produktyvumo gyvuliai.

Stresą sukeliantys dirgikliai gali būti mechaniniai, fiziniai, cheminiai ir biologiniai.

Mechaniniai dirgikliai - netinkamas tvartų išplanavimas (pvz., trumpos ir siauros stovėjimo vietos, nepritaikytos ėdžios, saitai); melžimo taisyklių nesilaikymas, susidėvėję melžimo aparatai; dažnas gyvūnų pergrupavimas ir dienotvarkės kaita; grubi fizinė prievarta. Dėl nuolatinių stresų silpsta melžiamų karvių, ypač labai produktyvių, imunitetas, tešmens apsauginės funkcijos ir pieno bakteriostatinės savybės. Dėl streso išsiskyrę hormonai slopina oksitocino gamybą ir pieno atleidimą. Susidarius palankioms sąlygoms į pieno liauką per spenio kanalą patenka patogeniniai mikroorganizmai, piene didėja somatinių ląstelių skaičius, karvės suserga mastitu.

Fiziniai dirgikliai - temperatūros, drėgmės veiksniai (pvz., šalti, blogai vėdinami tvartai, šaltas vanduo, kuriuo girdomi gyvūnai, negrūdintų gyvūnų išleidimas į lauką šaltu oru, tešmens plovimas šaltu arba karštu vandeniu), saulės ir jonizuojanti radiacija, triukšmas. Vienas iš dažnesnių stresą sukeliančių veiksnių yra aplinkos temperatūra. Normaliai kūno temperatūrai palaikyti organizmui reikalingas tam tikras kiekis maisto medžiagų. Gyvulius laikant šaltoje patalpoje, jie suvartoja daugiau pašarų kūno temperatūros balansui išlaikyti, todėl mažėja jauniklių priesvoriai, melžiamų karvių produktyvumas.

Ilgą laiką esant itin žemai aplinkos temperatūrai, organizmo apsauginės funkcijos senka - pasireiškia peršalimo ligos, mastitai. Esant aplinkos temperatūrai daugiau kaip 25 oC ir santykinei drėgmei didesnei kaip 30 proc., gyvuliai patiria šilumos stresą. Organizmas siekia prisitaikyti padidėjusiu prakaitavimu, padažnėjusiu kvėpavimu ir širdies darbu. Gyvuliai mažiau juda, nenoriai ėda, geria daugiau vandens. Dėl prarastų skysčių ir druskų audiniuose sutrinka elektrolitų balansas, mažėja karvių produktyvumo kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai, gyvulių mėsos kokybė, bandose pasireiškia mastitai ir reprodukcinės ligos.

Cheminiai dirgikliai - tai padidėjusi amoniako, sieros vandenilio, anglies dioksido ar kitų kenksmingų dujų koncentracija tvarte, koncentruoti arba netinkami dezinfekcijos tirpalai, apsinuodijimas pašaru.

Biologiniai dirgikliai - virusinių, bakterinių, grybelinių ir kitų ligų sukėlėjai, parazitai,  kraują siurbiantys vabzdžiai ir kt.

Siekiant išvengti ekonominių nuostolių, kylančių dėl gyvulių patiriamų stresų ir su tuo susijusių pieno (mėsos) kiekybinių ir kokybinių pokyčių, žmonės turėtų užtikrinti pagrindinius gyvūnų fiziologinius ir etologinius poreikius. Gyvūnų gerovė galėtų būti grindžiama moraline žmonių atsakomybe ir elgesio su gyvūnais etikos supratimu, apsaugant juos nuo nepatogumų, stresų ir sužalojimų.

Melžiamų karvių gerovės reikalavimai

Melžiamas karves prižiūrintys asmenys privalo turėti tam tinkamų sugebėjimų, žinių ir profesinių įgūdžių. Prižiūrint jas reikia elgtis ramiai, kantriai, nerodyti agresijos, tačiau ryžtingai. Siekiant apsisaugoti nuo užkrečiamų ligų ir stresų, pašaliniai asmenys pienininkystės ūkiuose nepageidaujami, išskyrus būtinus atvejus. Karves būtina apžiūrėti bent kartą per dieną. Apžiūros metu pastebėti nesveiki ar sužeisti galvijai atskiriami ir perkeliami į atskirą patalpą, kurioje sausa, šilta, patogu, pakreikta šviežiais pakratais. Apie pakitusią sveikatos būklę būtina informuoti veterinarijos gydytoją.

Melžiamų karvių laikymo sąlygos turi atitikti jų amžių, veislę ir produktyvumą. Judėjimo laisvė neturėtų būti varžoma. Pririštų karvių laikymo vietos turi atitikti jų fiziologines ir etologines reikmes. Jos turi turėti galimybę laisvai stovėti, ilsėtis natūraliose pozose, ėsti, prižiūrėti savo kūną, turėti kontaktą su kitais bandos gyvūnais.

Jungtinių Valstijų Kornelo (Cornell) universitetas paskelbė melžiamų karvių gerovės tyrimų rezultatus. Jais remiantis įrodyta, kad karvės, kurios turi galimybę naudotis šepečiais, duoda daugiau pieno ir mažiau serga mastitais.

Tyrimuose buvo lyginamas karvių produktyvumas ir sergamumas mastitu. Gyvuliai buvo šeriami vienodais racionais, laikymo sąlygos irgi buvo vienodos, tik bandomųjų karvių aptvare buvo įrengtas šepetys. Rezultatai parodė, kad antros laktacijos karvės, kurios buvo laikomos garde su svyruojančiuoju šepečiu, per dieną davė 1 kg pieno daugiau. Šepetys buvo didžiausias traukos objektas, pro kurį nuolat praeidavo tiriamosios bandos karvės. Garde su šepečiu laikomos karvės buvo aktyvesnės. Daugiau judėti jas privertė noras pasikasyti šepečiu. Įvertinus tyrimo rezultatus, taip pat paaiškėjo, kad tiriamoje grupėje mastitais sergančių karvių, ypač antraveršių ir vyresnių, sumažėjo 30 procentų.

Karvidžių statyboms naudojamos medžiagos neturi būti kenksmingos ir turi būti pritaikytos taip, kad jas būtų galima lengvai valyti ir dezinfekuoti. Laikymo vieta ir įtaisai galvijams atitverti turi būti saugūs, be aštrių, sužeisti galinčių kampų. Tvartų grindys neslidžios, tinkamo nuolydžio, poilsio vietoje naudojami pakratai arba guminiai kilimėliai.

Pastatuose turi būti tinkamas apšvietimas. Rekomenduojamas tvartų langų plotas - 5 proc. grindų ploto. Jei karvių fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas.

Oro apykaita, dulkėtumas, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija turi atitikti nustatytas higienines normas. Patalpų ventiliacija svarbus aspektas, užtikrinant bandos sveikatingumą, tačiau tvartuose gyvulius reikia apsaugoti nuo skersvėjų. Visa naudojama automatinė ar mechaninė įranga turi būti bent kartą per dieną tikrinama. Ganyklose vasarą ganomos karvės turi būti apsaugotos nuo jų sveikatai kenkiančių nepalankių oro sąlygų, plėšrūnų ir kitų pavojų.

Karvės turi būti šeriamos jų amžių ir produktyvumą atitinkančiais pašarais bei girdomos normatyvus atitinkančiu vandeniu. Pašarų ir vandens kiekis bei šėrimo dažnumas turi patenkinti mitybos reikmes. Šėrimo ir girdymo įranga turi būti suprojektuota ir įrengta taip, kad būtų kuo labiau sumažinta pašaro ir vandens užteršimo rizika bei kenksmingos galvijų tarpusavio konkurencijos galimybė.

Karvėms neturi būti skiriamos jokios kitos medžiagos, išskyrus tas, kurios yra duodamos gydymo ar profilaktikos tikslais, ypač jeigu moksliniais tyrimais nėra įrodyta, kad tos medžiagos poveikis nėra žalingos sveikatai. Laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų, negalima taikyti tokias gyvulių veisimo procedūras, dėl kurių jie yra (gali būti) kankinami ar žalojami.

Veršelių laikymo reikalavimai

Veršidėse vyresni kaip 8 savaičių amžiaus veršeliai individualiuose garduose nebelaikomi. Išskyrus atvejus, kai veterinarijos gydytojas nurodo izoliuoti gyvūną dėl susirgimų arba elgsenos sutrikimų. Tuomet individualaus gardo plotis turi būti ne mažesnis kaip stovinčio veršelio aukštis ties ketera, o ilgis - ne mažesnis už veršelio ilgį nuo nosies galo iki sėdynkaulio gumburo krašto, padaugintą iš koeficiento 1,1. Individualių veršelių gardų sienos neturėtų būti aklinos, kad veršeliai galėtų matyti ir liesti vienas kitą; išskyrus tuos atvejus, kai izoliuojami sergantys jaunikliai.

Laikant veršelius garduose grupėmis, turi būti užtikrintas toks grindų plotas, kuriame veršeliai galėtų laisvai judėti ir sumažėtų tarpusavio konkurencijos tikimybė. Gardų grindų plotas, atsižvelgiant į veršelio svorį, turi būti: 1,5 m2 - iki 150 kg svorio veršeliams; 1,7 m2 -  iki 150-220; 1,8 m2 - 220 kg ir didesnio svorio veršeliams. Grindys turi būti lygios ir neslidžios, kad jie nesusižeistų, nekentėtų ant jų stovėdami ar gulėdami. Jos turi būti tvirtu ir patvariu paviršiumi, pritaikytos tam tikro dydžio ir svorio veršeliams. Guolis - patogus, švarus ir sausas. Veršeliai turi turėti galimybę laisvai atsigulti, atsistoti, ilsėtis ir patenkinti etologinius poreikius. Jų negalima rišti, išskyrus grupėmis laikomus veršelius, kai jie girdomi pienu arba pieno pakaitalu, bet ne  ilgiau kaip vieną valandą.

Jei veršeliai rišami saitais, būtina nuolat patikrinti, ar jie jų nežeidžia, jei reikia, saitą pataisyti, kad veršeliams būtų patogu. Saitai veršeliams pririšti turi būti padaryti taip, kad veršeliai neužsismaugtų arba nesusižeistų ir galėtų laisvai atsigulti, atsistoti, pailsėti ir „bendrauti".

Veršelių savininkas ar prižiūrėtojas visus veršidėje laikomus veršelius turi apžiūrėti bent du kartus per dieną, o laikomus lauke - bent kartą per dieną. Sergančius arba susižeidusius jauniklius reikia nedelsiant gydyti. Sveikatos būklei negerėjant, būtina informuoti veterinarijos gydytoją. Esant reikalui, sergantys arba sužeisti veršeliai turi būti izoliuojami patalpose, kuriose yra sausi ir patogūs guoliai.

Rūpinantis veršelių gerove ir sveikatingumu, kiekvienas gimęs veršelis per pirmąsias šešias valandas turi gauti pakankamą kiekį krekenų. Vyresnius veršelius reikia šerti atsižvelgiant į jų amžių, svorį, elgsenos bei fiziologinius poreikius, kad būtų sveiki ir gerai jaustųsi. Pašaruose neturi trūkti geležies. Hemoglobino kiekis veršelio kraujyje turi būti ne mažesnis kaip 4,5 mmol/l. Kiekvienas vyresnis kaip 2 savaičių amžiaus veršelis kas dieną turi gauti ląstelienos, kurios kiekis nuo 50 g aštuonių savaičių veršeliui turi būti nuolatos didinamas iki 250 g dvidešimties savaičių veršeliui.

Veršelius rekomenduojama šerti du kartus per parą. Laikant veršelius grupėmis ir skiriant ribotą pašarų kiekį arba naudojant automatinę šėrimo sistemą, visi veršeliai turi gauti pašarą vienu metu, kad konkurencinė kova dėl jo būtų kuo mažesnė. Visi vyresni kaip 2 savaičių amžiaus veršeliai švaraus geriamojo vandens turi gauti užtektinai, ypač karštu oru ar susirgus. Pašarų tiekimo sistema turi būti sukonstruota, įrengta ir prižiūrima taip, kad būtų išvengta pašarų ir vandens užteršimo.

Visos medžiagos, naudojamos veršidėms statyti ir gardams įrengti, bei įrengimai, prie kurių gali liestis veršeliai, turi būti saugūs, lengvai valomi ir dezinfekuojami. Elektros instaliacija - tvarkinga ir izoliuota. Veršidės izoliacija, šildymas ir vėdinimas turi būti toks, kad oro judėjimas, dulkių kiekis, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija ore veršeliams nebūtų kenksminga. Jei naudojama dirbtinė ventiliacijos sistema, turi būti įrengta atsarginė ventiliacijos sistema, kuri užtikrintų gerą oro kaitą veršidėje ir apsaugotų veršelių sveikatą ir gerovę, sutrikus pagrindinės ventiliacijos sistemos darbui. Jauniklius reikia apsaugoti nuo skersvėjų, nuolatinio ar staigaus triukšmo.

Atsižvelgus į elgsenos bei fiziologinius poreikius, veršidėje gali būti naudojamas natūralus arba dirbtinis apšvietimas. Dirbtinio apšvietimo trukmė turi atitikti natūralaus apšvietimo laiką, t. y. nuo 9.00 iki 17.00 val. Be to, veršidėse turi būti tinkamas stacionarus arba nešiojamas šviestuvas, skirtas veršelių apžiūrai bet kokiu paros metu. Siekiant užkirsti kelią mikroorganizmų dauginimuisi ir ligų plitimui veršidėse, patalpos, gardai, įrengimai ir loviai turi būti periodiškai valomi ir dezinfekuojami; nuolat šalinami nesuėsto pašaro likučiai, srutos, mėšlas. Veršidėse būtina naikinti graužikus ir vabzdžius.

J. Ramanauskienė, D. Stanišauskienė

Mano ūkis, 2011/03