Daugelio pasaulio regionų apsirūpinimas maistu gerėja, tačiau, remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, 2005-2007 m.  net 13 proc. pasaulio gyventojų neužteko maisto. Maisto ištekliais pasaulyje ypač susirūpinta tuomet, kai per trejus metus iki 2008-ųjų pavasario maisto produktų kainos pašoko vidutiniškai daugiau kaip 80 proc. Dar prieš šį kainų pakilimą apie 850 milijonų planetos gyventojų nesugebėjo apsirūpinti maistu, o joms pakilus, alkstančiųjų gretas papildė dar 100 milijonų žmonių. Todėl 2008-ųjų finansinę krizę galima pavadinti ir maisto krize, kuri daugelį žmonių įstūmė į skurdo ir bado liūną.

Visame pasaulyje sukauptų maisto atsargų užtektų vos 1,5 mėnesio, o daugelyje pasaulio šalių apsirūpinimo maistu klausimas vis dar lieka vienas aktualiausių. Ši problema yra ypač opi Centrinėje Afrikoje, kurioje, remiantis FAO duomenimis, 2005-2007 m. daugiau kaip 50 proc. žmonių stigo minimalaus maisto kiekio. Maisto stygiaus „rekordas" priklauso Kongu - jo stokoja net 69 proc. gyventojų. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse su šia problema susiduria mažiau kaip 5 proc. gyventojų. Žvelgiant į tokį netolygų apsirūpinimą maistu, peršasi išvada, jog bendrai maisto užtektų kiekvienam pasaulio gyventojui, tačiau jis paskirstytas netinkamai.

Turi keistis mitybos įpročiai

Apsirūpinimas maistu yra kompleksinė problema, kuri apima ne tik sveiką ir visavertę mitybą, bet ir ekonominę plėtrą, aplinkosaugą. Maisto nepakankamumas atsiranda dėl kelių priežasčių: augančios populiacijos, klimato kaitos, netinkamo gamtinių išteklių naudojimo ir taršos. Tačiau pagrindinė apsirūpinimo maistu problema yra sunkiai įperkamas maistas.

Trečiųjų šalių populiacijos spartų augimą nulėmė ekonomikos plėtra, žemės ūkio srityje taikomos inovacijos ir išradimai. Skurdžioms šalims, turinčioms mažai gamtinių išteklių ir kuriose žemės ūkio plėtrai nepalankios klimato sąlygos, vis sunkiau patenkinti minimalius augančios populiacijos poreikius. Dėl nepakankamos mitybos daugėja socialinių problemų: prastėja žmonių sveikata, didėja mirtingumas, mažėja išsilavinimo lygis bei galimybė gyventi visavertį visuomeninį gyvenimą.

Pagrindiniu maisto gamybos sektoriumi išlieka žemės ūkis, todėl vyriausybės turėtų skirti didelį dėmesį žemės ūkio produkcijos gamybai ir ilgalaikei strategijai. Pavyzdžiui, jei Serbijoje išliktų dabartinis populiacijos augimo greitis, tai 2050 metais, norint, kad visa populiacija būtų aprūpinta pakankamu maisto kiekiu, jo gamybos apimtys turėtų padidėti net 70 proc. Nors šiuo metu Serbijoje jaunieji ūkininkai, kurių amžius iki 35 metų, sudaro vos 7 proc. žemdirbių.

Visi veiksniai ir priežastys veikia vienas kitą uždaro rato principu, todėl visų pirma turėtų būti skatinami gyventojų mitybos įpročių pokyčiai, vartojant daugiau augalinės kilmės produktų. Mažesnės gyvulinės kilmės produktų gamybos apimtys turėtų įtakos taršos bei šiltnamio efekto mažinimui. Tokiu būdu mažėtų anomalinių gamtos reiškinių protrūkių, dėl kurių pastaraisiais metais ypač nukenčia pasėliai. 2010-ųjų vasaros sausros tiesiog išdegino Rusijos, ketvirtos pagal grūdų eksportą šalies, Ukrainos ir Kazachstano javų laukus bei privertė sunerimti dėl sumažėjusios grūdų pasiūlos. Eiliniai vartotojai šias pasekmes jaučia iš kylančių produktų kainų. Be to, grūdų gamyba yra glaudžiai susijusi su mėsos gamybos sektoriumi. Sumažėjus pašarinių grūdų pasiūlai, automatiškai pakyla jų kaina, o mėsos gamintojams tai reiškia brangesnę žaliavą bei jų gaminamos produkcijos kainos augimą. Vartotojai brangios mėsos neįpirktų, o tai lemtų gyvulininkystės sektoriaus gamybos apimčių mažėjimą. Visa tai neišvengiamai sukeltų maisto ir ekonominę krizę.

Europoje maisto stygius mažai tikėtinas

Po Antrojo pasaulinio karo pagrindinis tikslas Europoje buvo užtikrinti vidaus apsirūpinimą maistu, tuo tarpu dabartinės ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) prioritetai vis dažniau kreipiami į globalines apsirūpinimo maistu problemas. Ūkininkų organizacijos tvirtina, kad apsirūpinimas maistu yra svarbus, nes žemės ūkis susiduria su naujais iššūkiais: pandeminės ligos, klimato kaita, teroristiniai išpuoliai, biodegalų paklausos didėjimas. Žemės ūkio ekspertai teigia, kad maisto stygius Europoje yra mažai tikėtinas. Visų pirma, europietiško maisto produktų gamyba yra pakankamai didelė. Daugiau kaip 5 dešimtmečius ES šalys pagamina daugiau maisto, nei reikalinga kiekvienais metais išmaitinti savo piliečius. Dėl technologinės pažangos ir pagerėjusių ūkininkavimo metodų ateityje tikimasi tolesnio ES maisto gamybos potencialo augimo bei populiacijos stabilumo bendrijoje. Antra, ES galėtų susidoroti su dideliu produkcijos deficitu. Ūkininkai, norėdami padidinti derlių, gali nesunkiai išplėsti dirbamus plotus, naudoti intensyvesnius ūkininkavimo metodus bei pakeisti gamybos modelius. Trečia, jei maisto gamyba mažėtų, tuomet mažiau jo būtų išmetama ir būtinas maisto kiekis vis vien būtų užtikrinamas. Teigiama, kad ES beveik trečdalis produkcijos yra prarandama po derliaus nuėmimo. Ketvirta, ES turi pakankamą perkamąją galią patenkinti savo vidinius maisto poreikius, net esant aukštoms pasaulinės rinkos kainoms. Vienintelė grėsmė maisto importui yra maisto stygius globaliu mastu arba pasaulinis karas, kuris nutrauktų pasaulinę prekybą maistu.

Skirtingi BŽŪP scenarijai mažai ką keistų

Atkreipiant dėmesį  į galimas grėsmes ateityje, politinius ir ekonominius pokyčius, buvo atliktas tyrimas Scenar-2020, kurio prielaidos leidžia analizuoti būsimas gamybos apimtis pagal 3 skirtingus BŽŪP scenarijus (rekomenduojamą, konservatyvų ir liberalų). Rekomenduojamas scenarijus numato dabartinio BŽŪP biudžeto sumažinimą 20 proc., intervencinių atsargų mažinimą, eksporto subsidijų naikinimą, visišką paramos atsiejimą nuo gamybos apimčių, tiesioginių išmokų sumažinimą 30 proc., antrojo BŽŪP ramsčio (kaimo plėtros ) finansavimo didinimą iki 105 proc. Konservatyvus scenarijus mažai skirtųsi nuo dabartinės BŽŪP: tiesioginės išmokos būtų sumažintos 15 proc., o mokėjimai iš antro ramsčio padidėtų 45 proc. Liberalus scenarijus numato sumažinti BŽŪP biudžetą 55 proc., panaikinti intervencinius pirkimus, o taip pat, siekiant stabilizuoti kainas, visiškai atsisakyti tiesioginių išmokų ir 100 proc. padidinti BŽŪP antrojo ramsčio finansavimą bei panaikinti muitus.

Šių scenarijų pasekmės buvo prognozuojamos 2007-2020 metų gamybos apimtims. Jei būtų vykdomas rekomenduojamas arba konservatyvus scenarijus, gyvulių turėtų padidėti iki 2 proc., o liberalaus scenarijaus atveju - sumažėtų iki 4 proc. Prognozuojama, kad mėsos gamyba sumažėtų 10 proc. taikant rekomenduojamą scenarijų arba 30 proc. liberalaus scenarijaus atveju. Augalininkystei šių scenarijų poveikis būtų teigiamas. Rekomenduojamo scenarijaus atveju grūdų gamyba turėtų išaugti iki 10 proc. ES-15 šalyse ir beveik 20 proc. kitose ES narėse (su šiek tiek mažesniu augimu liberalaus scenarijaus atveju). Žemės ūkio paskirties žemės plotai išliktų maždaug nepakitę tiek rekomenduojamo, tiek konservatyvaus scenarijaus atveju, tačiau 6 proc. sumažėtų, pasirinkus liberalesnę poziciją. Taigi, vertinant šio tyrimo rezultatus, bendri pokyčiai yra maži, o didžiausi nuostoliai atsiranda mėsos sektoriuje, kuris apsirūpinimui maistu nėra pats svarbiausias, nes kalorijų ir būtinų vitaminų poreikį kompensuotų padidėjusi augalininkystės sektoriaus gamyba.

Lietuva apsirūpina būtinais maisto produktais

Nors Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių populiacijos apsirūpinimas maistu yra pakankamas, tačiau visada svarbu žinoti, kiek ir ko turime, kokių produktų stokojame, o kokių gali pritrūkti artimiausiu metu. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) skaičiavimais nustatyta, kad bendras apsirūpinimas maistu šalyje yra beveik 114 proc., tačiau tam tikrų žemės ūkio produktų gamyba nėra pakankama. Nuo 2004 iki 2009 metų mažiausiai buvo apsirūpinta mėsos produktais, vaisiais ir daržovėmis.

Nagrinėjant Lietuvos apsirūpinimą mėsos produktais, aiškiai matyti, kad daugiausiai apsirūpinama veršiena ir jautiena - net 244 proc., kur kas mažiau - kiauliena ir jos produktais,  tik 42 proc. Paukštiena sudaro 96 proc., aviena ir ožkiena - 100 proc. poreikio. Nepaisant nepakankamos mėsos ir jos produktų gamybos, mūsų šalis savarankiškai sugeba aprūpinti vartotojus pieno produktais, kiaušiniais ir grūdais. Nuo Lietuvos įstojimo į ES iki 2009 m. apsirūpinimas grūdais padidėjo net 60 proc.: nuo 117 proc. 2004 m. iki 190 proc. 2009 m. LAEI skaičiavimais, 2009 m. apsirūpinimas kviečiais sudarė net 334 proc., tuo tarpu miežiais ir avižomis - 116 proc., o rugiais - 157 proc. Neturime pamiršti, kad apsirūpinimo maistu sąvoka apima ne vien tik maisto produktų kiekį, svarbus veiksnys yra maisto įperkamumas.

Per paskutinius 2-3 metus itin aktualus tapo maisto produktų kainų klausimas. Viena vertus, maisto pabrangimas gali būti vertinamas teigiamai, nes daug maisto produktų Lietuva eksportuoja į ES ir į trečiąsias šalis, taip prisidedant prie Lietuvos ekonomikos augimo. Tačiau tokia priklausomybė nuo pasaulinės rinkos turi ir neigiamą įtaką Lietuvos vartotojams - didėja žaliavinių produktų supirkimo kainos, gamybos sąnaudos, kartu ir  galutinė maisto produktų kaina. JT duomenimis, nuo 2004  iki 2009 m. pieno ir grūdų produktai bei aliejus ir riebalai pabrango beveik dvigubai, o mėsos produktai - 20 proc. Tačiau nepaisant nuolat augančių maisto produktų kainų, mokslininkai tikina, kad vidutiniam ES piliečiui visiškai užtektų 55 eurų (190 Lt) per metus būtinam kalorijų poreikiui patenkinti. Šis skaičius buvo gautas įvertinus mažiausiai kainuojančius ir daugiausia kalorijų suteikiančius produktus, t. y. grūdus. Vidutinė grūdų supirkimo kaina 2009 m. sudarė 0,52 Lt už kilogramą, o tai yra daugiau nei pakankamas maisto kiekis per dieną. Remiantis šia skaičiavimo metodika, Lietuvos gyventojai gali būti ramūs, kad net ir labai nestabilios gyventojų pajamos ir nuolat augančios žemės ūkio produktų kainos neprivers mūsų badauti.

A. Volkov, A. Martišiūnaitė

Mano ūkis, 2011/03