Avių augintojas Giedrius Prakapavičius pagaliau gali kiek lengviau atsipūsti. Ne dėlto, kad būtų mažiau veiklos - po 12 metų sunkaus darbo jis pagaliau pasistatė šiuolaikišką skerdyklą, o vis didėjanti avienos paklausa žada, kad darbo jis dar ilgai nestokos.

Molėtų rajone, Inturkėje, įkurtame G. Prakapavičiaus ekologiniame ūkyje - apie 1 000 ėriavedžių, 250 pakaitinių avių, kelios dešimtys veislinių avinų ir apie 600 ėriukų. Giedriui tiksliai suskaičiuoti sunku, nes šie skaičiai kasdien keičiasi. Tai vienas stambesnių avių ūkių Lietuvoje.

Avininkyste iš Jonavos kilęs ūkininkas pradėjo verstis 1998 m. Iš pradžių įsigijo 5 Romanovo veislės avis ir vieną aviną. Netrukus Romanovų banda padidėjo iki 200 avių. Tada G. Prakapavičius pradėjo galvoti apie avių mėsingumą - Romanovų veislės gana prastas, duoda apie 30 proc. mėsos. Todėl nutarė keisti avių veislę. 2002 m. jis pirmasis į Lietuvą iš Lenkijos įvežė anglų mėsines safolkų veislės avis  - 30 avių ir du avinus. 2003 m. iš Vokietijos atsivežė dar 241 safolkų ėriavedę ir 6 avinus reproduktorius, po dvejų metų - dar 200, taip banda ir išaugo.

Nuo 2003 m. G. Prakapavičiaus ūkyje auginamos tik safolkų veisės avys. Ši veislė išvesta Pietryčių Anglijoje, Safolko grafystėje, mišrinant vietines norfolkų raguotąsias avis su sautdaunų avinais. Safolkų avys yra stambios, labai juoda bevilne iki paausių galva ir bevilnėmis kojomis.

„Po 12 metų ūkininkavo jau vos ne vos galiu kojomis remtis į žemę. Bet be didelių investicijų avininkystės neišvystysi", - sako statybininko išsilavinimą turintis avių augintojas.

Skerdykla ūkininkui būtina

Giedriui svarbiausia ne ūkio dydis, o rezultatas. Šiemet ėriukai gimsta gyvybingi, bet avių vislumas prastas - daugelis tik po vieną ėriuką atsiveda. „Taip nutiko dėl to, kad anksčiau sukergėme, nes rinkoje trūksta avienos. Avių vislumas būna geresnis, kai jos apsivaisina per sezoninę rują spalį ir lapkritį. Tačiau norėdami patenkinti rinkos poreikius, avis kergėme ir liepą, o gruodį jos jau pradėjo ėriuotis. Daugiausia atsivedė po vieną ėriuką. Nors prieauglis ir mažesnis, tačiau po vieną gimę ėriukai būna stipresni, gyvybingesni nei gimę po du", - avių auginimo subtilybes aiškina ūkininkas.

Didindamas bandą Giedrius anksčiau palikdavo visas avis reprodukcijai, o šiais metais jau pradėjo jas brokuoti - liesesnių, mažesnių avių nebepalieka. Augina daugiausia mėsai. Veislei auginti nebeapsimoka - baigėsi veislininkystės programos rėmimas ir baigėsi veislinių gyvulių pirkimas.

Avienos kg jis parduoda po 18 Lt. Didelė avis mėsos duoda apie 40 kg, tad iš vienos avies galima uždirbti apie 720 Lt. Už veislei užaugintą avį tiek neuždirbsi.

G. Prakapavičius džiaugiasi, kad avienos paklausa per pastaruosius keletą metų gerokai padidėjo, jos jau nebeužtenka visiems poreikiams patenkinti. Avienos pageidaujanti rinka pagaliau leido įgyvendinti seną svajonę - Giedrius pasistatė šiuolaikišką avių skerdyklą. Todėl dabar pats avis augina, pats skerdžia ir pats parduoda.

„Mes dešimt metų buvome užspeisti į kampą. O avių auginimo verslas gali būti pelningas tik tuomet, jei pats augini ir pats skerdi, o ne parduodi avis supirkėjams", - savo patirtimi dalijasi avių augintojas.

Skerdyklą statėsi iš savo lėšų, nesinaudojo jokia parama. Į 108 m² skerdyklą investavo 200 tūkst. Lt. „Labai gerai, kad žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius palengvino reikalavimus skerdykloms. Kitu atveju jos statyba ir įrengimas man būtų kainavęs 2 mln. litų", - teigia ūkininkas.

Jis parduoda avieną tik privatiems klientams pagal užsakymus. Itin maistinga aviena dar neseniai kainavo 15 Lt už kg skerdienos, ėriena - 20 Lt, dabar jau pabrango iki 18 ir 23 litų.

G. Prakapavičius prognozuoja, kad pavasarį kaina didės iki 20 ir 25 Lt už kg skerdienos. Ėrienos šiuo metu net nėra - jos bus tik gegužę. O Giedrius dar nepamiršo tų laikų, kai avienos apskritai nebuvo kur dėti, ją naudodavo tik saviems poreikiams, dalindavo draugams.

Krizės laikotarpiu atsirado paklausa ir avių vilnai, ir kailiui, o anksčiau viską mesdavo lauk.

Pradėjęs auginti avis ūkininkas pats jas kirpdavo, dabar šį darbą atlieka lenkai - už vienos avies nukirpimą jie ima 4 litus. Lietuviai, Giedriaus teigimu, už vieną nukirptą avį prašo 10 litų.

Pelnas - tik popieriuje

Nors visą savo produkciją parduoda ir net nespėja tenkinti rinkos poreikių, realaus pelno avių augintojas sako neturįs: „Balanse įrašyti skaičiai neblogai atrodo, bet kišenėse kaip neturiu pinigų, taip neturiu. Žemės ūkyje investicijos nesibaigia - tai stogą turi tvarkyti, tai tą pirkti, tai kitą... Ką uždirbti, viską įdedi atgal."

Jis pateikė tokius skaičius: tarkime, jo ūkis šiemet turės 400-500 ėriukų. Dyzelino litras pabrango vienu litu, o  jo sunaudoja 20 t. Tai - jau papildomi 20 tūkst. litų. Sunaudoja apie 50 t grūdų, už kuriuos daugiau mokėjo 12,5 tūkst. litų. Tad vien tik dyzelinui ir grūdams ūkininko išlaidos padidėjo daugiau kaip 30 tūkst. litų. „Tai kiek baroniukų turiu parduoti, kad išlyginčiau šituos brangimus? - retoriškai klausia G. Prakapavičius. - Galiu pasakyti, kad, nepaisant didelės avienos paklausos, jos pabrangimo, mes neuždirbome nė vienu litu daugiau, o dar net mažiau. Juk viskas pabrango ir už viską mes turėjome mokėti."

Už 15 metų paimtą paskolą žemei pirkti jis kasmet su palūkanomis sumoka po 50 tūkst. Lt. Šias išlaidas dengia iš subsidijų, kurias gauna už ganomas pievas.

Smarkiai plėstis neketina

Visą tvartų kompleksą ir mechanines dirbtuves Inturkėje G. Prakapavičius yra pirkęs iš kolūkio. Už ES paramą jis turi įsigijęs technikos - traktorių, plūgus, kultivatorių. Didžiąją dalį pašaro jis pasigamina savo ūkyje, turi 375 ha dirbamos žemės - 300 ha pirko iš valstybės, 60 ha - iš žmonių. Sėja grūdus, gamina šienainį, šieną pašarui. Tačiau šiemet teko pirkti grūdų iš kito ekologinio ūkio, nes praėjusią vasarą jam su grūdais nepasisekė - kai reikėjo juos pjauti, prasidėjo lietūs, o kai nustojo lyti, žolė buvo didesnė už avižas. Tad nupjovė viską ir susuko į šienainį.

Avių augintojas dar ketina bandą truputį plėsti. Viskas priklausys nuo to, kiek turės žemės ir sveikatos. „Neturiu tikslo plėstis iki begalybės kaip koks prekybos centras. Na, gal iki pusantro tūkstančio ėriavedžių dar didinsiu bandą, bet daugiau jau fiziškai nebepajėgsiu. Kiek gali žmogus? Ėriavimosi laikotarpiu aš po kelis mėnesius tvarte gyvenu", - apie savo planus ir kasdienybę kalba G. Prakapavičius.  

Avims ėriuojantis, jų priežiūros Giedrius nepatiki jokiam kitam žmogui: „Jeigu manęs tuo metu nebūtų, pusės ėriukų neišsaugotume. Paskui kiekvieną keliais ropoju, žiūriu, kad atsigertų. Tik gimusiam ėriukui nupurkši bambagyslę ir tiksliai kaip laikrodis turi prižiūrėti jo augimą. Visos mano žinios - tvarte. Mes esame praktikai, o ne knygų prisiskaitę teoretikai. Kai žmogus nori žinoti, tai ir žino. Eini prie kiekvieno gyvulio ir matai, kas jam negerai."

Ūkininko darbo diena, kai avys ėriuojasi, dažniausiai prasideda 4-5 val. ryto. Iš tvarto namo jis grįžta vidurnaktį. Tuo metu beveik nemato šeimos, gyvena tarsi ne savo gyvenimą. Giedrius suskaičiavo, kad dirba 5 000 val. per metus. „Ūkis - mano gyvenimas", - ramiai sako jis.

Šiek tiek lengviau tampa pasibaigus ėriavimosi laikotarpiui. Tada jau gali ramiai apeidamas ūkį pasigėrėti juo. Giedriui šventa tiesa pasirodė vieno ūkiškai gyvenančio žmogaus jam pasakyti žodžiai: kaimo žmogui poilsis - lengvas darbas.

Jis ūkio darbams samdo keturis darbininkus. Daugelį darbų stengiasi padaryti savo rankomis, netgi tvarto vartus, ėriavimosi gardus ir kt. Pirko vokiškas tvoreles gardams, vienos kaina - 200 Lt, o ūkiui jų reikia šimtais. Tad nutarė patys pasigaminti - privirino, pritvirtino, ir gerokai pigiau pasidarė.

Jaučiasi gimęs ūkininku

Avininkystės pradžia G. Prakapavičiui buvo sunki, ūkio plėtimas pasirodė itin sudėtingas procesas, visokių problemų - per akis. Avys neatsparios ligoms, jautrios jų kanopos, todėl būtina rūpintis jų higiena. Vasarą reikia dažnai keisti ganyklas, kad ganytųsi švarioje aplinkoje. Tvarte dar sunkiau užlaikyti švarą, nuolat reikia kratyti daug šieno. Pernai ėriukus buvo užpuolusios musytės, teko rankomis su žirklėmis visus plaukus kirpti, purkšti vaistus.

Su veterinarais ūkininkas santykių beveik nepalaiko. „Buvo veterinarijos studentų atvažiavę, tai atėjusios į tvartą merginos iškart nosis susiėmė, nes joms kvapas nepatiko. Tai kaip jos galės dirbti? O avidėje kvapas ne toks ir stiprus", - stebėjosi būsimais veterinarijos specialistais Giedrius.

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau norinčiųjų užsiimti avininkyste. Tačiau beveik niekas nenutuokia, koks tai sunkus darbas ir kiek tam reikia investicijų. Kai Giedrius pasako, kad pradžiai reikėtų 4 milijonų litų, visi būna priblokšti. Jis vardija: 1 000 ėriavedžių avių kainuos 700 tūkst. Lt, žemei įsigyti reikės dar apie milijono, tvartams ir technikai nusipirkti - taip pat maždaug po milijoną, plius visokia įranga, o jeigu ir skerdyklą iškart statysi, tai neužteks ir 4 milijonų. Kitas variantas - pradėti nuo kelių avių ir 10-12 metų sunkiai dirbant po truputį plėstis. Tik tuomet jau reikia apsišarvuoti kantrybe.

„Pradėjau auginti avis, nes norėjau. Turbūt genai veikia - mano viena giminės linija eina iš Rusijos, manau, turiu mongolų vado Čingischano genų, o jie visi buvo gyvulių augintojai, - juokiasi G. Prakapavičius. -  Esu gimęs ūkininku. Man patinka ši veikla."

Jis truputį stebisi, kad jo 18 ir 14 metų dukros kol kas nerodo jokio susidomėjimo ūkininkavimu. Tačiau miestietė žmona puikiai prisitaikė prie gyvenimo kaime ir dabar jau neįsivaizduoja kitokios būties.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/03