Po ilgų diskusijų 2006 m. pradėta, porą metų strigusi ir dėl to 2007-2008 m. pakoreguota Europos Sąjungos cukraus reforma pagaliau pasibaigė. Europos Komisija ne kartą džiaugėsi reformos sėkme, o permainų sukrėsto sektoriaus dalyviai - cukraus gamintojai bei runkelių augintojai - prarijo karčią piliulę ir baigia prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų, kurios turėtų galioti iki 2015 m. rudens.

Kokie buvo reformos tikslai, kaip jie pasiekti, kokios reformos pasekmės ES ir Lietuvoje, kokie iššūkiai laukia cukraus sektoriaus ateityje?

Reformos priežastys ir tikslai

Keičiantis ES bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP), cukraus sektorius buvo likęs paskutine žemės ūkio šaka, nepatyrusia esminių reformų: ES Cukraus režimas beveik nebuvo keistas nuo 1967 metų.

Be to, 2001 m. ES patvirtino iniciatyvą „Viskas, išskyrus ginklus" (Everything but Arms - EBA), pagal kurią buvo nuspręsta panaikinti visus importo apribojimus prekėms iš 49 mažiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių. Pagal šią iniciatyvą cukrui, laikytam „jautriu" produktu, buvo numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2009 m. Pereinamojo laikotarpio metu buvo palaipsniui mažinami muitai bei didinami importo be muito kiekiai. Nuo 2009 m. spalio 1 d. ES cukraus rinka EBA šalims visiškai atverta. Norint suderinti EBA importo apetitą su ES vidaus suvartojimu, teko atsisakyti dalies ES kvotinio cukraus gamybos.

Reformą vykdyti vertė ir faktas, kad nuo 2015 m. Europa turės savo cukraus rinką visiškai atverti, o ES cukraus sektoriui teks pasiruošti konkurencijai su itin pigaus cukranendrių cukraus gamintojais (Brazilija, Australija ir kt.).

2002 m. Brazilijai, Tailandui ir Australijai pateikus vadinamąjį „konsultacijos prašymą", Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) ginčų sprendimo taryba 2005 m. nustatė, kad ES virškvotinio cukraus eksportas buvo subsidijuojamas. Šio sprendimo rezultatas - ES perteklinio cukraus eksportas buvo sumažintas iki 1,37 mln. t (nuo įprastinio 6-7,5 mln. t kiekio) per metus.

Esant tokioms prielaidoms, buvo suformuluoti pagrindiniai ES reformos tikslai.

• Subalansuojant vidaus poreikį, EBA importą bei PPO eksporto apribojimą, sumažinti kvotinio cukraus gamybą maždaug 6 mln. t., stabilizuoti vidaus rinką ir garantuoti pakankamą cukraus tiekimą ES cukraus vartotojams.
• Palaipsniui sumažinti cukrinių runkelių kainas (kaina prieš reformą- 44,01, po reformos - 26,29 euro/t), kartu ir cukraus kainas (intervencinė kaina prieš reformą - 631,9, referencinė kaina po reformos - 404,4 euro/t). Šiomis priemonėmis iš esmės pagerinti ir cukraus gamybos, ir runkelių auginimo konkurencingumą bei pasirengti agresyviai ateities konkurencinei aplinkai, kartu atpiginant vartotojams cukrų.
• Suteikti finansines paskatas silpnesniems rinkos dalyviams pasitraukti iš sektoriaus savo noru. Reformos paveiktų regionų žemės ūkio bendruomenėms padėti išlaikyti deramą gyvenimo lygį, pasitelkiant atitinkamas priemones (restruktūrizavimo, įvairinimo lėšos, tiesioginės atskirosios išmokos ir kt.).

Statuso pasikeitimas: iš eksportuotojų į importuotojus

Po reformos ES cukraus sektorius pasikeitė iš esmės: uždaryti fabrikai, kai kurios šalys visiškai nustojo gaminti cukrų, Europoje nebeliko inulino sirupo gamybos, o viena pagrindinių reformos pasekmių - ES, buvusi viena didžiausių pasaulio cukraus eksportuotojų, tapo antruoju pagal dydį importuotoju pasaulyje. Savo gamybos cukrumi Europa patenkina apie 80 proc. vidaus poreikio.

Beveik galima būtų pritarti EK optimizmui, kad cukraus reforma pagal jos scenarijų pavyko. Deja, ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėta. Po reformos korekcijos 2007-2008 m. pavyko sumažinti ES kvotinio cukraus gamybą siektaisiais 6 mln. tonų. Tačiau, bijodami nekompensuojamo kvotų mažinimo, kuriuo grasinta reformos pabaigoje, konkurencingiausieji gamintojai ir augintojai dalies kvotų atsisakė. Na, o vidutiniškai ir mažiau konkurencingi gamintojai ir augintojai didelio entuziazmo mažinti kvotas ar trauktis iš gamybos neparodė.

Itin sunkiai sekėsi subalansuoti ES cukraus rinką: ankstesnių metų perteklius, kurio staiga nebebuvo galima eksportuoti, taip pat reformos metų perteklinis kvotinis cukrus lėmė nepalankias cukraus kainas vidaus rinkoje. Ir tik pastaraisiais metais, kuomet pasaulio rinkos kainos pralenkė ES referencinę kainą, cukraus fabrikai pelningai eksportavo perteklinį cukrų, visiškai išsemdami PPO nustatytą limitą, o EBA šalys labai nesiveržė importuoti cukraus į ES, cukraus rinka beveik susibalansavo. Perteklinio cukraus kalnai netikėtai išryškino dar vieną reformos techninį trūkumą - restruktūrizuojant ir uždarant fabrikus, buvo reikalaujama juos visiškai demontuoti. Tad išardyti teko ir sandėliavimo pajėgumus, kurių staiga pradėjo trūkti.

Cukraus atpigimo, deja, galutiniai jo vartotojai ligi šiol nepajuto. Neseniai paskelbtoje Europos audito rūmų specialiojoje ataskaitoje Nr. 6//2010 „Ar pasiekti cukraus rinkos reformos pagrindiniai tikslai"  be užuolankų teigiama: „Perdirbtos produkcijos atveju, kuri sudaro daugiau kaip du trečdalius suvartojamo cukraus, didžioji dalis dėl kainų sumažinimų sutaupytų lėšų padidins pramoninių gamintojų pelną; mažmeninės cukraus kainos atveju, kuri taikoma likusiai suvartojamo cukraus daliai, kainų sklaidą veikia paskirstymo/prekybos tinklų koncentracija". EK dar tik žada pradėti atitinkamą kainų sklaidos cukraus sektoriuje tyrimą.

Didėjant konkurencijai, neišvengiamai vyko ir gamybos koncentracija, dėl kurios paprastai kainos tik kyla: Vokietijos „Nordzucker AG" įsigijo bemaž visą „Danisco Sugar" (tik Vokietijoje esantis Anklamo cukraus fabrikas atiteko olandų cukraus gamintojui COSUN), „British Sugar" pardavė savo cukraus padalinį Lenkijoje vokiečiams „Pfeiffer & Langen", tačiau įsigijo cukraus fabrikų Ispanijoje. Optimizuodami gamybos struktūras, ES stambieji gamintojai uždarė nemažai fabrikų, todėl runkelių auginimas sustabdytas daugelyje tradicinių regionų.

Kai kurie stambieji ES cukraus gamintojai pabandė sušvelninti reformos pasekmes ir užsitikrinti pelną iš cukraus importo iš trečiųjų šalių, pvz., vokiečių „Südzucker AG" sudarė strateginį bendradarbiavimo susitarimą su Mauricijumi, vienu didžiausiųjų baltojo cukraus importuotoju į ES, o „British Sugar" per „Associated British Foods" valdo 51 proc. „Illovo Sugar" (tai stambiausias Afrikos cukraus gamintojas, dirbantis daugelyje šio žemyno EBA šalių).

Cukraus reforma labai stipriai paveikė ir gamintojų bei augintojų santykius. Daugelyje šalių perderėti Tarpprofesiniai susitarimai bei pakoreguotos runkelių supirkimo kainos, daug kur netenkinusios augintojų.

Verta paminėti ir dar vieną finansinį reformos aspektą: pirmaisiais dvejais reformos metais, kuomet fabrikai neskubėjo atsisakyti gamybos, į restruktūrizavimo fondą pateko žymiai daugiau lėšų negu buvo planuota. Tad restruktūrizavimo fonde susikaupė 640 mln. eurų perteklius, kurį EK norėtų priskirti EŽŪGF, o cukrininkai mano, kad jis turėtų būti išmintingai panaudotas cukraus sektoriaus problemoms spręsti.

Reformos rezultatai Lietuvoje

Lietuva, EK priskirta vidutinio konkurencingumo grupei, sugebėjo išsaugoti visą savo cukraus pramonę ir 88 proc. prieš reformą buvusios kvotos. Reformos aistroms nurimus, gamintojų santykiai su augintojais stabilizavosi. Ir „Nordic Sugar" (NS), ir „Arvi cukrus" (AC) su savo augintojais pasirašė ilgalaikius Tarpprofesinius susitarimus (galiojančius iki 2014/15 m.), taip pat atitinkamas ilgalaikes cukrinių runkelių tiekimo sutartis.

Cukrinių runkelių augintojai, pasinaudodami reforma, sugebėjo išsiderėti vienas geriausių Europoje cukrinių runkelių kainas: AC - 109 Lt/t (31,57 euro/t), o NS - 106 Lt/t (30,7 euro/t). NS fabriko augintojai toliaregiškai išsiderėję, kad runkelių kaina būtų susieta su kviečių kaina, šiais metais gali tikėtis nemenkų priedų (jei situacija grūdų rinkoje iki 2011 m. kovo mėn. labai nesikeistų, šis priedas galėtų sudaryti net 10-12 Lt/t runkelių).

Iki 25 ha/ūkiui padidėjęs runkelių vidutinis auginimo plotas rodo, kad ir Lietuvos augintojai stengėsi koncentruoti ir kartu efektyvinti gamybą. Gamybai koncentruojantis, įvyko dideli regioniniai auginimo poslinkiai, pvz., 2007 m. Kauno ir Kėdainių rajonuose buvo auginama apie 32,5 proc. NS runkelių, o 2010 m. - jau 59,1 proc. Runkelių auginimas bemaž pasitraukė iš Šiaurės Lietuvos (atitinkamai apmirė Joniškio ir Pavenčių runkelių augintojų kooperatyvų veikla). Didesniems plotams pasitelkta našesnė technika - šiandien Lietuvoje runkelius kasa apie 15 savaeigių šešiaeilių kombainų, priklausančių ūkiams ar agroserviso įmonėms.

Tiesa, NS uždarius Panevėžio fabriką, o AC įsigijus papildomą kvotą, žymiai (iki gruodžio pabaigos) pailgėjo runkelių pristatymo sezonas, o tai ūkiams reiškia papildomą riziką ir atsakomybę.

Pagal naująjį ES cukraus režimą gamybos perteklius turi būti keliamas į kitus metus ir atitinkamai mažinama kitų metų gamybos kvota. Norėdamas išvengti tokių laikinų kvotos korekcijų (ir nuo jų apsaugoti savo augintojus), NS fabrikas jau kelinti metai augintojams siūlo auginti pramoninius runkelius. Nepaisant to, kad šių runkelių kaina mažesnė, pernai buvo pasirašytos sutartys apie 7 500 t pramoninio cukraus (arba apie 1 000 ha runkelių). Ši alternatyva ganėtinai patraukli arčiau fabriko esantiems augintojams, kurie nori efektyviau išnaudoti turimą techniką ir už fiksuotą kainą parduoti dažnai sunkiai prognozuojamus perteklinių runkelių kiekius.

Didieji iššūkiai laukia po 2015-ųjų

Nors cukraus reforma ką tik pasibaigė, pasigirsta kalbų, kad ES politikai norėtų įtraukti cukraus sektorių į debatus dėl naujosios BŽŪP. Europos Komisijos 2010 m. lapkričio 18 d. pateiktame ES BŽŪP projekte cukraus režimas paminimas tik vienu, tačiau grėsmingu sakiniu: „Cukraus ir izogliukozės sektoriuose esamas režimas baigs galioti 2014-2015 m. Siekiant paskatinti sektoriaus našumo ir konkurencingumo didėjimą, reikia išnagrinėti kelias galimybes ateičiai, tarp jų ir netrikdantį kvotų panaikinimą, kurio tikslus laikas turės būti nustatytas vėliau". Tikrosios diskusijos dėl BŽŪP (t. y. dėl ES žemės ūkio biudžeto dydžio bei jo paskirstymo principų) Europos Parlamente turėtų prasidėti šių metų liepą. Pabrėždami, kad poreforminis cukraus sektorius ES biudžetui ne tik kad nieko nekainuoja, bet generuoja papildomas pajamas (nuo kiekvienos pagamintos kvotinio cukraus tonos į ES kasą mokamas 12 eurų baltojo cukraus gamybos mokestis), cukraus sektoriaus dalyviai drįsta tikėtis, kad dabartinis cukraus režimas su visais jo elementais išliks nepakitęs iki pat paskutiniosios jo galiojimo datos - 2015 m. rugsėjo 30 dienos.

Kol kas pasaulinės cukraus kainos tokios aukštos, kad jau kuris laikas gerokai viršija dabartinę ES referencinę kainą (404,4 eurų/t). Tokioje situacijoje net ir EBA šalims nėra palanku importuoti cukrų į Europą, tad didelio rinkos disbalanso EBA cukrus kol kas nesukelia. Problemų galėtų kilti, jei pasaulinėje cukraus rinkoje kainos pasidarytų žymiai mažesnės už ES referencinę, ir EBA cukrus plūsteltų į ES. Pagal dabartinį cukraus režimą ES privalėtų priimti visą šį cukrų, atitinkamai mažindama savo gamybą. Prisimenant, kokiais svyravimais pastaraisiais metais pasižymėjo pasaulio pagrindinių maisto žaliavų rinkos, visai tikėtina, kad toks „juodasis" scenarijus kada nors gali įvykti.

Didelė ir moki ES rinka traukia pagrindinių trečiųjų šalių gamintojų akį. Jau dabar atliekamos milžiniškos investicijos į gamybinius pajėgumus Vakarų Afrikoje (paminėtini Afrikos cukraus grandai „Illovo Sugar" ir „Tongaat Hullet"). Jau minėtasis Mauricijus 2009 m., reaguodamas į ES cukraus reformą, paleido dvi naujas cukraus rafinerijas, kuriose žaliavinis cukrus perdirbamas į baltąjį. Su partneriu „Südzucker AG" Mauricijus, įdiegęs visiškai naują logistikos koncepciją (cukraus tiekimas laiviniais konteineriais), planuoja aprūpinti ES deficitinius regionus (Italiją, Graikiją ir pan.) apie 400 tūkst. t baltojo cukraus kasmet.

Tačiau didžiausieji iššūkiai Europos cukraus sektoriaus laukia nuo 2015 m., kuomet visiškai nustos galioti ES cukraus rinkos apsauga ir pasibaigs dabartinis ES cukraus režimas. Jau dabar po truputį pradedamos diskusijos apie tai, ar bus naujas Cukraus režimas, ar išliks kvotos, minimalios runkelių ir referencinės cukraus kainos, ar pavyks išlaikyti rimtesnę ES rinkos apsaugą.

Cukraus sektoriaus dalyviai, aišku, pasisako už tai, kad visi dabartiniai rinkos reguliavimo elementai reikalingi, kad pernelyg liberalus požiūris į žemės ūkio gamybą gali atvesti prie visiškos priklausomybės nuo pastaraisiais metais nenuspėjamai šuoliuojančių maisto žaliavų kainų. Tad apie 2013 m. vėl prasidės derybų maratonas, kurio rezultatai kol kas sunkiai nuspėjami. O kad derybos bus nelengvos, byloja ir sumenkęs lobistinis potencialas - iš 23 cukrų gaminančių šalių Europoje po reformos liko tik aštuoniolika.

K. Patiejūnas

Mano ūkis, 2011/02