Atsižvelgiant į aplinkybes (rinkos liberalizavimą, kvotų sistemą, nepastovias pieno supirkimo kainas ir kitas) galima daryti prielaidą, kad struktūriniai pokyčiai pieno gamybos ūkiuose vyks ūkių skaičiaus mažėjimo ir ūkių stambėjimo kryptimi. Tai nulems pieno gamybos intensyvinimas ir darbo našumo didinimas.

Dar viena aktuali problema, skatinanti gyvulininkystės pokyčius, - klimato kaita. Ateityje pieno gamintojai bus vis labiau „spaudžiami" mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Šių dienų iššūkiai verčia ieškoti ir diegti naujas karvių laikymo sistemas, taikyti gamybą atpiginančias technologijas, kad būtų galima prisitaikyti prie rinkos pokyčių.

Nuolatos ieškoma būdų:

• kaip tobulinti karvių laikymo technologijas, gerinant gyvulių laikymo sąlygas ir mažinant aplinkos taršą;
• kaip taupyti darbo laiką ir darbo jėgą;
• kaip mažinti energijos sąnaudas;
• kaip mažinti produkcijos savikainą;
• kaip gerinti produktų kokybę.

Pasirenkant karvių laikymo technologiją, reikia įvertinti šiuos veiksnius: produktyvumą, sveikatingumą, kraiko poreikį, kapitalo poreikį, darbo sąnaudas, įvairias specifines išlaidas, poveikį aplinkai, reikalavimus produkcijos kokybei ir kitus veiksnius. Tačiau pirmiausia reikia apsispręsti, kokį tvartą statyti: apšiltintą, neapšiltintą ar net visiškai atvirą. Nuo to priklausys, kokia bus temperatūra tvarte. Tik tai įvertinę, galime spręsti apie įvairių darbų mechanizavimą, įrangos naudojimą tvarte.

Nuomonių apie optimalią oro temperatūrą karvei yra įvairių. Apibendrinus skirtingų mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad optimali produktyvių karvių laikymo temperatūra yra nuo -7 iki +22 ºC. Šie rezultatai gauti ištyrus įvairių veislių galvijų laikymą skirtingomis temperatūros sąlygomis. Temperatūrai nukritus iki -15ºC, primilžis sumažėja nuo 0,5 iki 2 kg iš karvės, o temperatūrai pakilus iki 30 ºC šilumos, per dieną pieno primelžiama net 2-4 kg mažiau. Taigi, aukštos temperatūros pavojingesnės už žemas.

Tvartų tipai ir laikymo sistemos

Įvertinus reikalavimus karvidžių mikroklimatui ir Lietuvos klimato sąlygas, šalyje gali būti statomi įvairių tipų galvijų tvartai.

Galvijų tvartai

• Šaltas tvartas (pastatas neapšiltintas, išorinių atitvarų vidutinis šilumos perdavimo koeficientas U>3 W/(m²×K); tvarte oro temperatūra tik 4-6,5 ^oC didesnė negu lauke);
• Tarpinis variantas tarp šilto ir šalto tvarto (pastatas apšiltintu stogu ir neapšiltintomis sienomis, stogo U_st<1,0 W/(m²×K), sienų U_s>3,0 W/(m²×K), apšiltinus šaltos karvidės stogą, galima pasiekti, kad temperatūra karvidėje būtų 10-11 ^oC aukštesnė negu lauke ir tvarte būtų ne per didelis oro santykinis drėgnis);
• Šiltas tvartas (pastatas apšiltintas, jo U<1,0 W/(m²×K), patalpos oro temperatūra teigiama, apšiltinami rišamų galvijų tvartai, melžyklos).

Pastaraisiais metais Lietuvoje keičiasi melžiamų karvių laikymo technologijos. Vis daugiau statoma erdvių, palaido karvių laikymo neapšiltintų tvartų. Augdami tokiomis sąlygomis galvijai geriau vystosi, jų fiziologinė būklė būna geresnė, o tvartų kaina sumažėja 50-60 proc. Taigi sumažėja ir išlaidos pienui gaminti. Tradicines apšiltintas brangias saitines karvides keičia palaido laikymo boksinės, kurių išorinės atitvaros neapšiltinamos arba apšiltinamas tik stogas. Jose įrengiami gilūs (gausiai kreikiami šiaudais) arba seklūs boksai (juose paklojami guminiai kilimėliai arba - dažnai daroma klaida - tik išbetonuojama ir ant betono nieko nepaklojama, t. y. karvės gulasi ant betono). Pagrindinės problemos tokiuose tvartuose išryškėja, esant nepalankioms klimato sąlygoms.

Klaidos, statant šaltas karvides

Ø  Netinkamai įrengiamos karvių guoliaviečių grindys, todėl karvės per trumpai guli ir ilsisi tik 8-9 val. per parą. Dėl to jų produktyvumas sumažėja daugiau kaip 10 proc. Dėl blogai įrengtų guoliaviečių grindų, žiemą per grindis atiduodama per daug šilumos nuo gyvulio ir sutrinka gyvulio termoreguliacijos mechanizmas, blogėja jo savijauta, mažėja produktyvumas. 

Ø   Dauguma (60 proc.) tvartų neatitinka optimalių mikroklimato parametrų. Dėl blogo mikroklimato sutrinka gyvulio termoreguliacijos mechanizmas, padidėja pašarų sąnaudos, sumažėja karvių produktyvumas. 

Ventiliacija

Visose karvidėse, net ir šaltose, būtina įrengti vėdinimo sistemą. Jei ji veikia blogai, tvarte pakyla oro temperatūra, iki neleistinos ribos padidėja santykinė drėgmė, nuodingų dujų (CO2, NH3, H2S) koncentracija. Esant tokiam tvarto mikroklimatui, karvių produktyvumas gali sumažėti daugiau kaip 20 proc. Pablogėja ir pieno kokybė. Kenksmingomis medžiagomis nuodijamos ne tik karvės, bet ir darbuotojai. Atidarius duris ir langus, gali atsirasti skersvėjų. Beje, durų paskirtis yra kita, jos tvartui vėdinti gali būti naudojamos tik kraštutiniais (arba avariniais) atvejais.

Karvidėse rekomenduojama įrengti natūralios oro traukos, plyšines (be kanalų) vėdinimo sistemas. Jos yra gana pigios ir garantuoja gerą mikroklimatą karvidėje. Šviežias oras patenka per plyšius sienose, o iš tvarto oras šalinamas per angą kraige. Kraigas gali būti uždengtas nuo kritulių: iš viršaus stogeliu, iš apačios skaidriu lakštu arba visai neuždengtas. Visada patariama montuoti vėjo atmuštuvus, kurie ne tik sumažina patenkančių į tvartą kritulių kiekį, bet ir intensyvina natūralios ventiliacijos trauką. Esant lauke teigiamai temperatūrai, ortakiai (plyšiai) visą laiką būna atidaryti. Vienai karvei reikalingas apie 0,160 m²  ploto plyšys. Lauke orui atšalus, reikia sumažinti oro tiekimo plyšio plotą iki 0,140 m². Taip tvarte bus palaikoma aukštesnė oro temperatūra.

Atlikus tyrimus, nustatyta tiesinė priklausomybė tarp oro temperatūrų šaltoje karvidėje ir lauke. Karvidėse būna vidutiniškai 4,4-5,1 ^oC šilčiau negu lauke. Dažnai per šalčius karvidėse mikroklimato parametrai būna blogesni. Jei oro temperatūra lauke žemesnė kaip 0 ^oC, santykinis drėgnis tvartuose pakyla per 90 proc. Taip yra todėl, kad, siekiant palaikyti kuo aukštesnę temperatūrą tvarte, vėdinimo kanalai per daug uždaromi. Žmogus klaidingai galvoja, kad kuo tvarte šilčiau, tuo geriau. Net ir tuomet, jei oro drėgnumas didelis. Tačiau šaltis mažiau žalingas negu labai drėgnas oras. Todėl tvartai turi būti intensyviai vėdinami, net ir esant dideliems šalčiams, kad būtų pakankama oro apykaita ir pašalinama iš tvarto perteklinė drėgmė.

LŽŪU atlikti tyrimai parodė, kad jei šaltose karvidėse yra šilta (pliusinė temperatūra), mikroklimato parametrai būna blogi. Svarbus vėdinimo intensyvumo rodiklis yra temperatūrų tarp patalpos ir lauko oro skirtumas. Kai jis didelis, yra rizika, kad bus didelė ir CO₂ koncentracija, didelis oro santykinis drėgnis, o išorinių atitvarų vidinis paviršius rasos. Kad nesikondensuotų vandens garai, o vasarą gyvuliai būtų apsaugoti nuo perkaitimo, tvarto stogą kartais tikslinga šiek tiek apšiltinti. Vėdinimo sistema privalo palaikyti gerą mikroklimatą tvarte: pašalinti perteklinę drėgmę ir kontroliuoti kondensaciją.

Tvartus reikia intensyviai vėdinti. Šaltuoju laikotarpiu leistinas mažiausias vėdinimo intensyvumas vienai karvei  90 m³/val. Šaltuoju laikotarpiu, t. y. kai lauko oro temperatūra žemiau  0 ^oC , neapšiltintoje karvidėje sausiausias oras bus tuomet, kai vėdinimo intensyvumas bus toks, kad palaikytų 4-5 ^oC temperatūrų skirtumą tarp patalpos ir lauko oro. Tai optimalus temperatūrų skirtumas. Kai patalpos oro santykinis drėgnis yra toks pat, kaip lauko oro, šis skirtumas padidėja iki 6,5 ^oC. Per daug uždarius vėdinimo angas ir drėgniui padidėjus iki 100 proc., temperatūrų skirtumas padidėja iki 8,5 ^oC. Apšiltintu stogu karvidėje optimalus temperatūrų skirtumas yra 5-6 ^oC. Mažinant vėdinimo intensyvumą ir patalpos oro drėgniui didėjant iki 100 proc., temperatūrų skirtumas padidėja iki 14 ^oC. Dėl šilumos akumuliacinių procesų statybinėse konstrukcijose ir įrangoje, temperatūrų tarp patalpos ir lauko oro skirtumas gali būti ir truputį didesnis, ypač kai staiga krenta lauko oro temperatūra.

Automatizuojama vis daugiau procesų

Šaltame tvarte karvės laikomos tik palaidos. Šiose technologijose grįžtama prie natūralesnių karvių laikymo sąlygų ir didinamos investicijos į šiuolaikinę melžimo bei pieno aušinimo įrangą. Be jos neįmanoma gaminti daug kokybiško pieno.

Užsienio fermeriai, siekiantys išsilaikyti rinkoje, didžiausią lėšų dalį investuoja ne į karvidžių statybą, bet į tvartų įrangą: melžimo aikšteles, pieno aušinimo, mėšlo tvarkymo įrangą. Šiuolaikinėmis ekonominėmis sąlygomis vis svarbiau taupyti lėšas tvartams prižiūrėti, mažinti eksploatacijos išlaidas, darbo sąnaudas. Vis svarbiau ir aktualiau mechanizuoti bei automatizuoti technologinius procesus tvartuose. Daugiausia, t. y. apie pusę viso darbo laiko, karvidėse sugaištama melžimui. Šėrimas sudaro apie 12, mėšlo šalinimas - apie 9 proc. visų darbo sąnaudų.

Darbo sąnaudų vidutinė struktūra karvidėje

Ieškoma būdų, kaip mažinti darbo sąnaudas. Siūlomi įvairūs nauji techniniai sprendimai. Sukurti įvairūs robotai mėšlo, šėrimo takams, boksams valyti. Automatizuojamas šėrimas, populiarėja automatinės melžimo sistemos.

Mėšlui šalinti iš šaltų karvidžių paprastai naudojami skreperiniai transporteriai, kurie per didelius šalčius gali užšalti. Skreperis neužšals, jei bus dažnai įjungiamas, reguliuojama oro apykaita tvarte ir didinama oro temperatūra.

Kad galvijai būtų produktyvūs ir mažiau ar visai nesirgtų, labai svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad jie ilgiau gulėtų. Be to, guoliavietės turi būti švarios, minkštos, šiltos ir patogios gulėti. Svarbu labai sumažinti gyvulių susižalojimo riziką.

Tinkamai įrengta guoliavietė - pagrindinė geros galvijų savijautos sąlyga.

Geriausia, kai karvės guli 50-60 proc. paros laiko, t. y. 12-14 val. Tuomet jos atrajoja ilgesniais periodais, ir, joms gulint, kraujas intensyviau teka į tešmenį. Gulėdamos švariose guoliavietėse karvės mažiau serga tešmens ir kitomis ligomis. Be to, sumažėja ligų plitimo ir užsikrėtimo galimybės. Švarios karvės trumpiau ruošiamos melžimui. Pagrindinis kriterijus, garantuojantis guoliavietės patogumą, - jos dydis ir tinkamas paklotas. Ar guoliavietės patogios, galima spręsti pagal karvių gulėjimo dažnumą ir trukmę. Tvartuose, kuriuose laikoma daug karvių, boksus prižiūrėti sudėtinga, tam sugaištama daug laiko. Tai yra viena iš priežasčių, kuri trukdo taikyti pigius, gilius, gausiai kreikiamus boksus stambiuose ūkiuose. Tiesa, jau sukurta ir taikoma įvairi technika boksams kreikti ir valyti. Pavyzdžiui, sukonstruotas eksperimentinis boksas, kurį „išvalo" pati karvė. Šio bokso grindys lankstosi, įveržiant ir atpalaiduojant spyruoklę, kuri pasuka veleną ir paslenka bokso grindis dengiančią juostą. Karvei užlipus ir nulipus nuo bokso, kiekvieną kartą bokso grindys nusileis žemyn ir vėl pakils, o juosta tuo tarpu pasislinks mėšlo tako link apie 20 cm, numesdama ir visus nešvarumus.

Melžėjas keičia robotai

Didžiausias efektas, automatizuojant technologinius procesus karvidėse, pasiekiamas automatizavus melžimą. Ne tik sumažinamos darbo sąnaudos karvidėje, bandos šeimininkas išvengia griežto darbo ritmo ir gali daugiau laiko skirti laisvalaikiui, gyvulių priežiūrai, bet ir gerėja pieno kokybė, didėja dažniau melžiamų karvių produktyvumas. Melžimo robotai pradėti kurti prieš 30 metų, o išpopuliarėjo nuo 1997-ųjų. Šiandien pasaulyje karves melžia daugiau kaip 14 000 robotų. Daugiausia jų įrengta Europoje (Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje). Prognozuojama, kad 2020 metais pasaulyje bus daugiau kaip 50 tūkst. melžimo robotų. Augantį melžimo robotų populiarumą lemia brangstanti darbo jėga, didėjantis šios įrangos patikimumas. Didėjant paklausai, automatizuotos melžimo sistemos iš dalies pinga.

Melžimo robotų skaičius pasaulyje

Kad robotas pateisintų lūkesčius, pirmiausia reikia parengti tinkamą gyvulių judėjimo planą. Patalpoje, kurioje karvės melžiamos, turi būti šilta. Jeigu tvartas šaltas, melžimo patalpa su robotu turi būti atskirta nuo gyvulių laikymo zonos. Geriausia taikyti reguliuojamą (priverstinį) karvių bandos valdymą. Taikant šią sistemą, ėdžios yra atskirtos nuo guoliaviečių, ir karvės prie jų arba šėrimo stalo gali patekti tik per vartus, įrengtus prieš melžimo robotą. Karvė čia identifikuojama, nustatoma, kiek praėjo laiko nuo paskutinio melžimo, ir pagal šiuos duomenis gyvulys nukreipiamas į melžimo robotą arba į šėrimo taką. Tokiu būdu pasiekiama, kad karvės kuo dažniau eitų prie roboto. Po melžimo gyvulys nukreipiamas per vartus į šėrimo vietą, o jei pamelžti nepavyko,  grąžinamas atgal į priešmelžiminę patalpą.

Dažniausiai naudojamas melžimo robotas su vienu melžimo boksu, kuriame per parą pamelžiamos 60-65 karvės. Kai karvių yra daugiau, naudojami keli robotai arba įrengiama kelių melžimo boksų sistema. Tada viena roboto ranka gali aptarnauti iki 4 melžimo boksų. Gali būti įrengiami 1-4 tandemo tipo melžimo boksai, išdėstyti vienas paskui kitą. Esant 4 melžimo boksams, galima pamelžti iki 140 karvių per parą.

2010 metais prasidėjo naujas karvidžių robotizacijos etapas. Atsirado galimybių automatizuoti melžimą ir stambiose fermose. Kompanija „DeLaval" pristatė automatinę melžimo karuselę. Per valandą joje pamelžiama apie 90 karvių. Aikštelėje „dirba" penki robotai. Jų skaičius priklauso nuo bandos dydžio ir pageidaujamo aikštelės našumo. Du robotai paruošia spenius, kiti du - uždeda melžiklius, o penktasis - dezinfekuoja spenius po melžimo. Tokia automatizuota melžimo aikštelė sukonstruota, sujungus įprastinę melžimo karuselę su melžimo robotu. Karvė įžengia į aikštelę kaip ir tradicinėje karuselėje. Užlipus ant platformos, ji nukreipiama į spenių paruošimo vietą. Įleidimo varteliuose gyvulys identifikuojamas. Tai padeda roboto rankai greičiau surasti spenius, nes sistemos duomenų bazėje sukaupti duomenys apie kiekvieną karvę, taip pat ir apie jos spenių padėtį. Roboto ranka dirba taip, kaip ir įprasto roboto: speniai nuplaunami, pamasažuojami, nusausinami. Tada karvė su platforma juda toliau, kita roboto ranka uždeda melžiklius ant spenių. Uždėjus melžiklius, karvė juda išleidimo vartelių link, kur kitas robotas, kai tik melžikliai nuimami, apipurškia (dezinfekuoja) spenius.

Ateityje turėtų būti automatizuotos ir kitų tipų melžimo aikštelės.

Neatsiejama pažangaus ūkio dalis - bandos stebėsenos programos

Siekiant padidinti pieno gamybos efektyvumą, pradėtos taikyti sensorinės gyvulių stebėsenos sistemos ligų prevencijai ir ankstyvai diagnozei, gyvulių aktyvumo, rujos kontrolei. Tai ne tik padeda taupyti darbo laiką, bet ir iš anksto užkerta kelią ligoms, pagerina karvių sveikatą, sumažina išlaidas gydymui. Įdiegus tokią sistemą, sumažėja ir nuostolių.

Pavyzdžiui, kompanijos „DeLaval" sukurta bandos kontrolės sistema Herd Navigator suteikia daug informacijos apie kiekvieną karvę pagal atliktą pieno kokybinių ir kiekybinių rodiklių analizę. Melžimo metu automatiškai paimami pieno mėginiai, iš kurių nustatomas progesterono, laktato dehidrogenazės, urėjos, β-hidroksibutirato ir kitų medžiagų kiekis. Remiantis tyrimų rezultatais, ankstyvojoje stadijoje, kol dar nematyti akivaizdžių ligos požymių, sistema įspėja apie gresiančią ligą. Kad karvė gali susirgti mastitu, sistema informuoja prieš 3-4 dienas iki fizinių mastito požymių išryškėjimo. Programa iš anksto nurodo, kuriai karvei gresia ketozės, taip pat informuoja, kuri karvė rujoja ar jau veršinga. Pagal urėjos kiekį sprendžiama, ar šėrimas atitinka individualios karvės poreikius. Sistema nustato karves, kurioms reikia skirti ypatingą dėmesį. Ji rekomenduoja, kaip pagerinti karvių būklę, optimizuoja veršiavimosi intervalus ir pagerina apvaisinimo sėkmę. Šios sistemos taikomos melžimo aikštelėse ir automatizuotose melžimo sistemose.

R. Bleizgys

Mano ūkis, 2011/02