Lietuvoje augančių vietinių dilgėlių stiebų sausojoje masėje gali būti apie 5-10 proc. pluošto. Upytės bandymų stotyje tiriami užsienyje selekcijos būdu sukurti pluoštinių dilgėlių klonai, kurių stiebuose pluošto yra gerokai daugiau - nuo 13 iki 18 procentų. Taigi, norint auginti dilgėles pluoštui, vertėtų įsigyti selekcijos būdu sukurtų klonų.

Dilgėlių pluošto gaminius žmonės naudojo nuo seno. Kai kas net spėlioja, jog garsieji ploni natūralūs audiniai, iš kurių kadaise buvo siuvami tik turtingųjų apatiniai baltiniai bei patalynė, buvo pagaminti ne iš linų, bet būtent iš dilgėlių pluošto.

Dilgėlių (Urtica dioica) pluošto tinkamumas audinių gamybai nėra naujiena. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje, Voldtofto vietovėje, ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamintas audeklas ir virvės. Taip pat archeologai tvirtina, jog dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus, o audinys iš šio pluošto buvo vadintas škotišku audiniu. Randama duomenų, jog iki XVII a. Lenkijoje buvo gaminamas labai plonas ir stiprus audinys iš dilgėlių, kurį vėliau pakeitė natūralus šilkverpių šilkas. Dilgėlės pluoštui iki XIX amžiaus buvo naudotos Skandinavijoje, Vokietijoje bei Rusijoje. Tačiau, regis, kitur, išskyrus Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europą, dilgėlės nebuvo taip plačiai naudojamos pluošto ir tekstilės gamyboje, kaip linai ir kanapės.

Tik XVI amžiuje, atsivežus į Europą medvilnę, dilgėlių pluoštas buvo pamažu išstumtas iš rinkos ir prarado savo populiarumą. Medvilnės derliaus nuėmimas ir verpimas patogesnis ir lengvesnis, negu dilgėlių, tad medvilnė lengvai jas nukonkuravo ir įsitvirtino Europos ir pasaulio rinkoje.

XX amžiuje dilgėlių panaudojimas audinių gamybai buvo atgaivintas Vokietijoje, kai, Pirmojo pasaulinio karo metu užblokavus medvilnės importą, teko ieškoti vietinių žaliavų karinei įrangai ir uniformoms gaminti. Yra duomenų, kad 1940 m. Vokietijoje ir Austrijoje auginta apie 500 ha pluoštinių dilgėlių. Literatūroje rašoma, jog buvo renkamos netgi vietinės dilgėlės ir iš jų išgaunamas pluoštas. Beje, įvairūs šaltiniai teigia, jog vieniems marškiniams pagaminti reikėdavo 45 kg sausų dilgėlių. Po karo, atnaujinus tarptautinę prekybą ir medvilnės importą, dilgėlės, kaip pluoštiniai augalai, vėl buvo nustumtos į šalį.

Medvilnė - plačiausiai paplitęs pluoštinis augalas pasaulyje. Medvilnė pluoštui daugiausia auginama šilto klimato šalyse - tarp 41 laipsnio šiaurės platumos ir 36 laipsnių pietų platumos (vidutinė temperatūra vegetacijos laikotarpiu 25-30 ^oC). Iš 80 šalių, kuriose medvilnė auga, tik 5 iš jų gamina medvilnę dideliais kiekiais. Pirmoje vietoje yra Kinija - 25 proc., po jos JAV - 21 proc., Indija - 12, Pakistanas - 8, Uzbekistanas - 5 proc. Šios šalys pagamina daugiau negu 70 proc. pasaulio medvilnės produkcijos. Importuojant jos produkciją į Lietuvą, dėl tolimų atstumų išauga išlaidos logistikai. Svarbu ir tai, kad auginant medvilnę naudojama daug įvairių cheminių medžiagų - trąšų ir pesticidų, kurių likučių gali likti pluošte bei teršia aplinką.

Dilgėlės puikiai auga Lietuvoje, jos stelbia piktžoles, jas pažeidžia nedaug ligų ir kenkėjų, taigi, pasėlio priežiūrai galima išsiversti visiškai be pesticidų arba su minimaliu kiekiu cheminių medžiagų. Dilgėlės mėgsta daug humuso ir azoto turinčią dirvą, todėl tręšti jas galima organinėmis trąšomis. Šiuo atžvilgiu dilgėlių pluoštas yra daug švaresnė žaliava negu medvilnė, be to, vietinė.

Pluošto kiekis stiebuose skiriasi

Dilgėlių stiebuose pluošto kiekis gali labai skirtis, priklausomai nuo to, ar tai natūralus augalas, ar specialiai išaugintas po ilgametės atrankos. Vokiečių mokslininkas Gustavas Bredemanas (Gustav Bredemann) dilgėlių selekcijai atidavė daugiau kaip 30 metų: 1918-1950 m. jis ištyrė apie 170 skirtingos kilmės dilgėlių, iš kurių geriausius klonus atrinko kryžminimams, atsižvelgdamas į atsparumą šalčiui, gerą augimą (ilgi, nešakoti, tiesūs stiebai, stiprūs auginiai ir didelis pluošto kiekis). Kai kurie šio selekcininko klonai iki šiol yra išlikę Vokietijos mokslo tyrimo institutuose. Anglijoje tirtų dilgėlių tipai turėjo 4-7 proc. pluošto. Vokiškų dilgėlių klonų pluošto išeiga kito nuo 11,8 iki 14,1 proc., o austriškų dilgėlių klonų stiebuose pluošto rasta net 16-18 procentų.

Pastaruoju metu dilgėlių tyrimais, jų panaudojimu pluoštui gauti labai domisi Austrijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Suomijos mokslininkai. Lenkijoje taip pat tiriamos dilgėlės, tačiau čia dėmesys labiau kreipiamas į galimybę jas panaudoti pašarui. Tyrimai rodo, kad pluošto išeiga labiausiai priklauso nuo genotipo, tačiau ją lemia ir auginimo metodai bei aplinkos sąlygos (meteorologinės sąlygos, tarpueilių plotis, įsėlis, tręšimas). Pluošto išeigai bei kokybei įtakos turi ir derliaus nuėmimo laikas, tręšimas azotu (jo perteklius gali turėti neigiamos įtakos pluošto kokybei), perdirbimo metodas (naudojama įranga, perdirbimo intensyvumas, panaudoti chemikalai).

Bandymas Upytėje pradėtas 2007 m. vasarą: pasodinti pirmieji vegetatyviniai pluoštinių dilgėlių ūgliai. Vėliau, persodinant įsišaknijusius ūglius, suformuotas skirtingo tankumo pasėlis, stebėta, kaip dilgėlės peržiemoja, kaip auga ir vystosi vegetacijos metu. Dilgėlių pluoštas paprastai išgaunamas iš antrųjų metų dilgėlių stiebų derliaus. Pirmųjų auginimo metų dilgėlės nepasiekia reikalingo pasėlio tankumo bei pluoštingumo. Vėliau dilgėlės dera daug metų. Dilgėlių stiebų nupjovimui galima pritaikyti turimas pjaunamąsias. Upytėje jos pjautos pakabinama dalgine šienapjove. Tiksli dilgėlių derliaus nuėmimo technologija dar nesukurta.

Šalyse, tyrinėjančiose pluoštines dilgėlės, jų stiebų ir pluošto derlingumo rodikliai gauti labai įvairūs. Austrijoje antrųjų augimo metų penkių pluoštinių dilgėlių klonų sausosios stiebų masės derlius svyravo nuo 2,3 iki 4,7 t ha^-1. Trečiųjų augimo metų šių klonų sausosios stiebų masės derlius buvo kur kas didesnis ir siekė nuo 5,6 iki 9,7 t ha^-1 (derlius padidėjo dėl stiebų skaičiaus ir jų aukščio padidėjimo, palyginti su antrųjų augimo metų pasėliais). Vokietijoje senesnieji šaltiniai mini, kad dilgėlių sausosios masės derlių būta nuo 3 iki 8 t ha^-1, o pastaraisiais metais vykdytuose projektuose gauti ir mažesni, ir didesni derliai - trečiųjų metų dilgėlių derlius buvo nuo 5,6 iki 9,7 t ha^-1. Auginat geros selekcinės medžiagos dilgėles (Austrijoje ir Vokietijoje sukurtus klonus), bandymų plotuose gautas 6-8 t ha^-1 sausų stiebelių derlius, neapdoroto pluošto kiekis juose buvo iki 25 proc. (1,5-2,0 t ha^-1).

Upytėje augintų antrųjų augimo metų dilgėlių orasausių klojėtų stiebų derlingumas buvo apie 4,55 t ha^-1. Vidutinė pluošto išeiga iš stiebo, atklojėto dilgėlių ražienoje, buvo apie 18 proc. nuo bendro augalo svorio, tad apskaičiuota, jog iš dilgėlių hektaro galima gauti apie 816 kg pluošto.

Bandymai linų perdirbimo įmonėje

Pirmieji dilgėlių stiebo pluoštingumo tyrimai atlikti laboratorijoje, laboratoriniais mintuvėliais išminant klojėtus dilgėlės stiebus po vieną. Tačiau norėta sužinoti, ar įmanoma perdirbti dilgėles Lietuvoje pramoniniu būdu, pavyzdžiui, linų pirminio perdirbimo fabrike, ar ši technologija pavyktų ir ar pasiteisintų. Atklojėti dilgėlių stiebai išdžiovinti ir 2010 m. juos pabandyta perdirbti žemės ūkio kooperatyvo „Jurbarko linų verslas" pirminio linų perdirbimo įmonėje.

Dilgėlės yra aukštos - jų stiebai siekia apie 1,6-2,0 m. Linų perdirbimo linijoje linų stiebeliai į mintuvus paduodami skersi, juosta irgi yra tik apie 1 m pločio, tad dilgėlių stiebus į liniją paduoti galima buvo tik perkirtus į dvi dalis. Po pirminio mynimo ilgojo pluošto apdorojimo linijoje dilgėlių pluoštas dar kartą buvo apdorotas kita, trumpajam pluoštui valyti ir ruošti skirta linija. Čia pluoštas dar kartą buvo išmintas bei iškratytas, kad atsiskirtų priemaišos. To reikėjo, nes po pirminio mynimo pluošte buvo dar daug spalių, stiebo gabalėlių. Svarstyta, gal dilgėlių stiebai kiek per drėgni? Jei jie būtų padžiovinti, gal geriau atsiskirtų priemaišos ir spaliai?

Bandymuose gautas pluoštas - pilkšvai žalsvas, gal todėl, kad naudotasi linų perdirbimo linija - čia dilgėlių stiebai tik išminami ir iškratomi spaliai. Kadangi dilgėlių pluošto pluošteliai yra smulkūs, nesulipę, šį pluoštą dar turbūt reikėtų karšti  kaip vilnas, kad pasišalintų iš jo likusieji spaliai, žievės likučiai ir kitos priemaišos, kurių vis dėlto liko po pirminio apdorojimo. Bet pirmasis blynas - bandymas perdirbti dilgėles joms nepritaikyta linija  neprisvilo. Viskas dar ateityje, dilgėlės toliau auga  bandymų lauke, tikima, jog gerai peržiemos ir toliau su jomis bus galima eksperimentuoti.

Ieškoma kontaktų - gal kas nors susidomėtų ir padėtų iškaršti turimą pluoštą? O gal netgi kas nors ryžtųsi paruošti iš turimo pluošto dilgėlių siūlą ar išausti audinį? Dilgėlių stiebe esantis pluoštas sudarytas iš plonų plaušelių. Šie plaušeliai yra apie 50 mm ilgio. Šiuolaikinės technologijos leidžia gauti pageidaujamo storio ir pynimo audinius, net labai plonus iš bet kokio pluošto.

Dar vienas įdomus dilgėlių perdirbimo produktas - tai jų spaliai. Jų panaudojimo galimybės irgi yra plačios - nuo kraiko, mulčio iki kuro granulių gamybos. Upytės bandymų stoties mokslininkai tikisi, jog bandymų stotyje ir partnerių laboratorijose atliekami moksliniai tyrimai atvers naujas galimybes pluoštinių dilgėlių ir jų produkcijos panaudojimui Lietuvoje.

E. Gruzdevienė, Z. Jankauskienė

Mano ūkis, 2011/02