Šiuo metu veislės lemia 50-60 proc. derliaus, ateityje veislių indėlis į derlių bus dar didesnis - prognozuojama, kad jis sieks 60-70 procentų.

Šiuolaikiniu daugelio mokslininkų požiūriu, selekcija - tai gyvųjų organizmų paveldimųjų savybių keitimo ir tobulinimo mokslas, kitaip tariant, - taikomosios genetikos sritis. Augalų veislė, arba genotipas, yra bazė kitiems agrotechnikos veiksniams. Kylant agrotechniniam lygiui - daugiau tręšiant bei naudojant augalų apsaugos produktų ir kitų priemonių, būtinas šiuos lygmenis atitinkantis naujos kokybės genotipas, galintis pasisavinti naujai atsiradusius kiekybinius elementus.

Nacionalinė selekcija - valstybės prestižo reikalas

Augalų selekcijai visos šalys skiria nemažai dėmesio, kadangi nacionalinių veislių konkurencingas asortimentas garantuoja ekonominę šalies nepriklausomybę ir saugumą, pakelia konkurencinę kartelę importuojamoms veislėms. Veislės pirmiausia taupo importui skiriamas lėšas ir yra geras produktas eksportui.

Augalų selekciją plėtoja visos šalys. Tai neatskiriama agronomijos bei žmonijos kultūros dalis, veikla, garantuojanti valstybės savarankiškumą ir prestižą. Į ES Žemės ūkio augalų rūšių veislių ar daržovių rūšių veislių bendruosius katalogus yra įrašyta per 100 Lietuvos selekcininkų sukurtų augalų veislių.

Į kiekvienos šalies augalų veislių rinką patenka daug veislių iš kitų šalių. Jos tarpusavyje konkuruoja ir laimi geriausios, turinčios naudingų savybių, kaip antai derlius, jo kokybė, atsparumas patogenams ir pan. Paprastai veisles lygina nepriklausomos valstybinės tarnybos. Vietinės veislės dažnai turi pranašumą, nes paprastai selekcionuojamos 10-12 m. Per tą laikotarpį pasitaiko metų, kurie dėl įvairių priežasčių yra nepalankūs vieniems ar kitiems augalams auginti. Dėl to daug selekcinių linijų išbrokuojama ir kandidate į veisles tampa geriausiai prisitaikiusi linija.

Selekcijos įtaka tarp derlių lemiančių veiksnių palaipsniui didėjo. Prieš šimtą metų veislės derlių lėmė apie 10 proc., o šiuo metu jos derliaus priedą lemia per 50 procentų. Nuo 1900 m. dėl selekcijos javų derlingumas didėjo po 50 kg/ha per metus.

Augalų selekcija yra bendros žemės ūkio pažangos sudėtinė dalis. Augalo veislė turi atitikti visą agrotechninę aplinką. Šiandien neįmanoma būtų išauginti senųjų javų veislių, nes, dėl didesnių maisto medžiagų atsargų dirvoje, jos net netręšiamos išgultų ir visa agrotechnikos pažanga taptų beprasmė. Todėl veislių kūrimas ir technologinis progresas neatsiejami vienas nuo kito.

Seniau, kai žemdirbystėje naujos technologijos keitėsi lėtai, veislės ilgai nebūdavo keičiamos. Pavyzdžiui, pirmoji lietuviška žieminių kviečių veislė Akuotuotieji buvo auginama 35 metus, miežių veislė Auksiniai II - 40 metų, raudonieji dobilai Liepsna - net 50 metų. Šiuo metu, vystantis kitiems veiksniams, veislės turi keistis greičiau, kad realizuotų tų veiksnių naujas galimybes. Dėl to visose šalyse, palyginti su senesniais laikais, Nacionaliniuose sąrašuose veislių skaičius keleriopai didesnis.

Selekcija pradėta dar akmens amžiuje

Dar akmens amžiaus (paleolito) pabaigoje žmonės kultivavo augalus. Neolito (10 000 m. p. m. e.) laikotarpiu žmonės augino daug augalų: kviečius, miežius, soras, linus, pupas. Su augalų auginimu pradėta ir primityvioji selekcija, atrenkant geresnių augalų sėklas. Tolesnis selekcijos posūkis buvo vadinamoji primityvioji centralizuota selekcija. Vienas iš geriausių jos pavyzdžių - Ptolemėjo Sotero (305-283 p. m. e.) įsakymas rinkti kviečių sėklų pavyzdžius Nilo deltoje ir iš jų atrinkti geriausias. Tai padidino surenkamą derlių, o padidėję maisto ištekliai leido vystyti moderniausią to meto miestą Aleksandriją. Romėnai savo raštuose aprašo, kokią sėklą imti ir kaip toliau ją dauginti.

Augalų veisles primityviai tobulino ir dvarininkai, atsiveždami jų pavyzdžius iš kaimyninių kraštų. Rusijoje, Pskovo apylinkėse, linų sėklos buvo tobulinamos nupjaunant tiktai augalų viršūnes. Garsėjo vietinės selekcijos Kazachstano nebyrantieji kviečiai. Tai, kad augalai turi skirtingas lytis, t. y. turi skirtingos lyties organus, 1694 m. aprašė R. Kamerarius. Augalų selekcija tapo viena iš ekonomiškai svarbių mokslo sričių. Tyrinėtojas J. Kelreiteris Rusijos Mokslų Akademijoje 1733-1806 m. pirmasis atliko kryžminimus naudingiems augalams gauti. Tyrimų objektas buvo tabakas. Aprašydamas palikuonis pastebėjo, kad pirmoji palikuonių karta užima tarpinę padėtį tarp tėvinių formų. To ilgai nežinojo Vakarų Europos tyrėjai.

Filipas Viktoras Vilmorenas (1746-1804) įdiegė naujų lauko ir dekoratyvinių augalų, įsteigė selekcijos ir sėklininkystės firmą „Vilmoren Anri", kuri ir dabar sėkmingai gyvuoja, savo emblemoje įrašiusi solidžiai atrodančius skaičius - 1743 metai. Lui Vilmorenas (1816-1860) cukrinių runkelių cukrų padidino nuo 6 iki 20 procentų. Auri Vilmorenas (1843-1899) kryžminimų būdu sukūrė 18 kviečių veislių.

Prūsijos Mokslų Akademija 1819 m. skyrė premiją botanikui Vigmantui už veikalą „Ar gaunami hibridai augalų pasaulyje". Olandijos Mokslų Akademija 1837 m. paskyrė premiją botanikui K. Gertneriui už veikalą „Augalų hibridizacija praktikos tikslams".

Svarbus selekcijos momentas buvo 1859 m. paskelbtas Č. Darvino „Rūšių atsiradimas", kur akcentuojama aplinkos sąlygų įtaka rūšių formavimuisi ir tai, kad įvairių sąlygų veikiamos rūšys kinta. Selekcijai nusipelnė ir K. Timiriazevo darbai (1843-1920). Gardino gubernijoje, Vysokolitevsko dvare XIX a. antroje pusėje K. Belevskis išvedė garsiąją to meto žieminių kviečių veislę Vysokolitevskaja, kuri kviečių selekcijos istorijoje minima iki šiol.

Intensyvėjat Vakarų Europos žemės ūkiui, vystosi ir selekcinės sėklininkystės kompanijos. Vokietijoje 1867 m. sėkmingą selekcinę veiklą pradeda Wilhelmas Rimpau, 1881 m. Ferdinandas Lochovas Petkus dvare selekcionuoja rugius, 1886 m. selekcija pradedama Švedijoje, Svalefe, kur vėliau Hjalmaras Nilsonas išplėtė individualią hibridų atranką. 1880 m. selekcija pradėta kaimyninės Lenkijos Dankovsko kompanijoje. Vystėsi ir selekcijos mokslas. 1889 m. Getingeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje pradėjo dėstyti selekcininkas K. Riumkeris, kurio paskaitas lankė daug būsimų selekcininkų.

Lietuvoje selekcija pradėjo skaičiuoti antrąjį šimtmetį

Lietuvoje selekcijos darbai pradėti 1909 m. Baisogalos selekcijos stotyje. Iki šiol išliko nedaug dokumentinės medžiagos apie to meto darbus. 1914 m. Vilniuje išleistame leidinyje „1912 m. Baisogalos bandymų stoties darbų ir bandymų rezultatai" yra skyrius „Selekciniai darbai augynuose", kuriame Z. F. Petrušinskis rašo apie vasarinių kviečių darbus selekciniuose augynuose, selekcijos perspektyvas bei ūkiuose auginamas javų veisles. Deja, šiuos darbus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Vis dėlto galima teigti, kad jau bemaž šimtas metų, kai Lietuvoje vykdomi augalų selekcijos darbai.

Selekcija buvo pratęsta 1922 m. Dotnuvoje, kur iš Rusijos sugrįžęs profesorius Dionizas Rudzinskis (vėliau pasirašinėjęs Rudzinsko pavarde) įkūrė Dotnavos (vėliau pavadinta Dotnuvos) selekcijos stotį. Savo bagaže jis atsivežė 380 įvairių augalų selekcinių numerių, sukurtų savo ankstesnės selekcinės veiklos metu. Iš jų jau 1924 m. buvo sukurta pirmoji lietuviška žieminių kviečių veislė Akuotuotieji  bei kitos pirmosios lietuviškos žemės ūkio augalų veislės. Iš tikrųjų prof. D. Rudzinskas Dotnuvoje ne pradėjo, o tęsė savo selekcinę veiklą. Taigi į klausimą, kur ir kada iš tikrųjų pradėta lietuviškoji augalų selekcija, atsakyti nėra lengva.

Prof. D. Rudzinskas, įkūręs ne tik Dotnuvos, bet ir pirmąją Rusijoje selekcijos stotį, turėjo didelę selekcinio darbo patirtį ir gerai žinojo tarptautinę selekcinių tyrimų praktiką. Selekcinį darbą D. Rudzinskas pradėjo 1902 m. Maskvos žemės ūkio institute. Tais pačiais metais jis išklausė K. Riumkerio paskaitų kursą selekcijos klausimais, kurias tuo metu jis skaitė Breslau (dab. Vroclavas) universitete, aplankė žymias Vokietijos selekcijos ir sėklininkystės firmas „Rimpau", „Gizike", „Strube", „Besseler", „Cimbal", „Heine", „Rabethe" bei „Svalefo" selekcijos stotį Švedijoje. Dalis šių firmų dirba iki šiol. Didelę įtaką D. Rudzinsko selekcijos praktikai turėjo susitikimas su Nilsonu Ehle Svalefo selekcijos stotyje, iš kurio perėmė individualios palikuonių atrankos ir kitas idėjas. 1904 m. D. Rudzinskas publikavo pirmuosius straipsnius apie selekciją ir sėklininkystę, 1908 m. buvo apdovanotas Rusijos Didžiuoju aukso medaliu už veislių tyrimo darbus.

Mokslinė augalų selekcija dvidešimtojo amžiaus pradžioje vystėsi labai sparčiai. Dėl to prof. D. Rudzinskas 1911 m. dar kartą aplankė Švedijos selekcijos ir sėklininkystės įstaigas bei selekcijos teoretiką ir praktiką Nilsoną Ehle, nuvyko į JAV ir Kanadą, susitiko su tuo metu garsiu JAV selekcininku L. Berbanku.

Nuo 1924 m. Dotnuvos selekcininkai kartu su kitų 30 šalių selekcininkais įsijungė į prof. N. Vavilovo organizuotą geografinių tyrimų tinklą, kur buvo keičiamasi selekcine medžiaga. Taigi selekcija Lietuvoje buvo pradėta turint gerą tarptautinio lygio pagrindą.

Svarbus mūsų nacionalinės selekcijos teorijos ir praktikos formavimo momentas - Dotnuvos selekcijos stoties vedėjo, perėmusio D. Rudzinsko darbus, Zigmo Mackevičiaus 10 mėnesių vizitas į Švedijos ir Vokietijos selekcines įstaigas 1932 m. Po šio vizito buvo pakoreguotos selekcijos schemos, pradėtas selekcinių laukelių tyrimo metodas, kurį su nedidelėmis pataisomis taiko visi selekcininkai ir šiandien.

Dotnuvos selekcijos stoties indėlis į atkurtos nepriklausomos Lietuvos ekonomiką buvo svarus. Nenašius pasėlius pakeitė veisliniai, žemės ūkio produktai tapo svarbia šalies eksporto šaka. Dotnuvos selekcijos stoties veiklą šiuo metu tęsia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas, 1956 m. stotį įtraukęs į savo struktūrą. Selekciniai darbai niekada nebuvo nutraukti, net per Antrąjį pasaulinį karą. Augynai iki šiol įrengiami ir tiriami tuose pačiuose laukuose. Taigi augalų selekcija yra ne tik mokslinis, bet ir kultūrinis šalies paveldas, turintis gilias tradicijas.

V. Ruzgas, Ž. Liatukas

Mano ūkis, 2011/02