Prisitaikymas prie vietos sąlygų, atsparumas ligoms, geras skonis ir nemenkas derlius - tokias lietuviškų bulvių veislių savybes pabrėžia jų kūrėjai.

Lietuviškų bulvių selekcija ir sėklininkystė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filiale vykdoma nuo 1958 metų. Visos lietuviškos bulvių veislės VB Venta, VB Rasa, VB Liepa, Goda ir VB Aista yra pritaikytos Lietuvos klimato sąlygoms, mažai pažeidžiamos labiausiai paplitusių ligų - juodosios kojelės, paprastųjų rauplių, rizoktonijos, virusinių ligų. Bulvienojai yra vidutiniškai atsparūs, o gumbai atsparūs bulvių marui. Geras derlius ir skonio savybės bei graži gumbo forma - svarbiausi lietuviškų bulvių veislių pranašumai.

Mūsų žemdirbiai yra pajėgūs užauginti pakankamą kiekį kokybiškų sėklinių bulvių: jos, ypač aukštų kategorijų, turi būti auginamos karantininėmis sąlygomis, taikant padidinto saugumo priemones. Lietuviškų bulvių sėklos gamyba iš meristeminio audinio atliekama Vokės filialo biotechnologijos laboratorijoje. Tai vienintelis Lietuvoje bulvių selekcijos ir sėklininkystės centras.

Pagrindinė bulvių selekcinio darbo kryptis Vokėje - kurti maistinės paskirties ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo, atsparias nematodams ir pagrindinėms ligoms bulvių veisles. Visos veislės turi būti atsparios bulvių vėžiui. Ypatingas dėmesys sutelktas į nematodams atsparių veislių kūrimą, nes tai yra pagrindinė kovos su jais priemonė. Atsparių veislių Lietuvoje nebuvo, o nematodų židinių nuolatos gausėja.

Lietuviškos selekcijos bulvės pasižymi dideliu atsparumu grybinėms ir bakterinėms ligoms bei virusinei infekcijai. Įvairių bulvių veislių vegetacijos periodas nevienodas. Nuo bulvių pasodinimo iki žydėjimo pradžios paprastai praeina 30-40 dienų. Ankstyviausių bulvių veislių vegetacija trunka 60-70, o vėlyviausių - iki 130 dienų ir daugiau.

Naujos lietuviškos bulvių veislės

Vokės filialo mokslininkai sukūrė naujas bulvių veisles VB Venta, VB Liepa, Goda, VB Rasa ir VB Aista.

VB Venta (Priekulu visagrie x Pirmūnės) - labai ankstyva bulvių veislė. Vegetacijos periodas 41-46 dienos. Keras kompaktiškas, vidutinio aukščio. Žydi negausiai, šviesiai violetiniais žiedais. Gumbai dideli, apvalūs, akutės vidutinio gylio. Odelė ir minkštimas šviesiai gelsvos spalvos. Maistinės ir kulinarinės savybės geros. Pjaustant netamsėja, verdant nesukrenta. Krakmolingumas 14-16 proc. Prekinių gumbų išeiga iki 95 proc. Veislė atspari vėžiui, juodajai kojelei, virusams, mažai pažeidžiama rauplių, neatspari nematodams. Ją auginant būtina laikytis sėjomainos. Gumbai vidutiniškai atsparūs fitoftorai. Žiemą gumbai laikosi gerai. Auga visose dirvose. Veislė gana atspari sausrai. Veislės paskirtis - labai ankstyvos maistinės bulvės. VB Venta yra viena iš skaniausių ankstyvųjų bulvių veislių. Daiginant šios veislės bulvių sėklą, galima išauginti ankstyvą ekologišką produkciją.

VB Liepa - ankstyvoji veislė, sukurta kryžminimo būdu (Nr. 34-36 x Pirmūnės). Keras kompaktiškas, vidutinio dydžio. Žydi trumpai, negausiai, violetiniais žiedais. Gumbai ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvos spalvos, vidutinio gylio akutėmis. Krakmolingumas 14-20 proc. Minkštimas gelsvas, gero skonio, pjaustant ir gaminant pusfabrikačius netamsėja. Veislė atspari vėžiui ir nematodams. Gumbai atsparūs bulvių marui.

Goda (Ausonia x Franzi) - ankstyvoji veislė. Keras išsiskleidęs, stambus, lapai stambūs, matinio blizgesio, ryškiomis gyslomis. Žydi trumpai, negausiai, žiedai balti. Gumbai vidutinio dydžio, ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvos spalvos, sekliomis akutėmis. Minkštimas gelsvas, gero skonio, pjaustant, verdant ir gaminant pusfabrikačius netamsėja ir nekeičia spalvos. Krakmolingumas 16-17 proc. Veislė atspari vėžiui, bulviniams nematodams, neimli virusams. Gumbai atsparūs fitoftorai. Labai gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose, atspari sausroms. Veislės paskirtis - ankstyvosios maistinės bulvės. Dėl didelio atsparumo ligoms ir geros prekinės išvaizdos tinka ekologiniams ūkiams.

VB Rasa (Cardinal x Viola) - vėlyvoji veislė. Kerai vidutinio aukščio, glausti, mažai pažeidžiami dirbant augalų priežiūros darbus ir taikant apsaugos priemones. Stiebai stori, labai pigmentuoti. Žydi gausiai, raudonai violetiniais žiedais. Gumbai ovalūs, akutės vidutinio gylio, gumbo odelė raudona, minkštimas geltonas. Veislė yra atspari vėžiui, bulviniams nematodams, paprastosioms rauplėms, neimli grybinėms ir virusų sukeliamoms ligoms. Gerai laikosi žiemą, atspari sausroms. Veislės paskirtis - vėlyvosios maistinės bulvės, skanios ir krakmolingos (19 proc.), tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose.

VB Aista (Nr. 263 x Nr. 476-9) - labai vėlyva veislė. Kerai statūs, stiebai nestori, šakoti, tamsiai žali, aukšti. Lapai ryškiai žali, jų daug. Žiedai balti, vidutinio dydžio, žydi gausiai ir ilgai. Mezga uogas. Gumbai stambūs, balti, plokščiai apvalūs, su sekliomis akutėmis. Lupena tvirta, šiurkšti, minkštimas baltas. Prekinių gumbų būna apie 90 proc. viso derliaus. Krakmolingumas siekia 21 proc. Bulvės gero skonio, išvirtos nejuoduoja, gerai suverda. Atsparios vėžiui, nematodams ir fitoftorai. Nebijo daužymo, gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislės paskirtis - maistinės bulvės. Dėl didelio krakmolingumo gali būti specialiai auginamos krakmolui gaminti. Ypač tinka ekologiniams ūkiams, nes labai atsparios fitoftorai.

Bulvių sėklininkystės plėtros problemos

Kylant Lietuvos ekonomikai, kuriantis naujoms bulvių perdirbimo linijoms, vystantis sėklinių, maistinių gumbų ir perbirbtų produktų eksportui, auga geros kokybės bulvių sėklos poreikis. Išauginti absoliučiai tipingos veislės, tobulos formos gumbus, nepažeistus virusinių, grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjų, galima tik atliekant geriausių klonų atranką, taikant meristeminių audinių dauginimo biotechnologiją, užtikrinant tobulą aukščiausių bulvių sėklininkystės grandžių pasėlių priežiūrą. Lietuvoje sertifikuota sėkla apsodinama vos 2,2 proc. bulvių pasėlių. Aprobuojamų bulvių pasėlių plotai nėra pastovūs.

Vystant šalyje bulvių sėklininkystę bei siekiant padidinti jos apimtis, sėklinių bulvių pasėlius reikėtų išplėsti bent 15-20 kartų. Tuomet kiekvienais metais ketvirtadalį šalyje auginamų bulvių ploto būtų galima užsodinti sertifikuota sėkla. Į šią veiklą turėtų būti įtraukta ne daugiau dešimties privačių ūkininkų, panaudojami jų geriausių žemių plotai, techninės galimybės, išnaudojama jų strateginė geografinė padėtis virusų pernešėjų, karantininių ligų bei kitų infekcijų atsiradimo galimybėms sumažinti ir likviduoti. Sėkliniai ūkiai pranašesni už prekinius: nors išlaidos didesnės, tačiau pajamų ir pelno gaunama daugiau. Sėklininkystės ūkių pelningumas beveik ketvirtadaliu viršija prekinių ūkių pelningumą.

Lietuvoje 2009 m. buvo devyni sėklinių bulvių augintojai, vidutinis vieno ūkio sėklinių bulvių pasėlių plotas - apie 25 ha. Stambiausias ir moderniausias šio verslo atstovas neabejotinai yra Petro Vasiliausko ūkis Klaipėdos r. savivaldybėje. Sėklinės bulvės čia auginamos 160 ha plote. Jei būtų dar 4-5 tokio masto bulvių sėklininkystės ūkiai, Lietuvai būtų paruošiamas reikiamas sertifikuotos sėklos kiekis. Tai leistų visiškai patenkinti šalyje augančius kokybinių maistinių bulvių poreikius. Tačiau sėklinių bulvių augintojai susiduria su kliūtimis, kurias įveikti ne jų jėgoms: pašalinti jas galima keičiant įstatymus ir norminius aktus.

Daug nuostolių bulvių augintojai patiria dėl virusinių ligų, kurių išplitimą lemia virusų kiekis sėkloje, virusų patekimas iš aplinkinių apkrėstų pasėlių (kai kaimynystėje ūkininkaujantieji sodina tolimų atsėlių nesertifikuotą sėklą, neprižiūri pasėlių). Šioje situacijoje sėklinių bulvių augintojai turi vieną išeitį - įteisinti sėklinių bulvių pasėlių apsaugos zonas. Nesant jokių apsaugos zonų, sėklininkystės ūkiai nesugebės padauginti virusais neapkrėstos aukštų reprodukcijų bulvių sėklos.

Gyvybiškai būtina įteisinti apsaugos teritorijas bei vykdyti griežtą fitosanitarinę kontrolę. Jose ūkininkaujantys asmenys privalėtų 3 metus naudoti ir sodinti tik sertifikuotą žemiausios kategorijos (B) sėklą, dar trejus metus jiems būtų leidžiama sodinti tik A kategorijos sėklą.

Ūkininkaujantiems apsaugos zonose turėtų būti numatytos kompensacijos ar lengvatos sertifikuotai sėklai įsigyti. Tuo pačiu turėtų būti padidinta fitosanitarinė priežiūra.

Ekonominiai skaičiavimai rodo, kad prekinio bulvininkystės ūkio, naudojančio nesertifikuotą sėklą, pelningumas dvigubai didesnis negu naudojančio sertifikuotą sėklą ir sudaro 42 proc. Sertifikuotą sėklą naudojantys ūkiai tokio pelningumo galėtų tikėtis tuo atveju, jei sėkla kainuotų ne brangiau kaip 1 200 Lt t^-1. Todėl būtina ieškoti būdų sertifikuotai sėklai atpiginti. Manome, kad teisingai nuspręsta naudojimui grąžinti sertifikuotą antros reprodukcijos (B) bulvių sėklos kategoriją.

Šiandieninio sunkmečio metu, žvelgiant į ateitį, tam, kad dar labiau nepablogėtų bendras fitosanitarinis fonas, žemiausios kategorijos (A ir B) sėklines bulves reikėtų sertifikuoti pagal laukų aprobavimo rezultatus. A kategorijos sėklinių bulvių gumbai galėtų būti toliau dauginami, jei atitinka E3 kategorijai keliamus reikalavimus, ir sertifikuojami kaip sėklinė medžiaga (B kategorijai). B kategorijai galėtų būti priskiriamos sėklinės bulvės, kurios neatitinka Europos Sąjungos A kategorijai keliamų reikalavimų. Jei B kategorija būtų dauginama iš jau vienerius metus padaugintos A kategorijos, jos rinkos kaina būtų 15-20 proc. mažesnė negu A kategorijos sėklos.

Sėklinių bulvių kokybę lemiantys veiksniai

• Pagrindinių virusinių ligų paplitimas
• Infekcijų rizika auginamame plote
• Infekcijų rizika iš aplinkinių plotų, regionų
• Kitų žemės savininkų, ūkininkų intensyvi veikla aplinkiniuose plotuose
• Derliaus ankstumas ir jo vystymosi vienodumo laipsnis - meteorologinės sąlygos
• Antrojo auginimo, rizoktonijos, rauplių paplitimas, pažeidimų, sužalojimų nuo sausros, krušos, pašalimų nakties metu, vabzdžių išplitimo iš pasėlių pakraščių ir pamiškių rizika

KOMENTARAS

Petras VASILIAUSKAS

Bulvininkystės ūkio savininkas

Reikia labai gerai pasvarstyti, ar mes su lietuviškomis veislėmis pajėgsime konkuruoti rinkoje, esant tokiai didžiulei užsieninės selekcijos veislių pasiūlai. Drįsčiau teigti, kad kol kas neturime tokių nacionalinių veislių, kurios galėtų rimtai konkuruoti rinkoje. Bandėme savo ūkyje auginti lietuviškų veislių bulves, bet po kelerių metų atsisakėme dėl paprastos ūkiškos priežasties - paaiškėjo, kad iš jų neįmanoma uždirbti. O augintojui uždirbti būtina. Iš savo patirties galėčiau pateikti kai kuriuos pastebėjimus. Pavyzdžiui, Aista - ypatingai vėlyva, mūsų klimato sąlygomis, sakyčiau, netgi per daug vėlyva. Ventos pati didžiausia neigiama savybė - šios bulvės beveik neturi ramybės periodo: vos gumbus suveži į sandėlį, jie pradeda dygti. Rasa - neblogos išvaizdos raudonos bulvės, bet nepajėgios konkuruoti su kitų veislių raudonomis bulvėmis nei produktyvumu, nei kulinarinėmis savybėmis. Galbūt išskirčiau Godą, kaip vienintelę veislę, kurią ūkininkai galėtų auginti. Šios bulvės atsparios y virusui - žinoma, tas nėra patvirtinta 100 proc., bet stebėjimai rodo tokias tendencijas. Žinoma, vien dėl to, kad esu lietuvis, aš galėčiau auginti lietuviškos selekcijos bulves, bet kol kas nesinori rizikuoti. Daržininkams mėgėjams ar nedidukų ekologinių ūkių savininkams lietuviškų veislių bulvės yra tinkamas pasirinkimas, bet mums, profesionalams, reikia iš savo veiklos turėti pelno.

R. Asakavičiūtė

Mano ūkis, 2011/01