Praėjęs sezonas kaip reikiant supurtė žemdirbius ir ne vieną privertė pakeisti savo, atrodytų, nepajudinamas nuostatas. Viena iš tokių - nedrausti pasėlių, nes tai tiesiog pinigų išmetimas į balą. Kaip parodė realybė, nelaimės atveju draudimas ūkiui pametėja patikimą gelbėjimosi ratą, neleidžiantį nugrimzti į bankroto liūną. Ir nors draudikai šio sezono nuostolius skaičiuoja milijonais, situaciją jie vertina be jokios panikos - draudimo versle tai yra įprasta.

„Bankas padeda klientui tada, kai jam gerai sekasi. Jei tik reikalai pradeda blogėti, bankininkai skėtį atsiima. Draudimas veikia atvirkščiai: neduoda skėčio tada, kai klientui viskas gerai. Tiesiog klientas nusiperka skėtį ir palieka pas draudikus. Bet jei klientui kas nors atsitinka, draudikai jam tą skėtį išskleidžia, - esminį banko ir draudimo bendrovės skirtumą aiškina „Vereinigte Hagelversicherung VVaG" filialo „VH Lietuva" vadovas Algimantas Navickas. - Bankai ir draudimo bendrovės kartu sudaro palankias sąlygas žemdirbių veiklai - vieni duoda lėšų, kai gerai, o kiti uždengia, kai blogai. Ir niekas geresnio rizikos valdymo instrumento nesugalvojo."

Lietuvos žemdirbiams 2010 m. patirtoms žaloms kompensuoti iš viso išmokėta 15,2 mln. litų, iš jų beveik 10 mln. Lt skirta vasarą dėl krušos ir liūties padarytiems nuostoliams sušvelninti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokie metai pasėlius draudžiančiai bendrovei yra tikras košmaras. Tačiau A. Navickas teigia, kad tai yra įprasta draudimo praktikoje. „Dvejus metus turėjome laikotarpį, kai išmokos buvo nedidelės ir žiniasklaidoje net pasirodė pranešimų esą vokiečiai maišais veža pinigus iš Lietuvos. Kaip matome, tie maišai šiemet grįžta atgal su kaupu", - sako A. Navickas.

Lietuvos apimtys sudaro vos 1,5 proc. visų draudimo bendrovės „Vereinigte Hagelversicherung VVaG" apimčių, todėl mūsų nuostoliai jų negąsdina. Apskritai bendrovei metai buvo geri, nuostolingumas tesiekė apie 55 procentus. Draudimas yra ne pardavimas, čia rezultatai vertinami ne trumpesniu negu 3-5 metų laikotarpiu. Vokietijoje vidutinis ilgametis (vertinant pastaruosius 30 metų) bendrovės „Vereinigte Hagelversicherung VVaG", veikiančios savidraudos principu, t. y. nesiekiančios pelno, nuostolingumas yra 80 proc. Draudimas yra patikimas rizikos valdymo instrumentas, tad žemdirbiams reikia išmokti juo naudotis ir nesitikėti kiekvienais metais pelno iš draudimo. Tiesiog planuojant biudžetą, reikėtų įprasti 2-3 proc. lėšų skirti pasėlių draudimui. Patyrus didelius nuostolius, tik draudimas gali apsaugoti nuo bankroto.

Džiugu, kad žemdirbiai tai jau supranta - draudimo laikotarpiui įpusėjus, iki lapkričio 1 d. buvo apdrausta apie 50 000 ha - tai dukart daugiau negu pernai per visą rudenį, kai buvo apdrausta 22 000 ha pasėlių. Pastebima tendencija, kad šiemet žemdirbiai renkasi aukštesnes draudimo sumas bei draudžia jau ne vien žieminius rapsus, bet ir žieminius javus.

Vertinant žalas svarbu tikslumas

Draudimo bendrovės klientai - įvairių kategorijų žemdirbiai, yra ūkininkaujančių vos 10 ar 15 ha plote, tačiau vidutinis besidraudžiančio ūkio dydis - 150 ha. Įmokos dydis priklauso nuo augalų rūšies, pasirinktų draudžiamų rizikų bei draudimo sumos. Pastarąją pasirenka žemdirbys nurodytuose rėmuose. Pvz., rapsai draudžiami nuo 1 000 iki 5 000 Lt/ha, nors šiemet nemažai žemdirbių, siekdami labiau apsisaugoti nuo nuostolių, pageidauja drausti ir didesnei negu 5 000 Lt sumai. Tarkime, praėjusiais metais apdraudus rapsus 1 000 Lt/ha sumai, iššalimo atveju išmoka būtų 20 proc., tad draudėjas būtų gavęs tik 200 Lt/ha - tokia suma nepadengtų sąnaudų, nes rudenį rapsų sėjai ir priežiūrai išleidžiama apie 700 Lt/ha. Vidutinė rapsų draudimo suma praėjusį sezoną buvo 3 000 Lt/ha. Kadangi šiemet išmoka už iššalimą padidinta nuo 20 iki 25 proc. tokiu atveju išmoka - 750 Lt/ha - jau padengtų patirtas sąnaudas.

Didžiausią apdraustų 2010 metų derliaus augalų grupę sudarė rapsai - 55 proc., javai - apie 40 proc., likusieji 5 proc. - kitos kultūros. Lietuvoje praėjusį sezoną buvo apsidraudę 410 žemdirbių, o pranešimų apie patirtas žalas gauta net 650 (mat, kai kurie žemdirbiai patyrė žalą net po kelis kartus). Rapsų nuostolingumas praėjusį sezoną buvo apie 330 proc., o didžiausius nuostolius draudimo bendrovei atnešė bulvės - jų nuostolingumas siekė net 820 proc.

Pasėliams padaryta žala vertinama griežtai pagal Vokietijos mokslininkų sukurtą, laiko patikrintą bei nuolat tobulinamą metodiką, skaičiuojama remiantis tiksliomis formulėmis, įvertinančiomis augalų pažeidimų įtaką būsimam derliui. Ekspertais paprastai tampa patys apsidraudę žemdirbiai - jie turi turėti agronominį išsilavinimą, laiko ir labai gerą reputaciją. Be žemdirbių, žalas vertina Lietuvos žemės ūkio universiteto bei Žemdirbystės instituto mokslininkai ir specialistai. Ir Vokietijoje, ir Lietuvoje ekspertų kandidatūras tvirtina apsidraudusių žemdirbių susirinkimas (šiemet įvyks LŽŪU, gruodžio 7 d.). Ekspertai visada važiuoja į patikras dviese, laukas apžiūrimas kartu su savininku ar ūkio agronomu, vietoje aiškinamasi, kodėl vienaip ar kitaip vertinama. Paprastai žemdirbiai su vertinimu sutinka. Nesutikus, per parą sprendimas turi būti apskųstas ir pareikalauta pakartotinio vertinimo. Tokiu atveju nepatenkintas žemdirbys vieną ekspertą pasirenka pats, antrąjį skiria bendrovė, pasėlis dar kartą įvertinamas, o galutiniam sprendimui priimti gali būti pasitelktas nepriklausomas arbitras.

Milijoniniai nuostoliai negąsdina

Vokietijoje yra apdrausta daugiau negu 70 proc. pasėlių. Lietuvoje apdraustų pasėlių dalis gerokai mažesnė: rapsų - 15 proc., kitų augalų - 5 proc. Pernai iš viso buvo apdrausta 78 000 ha, iš jų 23 000 ha vasarinių rapsų ir 17 000 ha žieminių rapsų, beveik 18 000 ha žieminių kviečių, 7 000 ha vasarinių kviečių, 1 000 ha cukrinių runkelių, 400 ha bulvių. Vertinant pagal veiklos nuostolingumą, didžiausi nuostoliai patirti šiuose rajonuose: Jurbarko- 681 proc., Kaune ir Kėdainiuose apie 350 proc., Kelmės r. - 450 proc., Pakruojo - 330 proc., Vilkaviškio - 358 procentai.

Draudimo bendrovė „Vereinigte Hagelversicherung VVaG" yra Europos rinkos lyderė, veiklą vykdo 7 šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje bendrovė yra apdraudusi 65 proc. visų apsidraudusių žemdirbių. Visi apsidraudusieji tampa draudimo bendrovės nariais ir per išsirinktus atstovus gali daryti tiesioginę įtaką bendrovės veiklai. Kadangi bendrovė iš esmės priklauso patiems apsidraudusiems žemdirbiams, dirbama labai taupiai - veiklos sąnaudos sudaro tik 15 proc. biudžeto (kitų analogiškų bendrovių veiklos sąnaudos siekia nuo 35 iki 55 proc.).

„Draudimas - tai tarsi elementarus purškimas nuo stichinių meteorologinių reiškinių padarytos žalos, kurį logiška būtų iš karto įkalkuliuoti į sąnaudas", - ragina A. Navickas pridurdamas, kad šį draudimo sezoną galbūt pavyks pasiekti apdrausti 20-30 proc. visų draustinų pasėlių - tai būtų labai neblogi rezultatai.

KOMENTARAI

Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS

Apsidraudusių Lietuvos žemdirbių regioninio susivienijimo pirmininkas

Verta ar neverta draustis - hamletiškas klausimas. Tie, kurie jau nukentėjo, draudžiasi, o kurie dar nepajuto gamtos stichijos jėgos - rizikuoja ir nesidraudžia. Nors situacija labai ryškiai keičiasi šiais metais, kai žemdirbiai patyrė realių problemų: vienų pasėliai iššalo, kitų suniokojo liūtis ar kruša. Akivaizdžią naudą pajuto tie žemdirbiai, kurie buvo apsidraudę. Esu toks pat ūkininkas, kaip ir visi kiti, ir lygiai taip pat skaičiuoju, kiek man tai apsimoka ir kokia nauda. Pamąstykime, kodėl vokiečiai draudžia savo ūkius? Juk jie nėra kvaili. Be to, įmokos ten gerokai didesnės ir valstybė jų nekompensuoja, o apsidraudę žemdirbiai papildomai valstybei dar sumoka nuo 7 iki 19 proc. PVM mokestį. Kai kuriems mūsų žemdirbiams sunku suprasti, kad draudimas nėra verslas. Įsivaizduojame, kad jei įdėjome kelis litus, tai atgal turime gauti vos ne du kartus daugiau.

Džiaugiuosi, kad į Lietuvą atėjo tokia galinga kompanija kaip „Vereinigte Hagelversicherung VVaG" - tai rimtas žaidėjas draudimo rinkoje. Patirtis rodo, kad kai tik įvyksta didesnis sukrėtimas, mažos firmelės neišgyvena. Nors buvo laikas, kai kompanijai stengtasi sudaryti kuo blogesnes sąlygas dirbti, bet vokiečiai kantriai prarijo nuoskaudų piliulę. Galiu patvirtinti, kad jų rodomas dėmesys yra tikrai neproporcingas mūsų draudimo rinkai. Manau, jie turi strateginį tikslą įsitvirtinti ir mato, kad situacija, nors ir labai sunkiai, keičiasi, jaučia ir šiandieninės žemės ūkio ministerijos vadovų, ir žemdirbiškų organizacijų palaikymą. Vokiečiai atsinešė šimtametę darbo patirtį. Pavyzdžiui, žalas nustato patys ūkininkai - ir aš, ir sūnus baigėme ekspertų kursus. Diskusijos dėl žalos nustatymo vyksta lauke, aiškinamasi konkrečiai, be raudų, be aimanų - yra sukurtos formulės, pagal kurias viskas tiksliai apskaičiuojama.

Man buvo labai skaudu, kada ūkininkai mane plakė už tai, kad palaikau vokiečius. Kodėl buvau už draudimą? Ir mano, ir sūnaus ūkiai kelerius metus iš eilės žiauriai nukentėjo nuo gamtos. Supratau, kad jei tokie reiškiniai kartosis, prarasiu ūkį. Paskaičiavau, kad man draudimas kainuoja iki 1 proc. metinių pajamų - juk pusę įmokų sumos kompensuoja valstybė. Tad nepasinaudoti tokia galimybe būtų neprotinga. Siekiant psichologiškai „perlaužti" ūkininko mąstymą kuriam laikui galima būtų netgi padidinti valstybės rėmimą - tarkime, kompensuoti iki 55 ar 60 proc. draudimo įmokų. Nors, žinant šiandienines galimybes, turbūt nežmoniška būtų to prašyti.

Dr. Darija JODAUGIENĖ

LŽŪU Žemdirbystės katedros vedėja, žalų vertinimo ekspertė

Žalų vertinimo sistema - vienas didžiausių bendrovės „Vereinigte Hagelversicherung VVaG" privalumų. Tad nors draudimo įkainiai Vokietijoje ir nėra patys žemiausi, buvę klientai, pabandę pigiau apsidrausti kitose pasėlių draudimo bendrovėse, grįžta atgal - svarbiausia kokybiškas žalų įvertinimas bei operatyvus nuostolių atlyginimas. Bendrovės vadovybė daug laiko ir lėšų skiria ekspertų apmokymui ir kvalifikacijos kėlimui, vertinimo metodikų tobulinimui.

Vertinant žemdirbių patirtą žalą, kartais neišvengiama ir skirtingų nuomonių. Ginčytinų situacijų atsiradimas ar jų nebuvimas priklauso ir nuo ūkininko, ir nuo eksperto. Jei ekspertas nuosekliai ir kompetentingai išaiškina žemdirbiui žalos vertinimo procesą (vertinant ūkio šeimininkas visada turi būti kartu), o ūkininkas priima draudimą kaip augalų apsaugos nuo meteorologių reiškinių padarytos žalos priemonę, tai konfliktui atsirasti tiesiog nėra pagrindo. Tačiau jei ūkininkas galvoja, kad draudimas yra tiesiog pasipelnymo šaltinis, tai kartais konfliktinių situacijų išvengti nepavyksta. Pasitaikė atvejų, kai lauke yra akivaizdžių ligos židinių dėl laiku nepanaudotų augalų apsaugos produktų, o žemdirbys mano, kad tai turi būti vertinama kaip draudiminis įvykis ir prikišamai baksnoja būtent į ligų pažeistų augalų plotus. Tokiais atvejais tenka išaiškinti, kad vertinama bendra viso lauko būklė ir nustatoma kokią žalą padarė meteorologiniai reiškiniai (liūtis, kruša ir t. t.), o kokią žalos dalį sudaro paties ūkininko agrotechninės klaidos, piktžolių, ligų ar kenkėjų padaryta žala. Lietuvoje dar nebuvo tokio atvejo, kad ūkininkas kviestųsi kitus ekspertus (jis tokią galimybę turi) ir nesutiktų su nustatytu žalos dydžiu. Žemdirbiams, kurie, apdraudę pasėlius, išmokas tikisi gauti kasmet, reikėtų prisiminti, kad namus ar automobilius taip pat kasmet draudžiame ir esame laimingi, kai nieko blogo mūsų turtui neatsitinka. Analogiškai siūlyčiau žiūrėti ir į pasėlių draudimą.