Gytis Galvanauskas - netipiškas Lietuvos žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakulteto studentas. Tik baigęs pirmąjį kursą po vasaros, praleistos talkininkaujant tėvo ūkyje, suprato, kad ūkininkauti įdomiau negu mokytis. „Pradėjau studijuoti neakivaizdžiai ir kurti savo ūkį", - prisimena penktakursis mechanikos inžinierius. Rokiškio r. Suvainiškiuose ūkininkauti nelengva, tačiau dirbant ranka rankon su tėvu ir broliu visos kliūtys lengviau įveikiamos.

Gyčio tėvų Daliaus ir Rimos Galvanauskų sodyba galėtų pretenduoti į gražiausios Suvainiškių sodybos titulą. Medžio raizginiais papuoštas namas, dekoratyviniais augalais išvingiuota veja - keturis šeimos kampus laikančios Rimos rankų darbas. Vyriškiai sodybos dizainą puošia vokiškais Fendt Vario traktoriais. Ir tėvas, ir sūnus turi po nuosavą traktorių. Dėl tik šiemet Gyčio įsigyto Fendt Vario 936 dažnai užverda tikras mūšis: jaunėlis dvyliktokas Tautvydas ieško bet kokios priežasties sėsti už jo vairo, mat kabinoje specialiai pagal Gyčio užsakymą sumontuota unikali garso aparatūra. „Dirbti nepabosta. Svarbu ne bet koks, o kokybiškas garsas. Tik nesuprantu, kaip broliui patinka bumbsinti muzika. Įsėdi į automobilį, įjungi grotuvą - bumbsi, įsėdi į traktorių - tas pats. Geriau klausyti kaip plūgas barška", - pečiais gūžčioja Gytis.

Technika traukė nuo mažumės

Gytis tėvo pėdomis pradėjo sekti vos išmokęs vaikščioti. „Būdamas septynerių jis kartu su kaimynu jau vairavo traktorių, o nuo dvylikos leisdavome vairuoti vienam", - šypsosi D. Galvanauskas. Ūkyje sūnus leisdavo visą laisvą nuo mokslo laiką ir savaitgalius, todėl ir į studijas LŽŪU nelabai traukė grįžti. „Mieste nuobodu", - tada pasakė Gytis. Tačiau mokslai labai praverčia, kai technika streikuoja. Jis pats purkštuvą sutaisė. Tiesa, visų gedimų jaunasis ūkininkas nesiryžta remontuoti ir pritrūkęs žinių kviečia specialistus.

Kad įsikūrimo našta nebūtų tokia sunki, kaip ir dauguma naujai iškeptų ūkininkų, Gytis prieš trejus metus pasinaudojo KPP 2007-2013 m. jauniesiems ūkininkams įsikurti skirta parama. „Įsikurti buvo nelengva, teko įdirbti apleistas žemes. Išlaidų pirmaisiais metais buvo daugiausia, nes reikėjo ir žemės įsigyti. Abiejuose ūkiuose dirbame bendrai, todėl už įsikūrimui skirtą paramą pirkau technikos, kurios tėtis neturėjo, - purkštuvą ir trąšų barstomąją", - ūkininkavimo pradžios rūpesčius prisimena Gytis, šiandien valdantis 90 ha. Tėvo ir sūnaus ūkių plotas artėja prie 400 ha. „Sūnus, turėdamas pirmumo teisę, šiemet nusipirks dar 10 ha valstybinės žemės", - priduria Dalius.

Technikos našumą lemia žemė

Į kokias mašinas pirmiausia reikia investuoti, abu Galvanauskai kartu sprendžia. Dėl nesutampančių nuomonių būta ir ginčų. Kai reikėjo pasirinkti traktorių, diskusijos nesibaigdavo iki sutemų. „Tėtis norėjo 150 AG Deutz Fahr traktoriaus. Aš stojau piestu - reikia 200 AG Fendt Vario", - savo nuomonę turi Gytis. Pasak jo, abu ūkiai įsikūrę labai nedėkingose žemėse: ant kalno molis, pakalnėje - durpės, prieškalnėje - šlynas. „Ant kalno sausa, pakalnėje - balos. Šakiuose tokiam plotui pakaktų ir mažesnio galingumo traktoriaus, tačiau tie kalnai ir kalneliai reikalauja didesnio našumo", - apie technikos pasirinkimo kriterijus kalba studijuojantis ūkininkas. Tėvas sūnaus pasirinkimui priešinosi: „Per brangu, ne mūsų nosiai."

Galų gale ginčas išsisprendė savaime, kai šeimos galva išbandė tris traktorius, tarp kurių buvo ir Fendt Vario, pastarasis ir pelnė daugiausia Daliaus simpatijų. Apie vokiškus traktorius Gytis svajojo nuo 14 metų. „Žurnaluose nuo jų neatitraukdavau akių", - pasineria į vaikystės prisiminimus rokiškėnas. Tad koks bus paties Gyčio pasirinkimas, kai buvo patvirtintas projektas valdų modernizavimo priemonės ES paramai gauti, abejonių niekam nekilo. Jaunasis ūkininkas užsisakė išskirtinės juodos spalvos Fendt Vario 936 traktorių, kuris į ūkį buvo pristatytas jau prasidėjus rudens darbymečiui. „Norėjome sūnui staigmeną padaryti ir slėpėme, kada technika bus atvežta. Traktorius stovėjo kieme, likus kelioms dienoms iki jo vestuvių", - tėvų ir sūnaus akys šypsosi.

Metai prasti

Prakalbus apie šiųmečius derlius ir tėvas, ir sūnus susimąsto: „Prastai šiemet, prastai. Metai neeiliniai." Nederlingose Suvainiškių dirvose ir taip sunku gerus derlingumus pasiekti, o šiemet vietoj planuotų 4,5, kulta vos 3 t/ha kviečių. Abiejuose ūkiuose auginami žieminiai ir vasariniai kviečiai, vasariniai rapsai, miežiai. Kitąmet planuojama sėti ir grikių. Dalius sako, kad su žieminiais rapsais daugiau nerizikuos, nes trejus metus iš eilės jie neperžiemojo. Šiemet nepasisekė ir su žieminiais kviečiais, nors veislė Širvinta šalčius ištvėrė, tačiau pasėlį nusiaubė praūžę škvalai ir liūtys.

Pasak Daliaus, per visą ūkininkavimo laikotarpį jam dar nėra pasitaikę tokių metų. Javapjūtė kaip niekad buvo sudėtinga, neįprastai dideli ir kūlimo nuostoliai. „Kūlėme drėgnus javus. Kombaino ratai durpynuose smigo, technika dirbo vėžlio greičiu. Dar rugsėjį graibėme nuo laukų tai, kas liko praūžus audroms", - geros Gyčio nuotaikos kaip nebūta. Jo nuomone, šiemet ypač buvo svarbu turėti užtektinai technikos. Jis jau apskaičiavo, kad gautos pajamos už ūkyje užaugintą derlių, nors kainos ir aukštos, nesieks penykščių.

Neeiliniai metai taip pat parodė, kad Galvanauskų ūkyje neariamosios žemdirbystės geriau atsisakyti. Dvejus metus jie laukų nearė, bet pastebėję, kad įsigali piktžolės, prie traktoriaus prikabino plūgą. Pavyzdžių, kad minimalus žemės dirbimas Suvainiškiuose nepasiteisina, toli ieškoti nereikia. „Su kaimynu sėjome tą pačią sėklą, tuo pat metu, tik jis į skustą, o aš į artą dirvą. Laukus tarsi kas nematoma linija perskyrė, pasėlis skiriasi ir tankiu, ir ūgiu, ir piktžolėtumu. Skustuose laukuose akivaizdžiai daugiau dirvinių smilguolių, su kuriomis sunku susitvarkyti", - skirtingas technologijas lygina ūkininkai.

Daliaus nuomone, atsisakyti plūgo reikia tik gerai pagalvojus ir, žinoma, pirma išbandžius šią technologiją. Minimalaus dirbimo sistemą verta taikyti, kai nebetelpi optimaliuose terminuose. Vyriausias Galvanauskas gerai vertina žieminių rapsų sėją giliai purenančiu padargu.

Šiemet nemažą smūgį žemdirbiams sudavė ir išankstinės sutartys. Tokią buvo pasirašęs ir Dalius. „Visą gyvenimą buvau prieš išankstines sutartis, nes rizika vienoda ir kai pasirašai, ir kai nepasirašai. Pernai gavau priekaištų, kad nepasirašiau, o šiemet nukentėjau, kad pasirašiau", - numoja ranka ūkininkas, nusprendęs daugiau nerizikuoti.

Planų pilna galva

Kartu ūkininkaujantiems Galvanauskams niekada neatsisako talkinti ir mažyliu vadinamas jaunėlis Tautvydas, vis labiau kaip ir Gytis linkstantis likti ūkyje. „Bet pirma specialybę būtinai turi įgyti", - sūnaus išsilavinimu rūpinasi Rima. Kaip ir vyresnėlis, Tautvydas baigęs mokyklą ruošiasi stoti į LŽŪU.

Pasak tėvo, jaunimas į žemės ūkio verslą žiūri šiuolaikiškai ir, kad būtų lengviau planuoti darbus, dieną pradeda nuo kompiuterio. „Jau ir aš dirbti nepradedu nepažiūrėjęs orų prognozių. Jei nusimato geri orai, skambinu Gyčiui ir skubinu grįžti", - pabrėžia D. Galvanauskas ir priduria kad namai pilni kompiuterių.

Paklaustas, ar įgyvendinęs antrąjį projektą, jausis pasiekęs viską, ko reikėtų jaunam ūkininkui, Gytis linksmai purto galva: „Tikrai ne, planų daug. Reikia padargų didžiajam traktoriui, plūgo, kultivatoriaus, kombaino, tik dar nežinau, ar galingesnio, ar panašaus našumo, su kuriuo dabar dirbame. Gerai būtų dar ir agronomijos pasimokyti". Šalia stovinti mama pašnibždomis priduria, kad jaunai porai reikėtų ir atskiro nuo tėvų lizdelio.