Kiekvienos įmonės, organizacijos ir asmens pareiga ir  prievolė yra mokėti mokesčius valstybei. Tačiau mokesčių sistemos painumas, prievolės vykdymo sudėtingumas ir neaiškumas bei iš to kylanti baimė būti nubaustam yra viena iš esminių priežasčių nepradėti savarankiško verslo ir, žinoma, nemokėti mokesčių, kurie užtikrina valstybės funkcijų vykdymą. Todėl mokesčių problemos yra visada aktualios, o ypač visuomenėje, kuri bando „išjudinti" žmonių verslumą. Dabartinės mokesčių deklaravimo ir mokėjimo sistemos problemos labai aktualios ir suprantamos smulkaus ir vidutinio verslo atstovams.

Prieš mokant mokesčius reikia nustatyta tvarka juos deklaruoti. Deklaruojant „pranešama" apie mokesčio mokėtojo prievolės atsiradimą. Mokesčių deklaravimo tvarka Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius nuolat kinta. Ateityje mokslininkams dar teks įvertinti teigiamas ir ypač neigiamas šio nuolatinio „tobulinimo" pasekmes valstybės gyvavimui.

Vyresnio amžiaus įmonių buhalteriai ir vadovai pamena tuos laikus, kai kiekvienam ketvirčiui pasibaigus reikėjo parengti įmonės ketvirčio atskaitomybę. Atitinkamos formos buvo pildomos ranka, nešamos į mokesčių inspekciją ir priduodamos dažnai jau pavargusiai nuo įpykusių lankytojų inspektorei, prieš tai išstovėjus tokių pat „mokesčių deklaruotojų" (bet dar „ne mokėtojų") eilėje. Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas reikėjo teikti iki kito po ataskaitinio mėnesio 15 dienos, pridėtinės vertės mokesčio - iki 25 dienos. Taršos mokesčio deklaracijas ir dabar reikia nunešti (dažniau nuvežti) į dvi įstaigas: Aplinkos apsaugos departamento skyrių ir į Mokesčių inspekciją, socialinio draudimo deklaracijas - dar kitur. Ir vėl... eilėje prie inspektorių kabineto durų. Gerai, kad tokia tvarka iš dalies jau praeitis, nors dar yra buhalterių, kurie šitaip teikia deklaracijas.

Ir pažangią sistemą būtina tobulinti

Didžiulis dabartinės Lietuvos mokesčių administravimo sistemos laimėjimas - Elektroninio deklaravimo sistema (EDS), kuri pasiekiama internetu iš kiekvienos darbo vietos. EDS suteikia fiziniams ir juridiniams asmenims galimybę pateikti mokestinius dokumentus elektroniniu paštu ir betarpiškai mokesčių inspekcijos darbuotojams. Šios sistemos privalumai - operatyvus, saugus ir santykinai nebrangus mokesčių deklaravimas ir įvairių įmonės rodiklių pateikimas mokesčių administratoriui.

EDS atsiradimas buvo svarbus žingsnis Lietuvos mokesčių administravimo srityje. Deklaruotojams nebereikia ranka pildyti ataskaitų, o mokesčių administratoriams suvedinėti jų duomenų į savo sistemas. Sumažėjo darbo, klaidų, išlaidų kelionėms. Tačiau prieš keletą metų sėkmingai pradėjusi veiklą EDS nustojo tobulėti. Dabar šiai sistemai keliama daugiau uždavinių.

Visų pirma, EDS pritaikyta tik deklaravimui. Sistemoje nėra informacijos apie mokėjimus. Mokesčių mokėtojas negali tuo pačiu metu matyti, kokią mokesčių sumą deklaravo ir kiek jau yra sumokėjęs mokesčių. Sistemoje nesimato, kiek papildomai reikia mokėti, ar yra nepriemokų, permokų, ar priskaičiuota delspinigių. Norint tai sužinoti, būtina skambinti ir bendrauti (deja, ne visada maloniai) su mokesčių apskaitos specialistais.

Antra problema - tai teikiamų duomenų kartojimas. Lietuvoje yra mažiausiai keturios duomenų bazės: Mokesčių inspekcijos, Socialinio draudimo, Valstybės registrų ir Statistikos departamento. Dažnai tie patys duomenys pateikiami kiekvienai duomenų bazei. Pavyzdžiui, duomenis apie kiekvienam darbuotojui sumokėtą darbo užmokestį reikia pateikti ir Mokesčių inspekcijai, ir Sodrai. O metų pabaigoje suvestiniai duomenys teikiami Statistikos departamentui. Mokesčių mokėtojui užtektų deklaruoti darbuotojui sumokėtą darbo užmokesčio sumą, o sistema automatiškai apskaičiuotų reikalingus mokesčius ir įmokas.

Trečia problema - tai požiūris į deklaravimo būtinumą. Kam deklaruoti savo prievolę, kuri kyla iš visuotinai suprantamos prievolės, kaip antai iki 2010 metų galiojusi individualių įmonių savininkų socialinio draudimo tvarka. Individualios įmonės savininkas turėjo deklaruoti savo prievolę dėl socialinio draudimo privalomos ir papildomos pensijos, nors įmokų sumos buvo visiems iš anksto žinomos. Beje, tą prievolę įmonės savininkas deklaruodavo praėjus 9 mėnesiams po ataskaitinių metų pabaigos, kai mokesčiai jau būdavo sumokėti. Dažniausiai pačios socialinio draudimo konsultantės užpildydavo atitinkamą formą, o deklaruojančiajam užtekdavo tik pasirašyti. Gerai, kad ši tvarka liko tik atsiminimuose.

Dabar panašiai atsitiko su nekilnojamojo turto mokesčio ar žemės nuomos mokesčio savivaldybėms deklaravimo tvarka. Valstybės registrų centre yra sukaupti duomenys apie nekilnojamąjį turtą, centralizuotai nustatoma jo vertė, mokesčių mokėtojas yra žinomas. Įstatymuose ir savivaldybių sprendimuose įvardijami tarifai. Ir vis tiek pačiam mokesčių mokėtojui reikia dar kartą visus duomenis surankioti, surašyti ir pateikti, tad klaidų neišvengiama (pavyzdžiui, taikant lengvatas). Beje, tuos pačius veiksmus turės atlikti ir mokesčių administratorius, tikrindamas pateiktas deklaracijas! Tad kam reikia dvigubo darbo? Užtektų pačiam mokesčių administratoriui savo sistemoje suformuoti nekilnojamojo turto deklaracijas ir pranešti apie jas mokesčių mokėtojams.

Sumokėti mokesčius turi būti pigu

Lietuvos mokesčių inspekcijos misija - „padėti mokesčių mokėtojams teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius mažiausiomis sąnaudomis" (VMI misija, 2010), tai būtent ši institucija gali parengti bent preliminarias deklaracijas. Taip ji palengvintų darbą ir sau (nereikėtų tikrinti, derinti, taisyti) ir ypač mokesčių mokėtojams, kurie dažnai abejoja dėl ataskaitų teisingumo, nes deklaracijos darosi vis sudėtingesnės (pavyzdžiui, dabartinė gyventojų pajamų mokesčio deklaracija).

Reikšmingiausia problema - kada ir kaip sumokėti mokesčius. Mokesčių administratoriai, greičiausiai vien savo patogumui, sukūrė įmokų kodų sistemą. Ji jau gyvuoja keletą metų. Kiekvienas, mokėdamas mokesčius, turi nurodyti mokesčio kodą. O jų yra apie tūkstantis. Tai iš dalies logiška, kai mokesčiai mokami į vieną surenkamąją sąskaitą, sunku juos išskirti iš viso įmokų srauto. Bet apsirikimo tikimybė taip pat yra labai didelė. Įsivaizduokime mažą individualią įmonę (dirba du darbuotojai), kuri kiekvieną mėnesį moka mokesčius mažiausiai keturis kartus. Valstybinei mokesčių inspekcijai ji moka gyventojų pajamų mokestį, išskaičiuotą iš darbuotojų darbo užmokesčio, tą patį mokestį išskaičiuoja ir moka pagal nuomos sutartį, dar moka pridėtinės vertės mokestį ir įmokas į garantinį fondą. Visi tie mokesčiai mokami į vieną ir tą pačią mokesčių inspekcijos sąskaitą. Bet praktiškai vietoje vieno mokėjimo (pavedimo) daromi atskiri pavedimai, nes mokesčių kodai yra skirtingi. Be to, tokia įmonė dar moka įmokas socialiniam draudimui: vienas pavedimas - įmokos už darbuotojus, o dar du - už savininko sveikatos draudimą ir socialinį draudimą. Kiekvienas pavedimas banke kainuoja nuo 1 (mokant internetu tame pačiame banke) iki 3-4 litų (mokant grynais ir pervedant į sąskaitą kitame banke). Todėl mažiausios išlaidos įvykdyti prievolę valstybei ir sumokėti mokesčius siekia 14 litų (7 pavedimai po 2 Lt) per mėnesį. O mokesčių gali būti daug daugiau, be to, atskirai (nurodant kitą kodą) turi būti sumokėti vėluojantys mokėjimai, delspinigiai, baudos. Todėl mokesčių mokėjimo procesas yra dar brangesnis. Kas iš to turi naudos? Iš mokesčių mokėtojų mokamų, išleidžiamų sunkiai uždirbtų pinigų pelnosi finansinio tarpininkavimo institucijos, bankai, kurie ima atlygį už mokesčių pervedimus. Lietuvoje yra 83 201 veikiantis ūkio subjektas (Statistikos departamentas, 2010). Tad bendra minimali suma, kurią leidžiama bankams „pasiimti" dėl tokios tvarkos, sudaro apie 1,2 mln. litų per mėnesį arba 14 mln. litų per metus.

Sprendimas - mokesčių mokėtojo asmeninė sąskaita

Šią problemą galima labai paprastai išspręsti sukūrus mokesčių mokėtojo asmeninę sąskaitą (kortelę). Kortelėje kauptųsi informacija apie mokesčių mokėtojo prievoles (pagal deklaracijų duomenis) ir sumokėtas sumas. Mokesčių administratoriai mokesčius galėtų užskaitinėti iš eilės iš sumokėtos ir kortelėje esančios bendros sumos. Mokesčių mokėtojui užtektų pervesti vieną sumą, o iš jos būtų užskaitomi atitinkami mokesčiai ir įmokos pagal atitinkamas prievoles. Tokios kortelės egzistavimas supaprastintų mokesčių mokėtojų veiklą, palengvintų jiems supratimą, už ką ir kiek jie moka, kiek sumoka mokesčių iš viso, ir svarbiausia, prisidėtų prie taupymo.

Tokia mokesčių mokėtojo kortelė turėtų būti integruota į jau esančią Elektroninio deklaravimo sistemą. Ji supaprastintų ir mokesčių administravimą. Mokesčių administratoriai turi pakankamai duomenų ir galimybių tokių sąskaitų (kortelių) sukūrimui, tuo labiau, kad jų prototipai jau egzistuoja, tačiau kartais, pasiteiravus administratoriaus darbuotojų apie nepriemokas ar permokas, jie į šį klausimą ne visada gali atsakyti. Be to, dabartinių kortelių neleidžiama spausdinti ir perduoti mokesčių mokėtojams (ar tik ne iš to neaiškaus kortelės turinio, kurio patys darbuotojai nelabai supranta, kyla ši paslaptis?). Jeigu pats mokesčių mokėtojas galėtų matyti ir net valdyti kortelės duomenis, sumažėtų mokesčių administravimo sąnaudas.