Per pastaruosius tris dešimtmečius avižų derlingumas pastebimai padidėjo. Didele dalimi tai priklauso nuo selekcijos pasiekimų. Tinkamai tręšiant ir prižiūrint pasėlius, esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, galima užauginti tikrai gerą avižų derlių – net 4–6 t/ha.

Avižų šaknų sistema geriau išvystyta negu kitų javų. Jos mažiau reiklios dirvai ir geriau pasisavina joje esančias maisto medžiagas. Joms labiausiai tinka lengvo priemolio ir priesmėlio dirva. Avižos – drėgmę mėgstantys augalai. Sėkloms sudygti reikia daug vandens – 60–100 proc. grūdo masės. Drėgmė avižoms reikalinga visą vegetacijos laiką, daugiausia bamblėjimo tarpsnio pabaigoje ir plaukėjant. Šiuo laiku trūkstant drėgmės, mažėja grūdų skaičius šluotelėje, su­brandinami smulkesni, prastos kokybės grūdai.

Auginant avižas, svarbu žinoti auginamų veislių poreikį trąšoms. Azoto trąšos didina avižų grūdų baltymingumą. Avižos labai pageidautinos javų sėjomainoje, nes jos atsparios grybinėms ligoms, stabdo pašaknio ligų plitimą. Tačiau vien tik teisinga agrotechnika dar nėra gausaus derliaus garantas. Svarbu, kad ir meteorologinės sąlygos būtų palankios avižoms augti ir vystytis.

Procentinis baltymų kiekis avižų grūduose ir jų išeiga iš ploto vieneto dažnai pralenkia kitų javų rodiklius, o jų amino rūgščių sudėtis geriau subalansuota – tai rodo gerą maistinę šių javų vertę. Vidutiniškai baltymų kiekis avižų grūduose, kaip jau minėta, yra 9–13 proc., nors kai kurių komercinių veislių siekia iki 20 procentų. Be baltymų, avižų grūdai turtingi ir riebalų. Augalinės kilmės riebalai gerai tinka dietinėje mityboje, todėl jų panaudojimas kaskart didėja. Vidutiniškai laisvų lipidų avižų grūduose yra 4–9 procentai. Kitų javų grūduose riebalų yra daug mažiau – kukurūzų iki 5,8 proc., miežių – 4,6 proc., kviečių – 3,8 proc. Žinoma, didesnis riebalų kiekis grūduose kelia papildomų sunkumų juos sandėliuojant. Šiam rodikliui įtakos turi ir klimato veiks­niai, ir genotipo savybės.

Maistingiausios iš visų varpinių javų

Vienas iš svarbiausių avižų grūdų pa­naudojimo gyvulių pašarui trūkumų yra didelis jų lukštingumas, kuris sumažina grūdų energines savybes. Be to, dėl mažesnio nei kitų grūdinių augalų natūrinio svorio padidėja transportavimo ir sandėliavimo išlaidos. Belukštės avižos eliminuoja šias problemas ir gali būti pa­naudotos ir kaip pašaras neatrajojantiems gyvuliams, ir žmonių maistui.

Pagrindinę išskirtinę belukščių avižų savybę pasako pats jų pavadinimas – daugiažiedė varputė su plikais be lukštų grūdais. Tradicinių avižų derlių iki 25 proc. sudaro lukštai. Belukščių avižų grūdo žiedažvynis nėra pritvirtintas kaip paprastųjų avižų, ir grūdas laisvai iš jo išsikulia. Žiedų skaičius varputėje svyruoja nuo trijų iki dvylikos, vidutiniškai jų būna apie septynis. Stiebai ir lapai panašūs į paprastųjų avižų, nors stiebai dažnai būna trumpesni ir silpnesni, tad augalai leng­viau išgula. Kaip ir paprastųjų avižų, taip ir belukščių, yra veislių su skėstašakėmis ir vienašonėmis šluotelėmis, nors vienašonių yra mažiau. Jau vien patraukli belukščių avižų išvaizda suteikia joms komercinės vertės.

Belukščių avižų sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių augimo sąlygų duoda augintojams galimybę išauginti geros kokybės baltymingų pašarų visuose auginimo regionuose – ir gerose, ir prastesnėse žemėse. Belukštės avižos padeda įdiegti geresnes grūdinių javų rotacijas, todėl naudingos neariamojoje žemdirbystėje.

Sėjant didesnius belukščių avižų plotus, būtų apsirūpinta pigesniais pašariniais grūdais. Belukštės avižos nereikalauja daug investicijų trąšoms ir kitiems chemikalams, kaip kiti grūdiniai javai. Belukščių avižų riebalai yra pagrindinis faktorius, galintis padidinti arklių raciono energinę vertę. Jų riebalai yra pripažįstami kaip geriausias energijos šaltinis, didinantis darbinių ir lenktyninių arklių ištvermę. Belukščių avižų riebalai yra 2,25 karto kalo­ringesni, negu daugumos kitų javų, ir iš jų gaunamos pigesnės kalorijos.

Belukščių avižų auginimu Lietuvoje pradėta domėtis prieš keliolika metų. 1998 m. buvo registruota veislė Beloruskij golozernyj, 2000 m. – veislė Abel. Pastaroji sukurta Čekijos „Selgen“ sėklininkystės firmoje. Vidutinis šių avižų derlingumas per tyrimų laiką veislių tyrimo stotyse buvo 3,23 t/ha. Belukščių avižų selekcijos ir jų auginimo srityje pirmaujanti šalis Europoje yra Čekijos respublika. Štai veislė Abel Čekijoje dera net iki 6 t/ha. Jų lukštingumas – 3,0 proc., 1 000 grūdų svoris – 23,6 g, baltymų – 14,8 proc., krakmolo – 60,7 proc., natūrinis svoris – 71,4 kg/hl.

Auginimo agrotechnika nesudėtinga

Belukščių avižų auginimo agrotechnika nesiskiria nuo kitų vasarinių augalų auginimo agrotechnikos. Žemė joms dirbama kaip ir visiems vasariniams javams. Vengiant avižų išgulimo, pavasarį rekomenduojama tręšti ne didesne kaip 60 kg/ ha azoto norma. Vegetacijos metu, pagal pasėlio vešlumą pastebėjus azoto trūkumą, verta patręšti papildomai 30 kg/ha. Sėjama kuo anksčiau, nes, suvėlinus sėją, avižas labiau puola vainikuotosios rūdys ir derlius sumažėja. Sėjama 5 mln. daigių sėklų viename hektare. Esant geram sėklos daigumui ir 1 000 grūdų svoriui apie 29 g, sėklos norma būtų 150–160 kg/ha. Pasėjus laukas suvoluojamas. Herbicidai naudojami tokie pat, kaip ir miežiuose, fungicidai ir insekticidai – kaip ir paprastosioms avižoms. Avižos pradedamos pjauti, kai šluotelėje didesnė pusė grūdų yra kietosios brandos. Grūdai turi būti džiovinami jų neperkaitinant.

Siekdami pagerinti belukščių avižų kokybę, selekcininkai stengiasi įjungti tinkamus genus iš lukštingųjų į belukštes avižas. Dauguma belukščių tipų yra gaunama iš hibridizacijos tarp belukščių ir lukštingųjų avižų.

Nuo 2010 metų Lietuvoje registruota belukščių avižų veislė Mina DS. Ji sukurta Žemdirbystės institute, 2007–2009 m. tirta Lietuvos veislių tyrimo stotyse. Tyrimų metais derlingumas svyravo nuo 4,5 iki 6,0 t/ha. 1 000 grūdų masė vidutiniškai buvo 28,5 g, natūrinis svoris – 538,8 g, lukštingumas kito nuo 2 iki 11 procentų. Veislės Mina DS grūduose randama 7,5 proc. riebalų, 15,2 proc. baltymų, 55,0 proc. krakmolo.

Tenka pripažinti, kad avižos Lietuvoje yra nepelnytai primirštos. Padėtį, ko gero, keis ir kita avižų grūdų panaudojimo sritis – biokurui.

• Lietuvoje avižų plotai nedideli ir pastaraisiais metais svyruoja nuo 60 iki 70 tūkst. ha. 2009 m. jomis buvo apsėta 63,8 tūkst. ha, tai sudarė 5,8 proc. javų užimamo ploto. Vidutinis jų derlingumas 2008 m. respublikoje siekė 2,07 t/ha, nors pastaraisiais metais kai kuriuose ūkiuose jos dera geriau už miežius, nes nėra reiklios dirvos reakcijai, sukultūrinimui bei kitoms auginimo sąlygoms. Pagrindinė avižų vertė – didelis baltymų ir riebalų kiekis grūduose. Avižų šiaudų pašarinė vertė yra geresnė negu kitų javų: avižų šiaudų 1 kg yra lygus 0,31 pašarinio vieneto. Juose yra 14 g virškinamųjų proteinų, 4,3 g kalcio ir 1 g fosforo.
• Lietuvoje plačiausiai auginamos veislės Migla avižos, į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą (dabar Nacionalinį augalų veislių sąrašą) įrašytos 2001 metais.

***
Belukštės avižos – pačios maistingiausios iš visų varpinių javų grūdų. Belukščių avižų kilmė nėra žinoma, tačiau manoma, kad jos kilo iš Centrinės ir Rytų Azijos. Šis avižų tipas buvo auginamas Anglijoje dar iki šešioliktojo šimtmečio vidurio. Dabar natūraliai augančių belukščių avižų yra randama sausose Tibeto Himalajų aukštikalnėse, Rusijoje, Šiaurės bei Vakarų Kinijoje. Yra požymių, kad jos tose pasaulio dalyse buvo auginamos daug amžių, jų grūdai buvo naudojami daugiausia kaip žmonių maistas.