Kai užsukome į ekologiškai ūkininkaujančių Felikso ir Virginijos Vaitelių namus, iš virtuvės sklido malonūs kvapai. Ant stalo garavo ką tik iš orkaitės ištraukta prancūziška duonelė. Lietuviško skilandžio aromatas glostė nosį. „Duonelė iškepta iš mūsų ekologiškų grūdų. Skilandis – taip pat ekologiškas, pagamintas iš mūsų ir sūnaus ūkyje užaugintų gyvulių“, – pasitiko besišypsantys šeimininkai, kviesdami ragauti pačių pagamintų produktų. Pasak Felikso, savo ūkyje užaugintos produkcijos perdirbimo jis ėmėsi paskatintas sveiko pykčio: „Parduotuvėje palieki krūvą pinigų, tik neaišku už ką. Kodėl nepabandžius gaminti pačiam?“

Pabandė. Improvizuoti virtuvėje Feliksui patiko. Tie, kas ragavo jo pagamintų dešrų, pagyrų negailėjo. „Giminaičiai sako, kad mano proprosenelis buvo dvaro virėjas. Žiūriu, ir abu sūnūs mėgsta virtuvėje suktis. Mantas anądien savo kepto obuolių pyrago atvežė. Gal tokie sugebėjimai mūsų genuose, – apie potraukį kulinarijai prasitaria Feliksas, pjaudamas vytintą saliamį. – Kai pats gamini, žinai, ką valgai“. Anot ūkininko, svarbiausia priežastis, kuri paskatino tapti „perdirbėju“, – gausėjančios sūnų Donato ir Manto šeimos. „Viena marti maitino, kita laukėsi, o sveika mityba – geros sveikatos garantas. Prekybos centre juk produktų be konservantų nerasi“, – masinės gamybos maistą kritikavo Feliksas.

Kaip koks kulinarijos ekspertas ūkininkas apie kiekvieną tarsi varveklis po stogu kabančią kamaroje dešrą galėtų daug papasakoti. Kokių formų ir skonių tik čia nėra. Tiesa, visų receptų jis neatsimena. Gero skonio paslaptys surašytos nučiupinėtoje užrašų knygutėje. „Eksperimentuoju jautienos, kiaulienos ir lašiniukų dalimis mėsos mišinyje. Skiriasi ir mėsos smulkinimas. Vienoms dešroms mėsa malama stambiau, kitoms – smulkiau, trečioms – kapojama. Prieskonius perku nesmulkintus, pats sumalu ir pagal skonį pridedu į mėsos mišinį. Nepamirštu mūsų darže užaugintų česnakų. Jokia čia paslaptis, tai lyg žaidimas“, – kuk­linasi F. Vaitelis, pabrėždamas, kad su sūdymu nepaeksperimentuosi – druskos reikia pridėti tiek, kiek reikia, t. y. kad produktas nepradėtų gesti.

Jokių kulinarijos mokslų nebaigęs Feliksas vadovaujasi tik savo skoniu ir intuicija. Ir jam puikiai sekasi. Didžiausio Vaitelių artimųjų ir draugų pripažinimo sulaukė grynos jautienos dešra. Unikalaus skonio ir kiti eksperimentiniai ekologiški mėsos gaminiai. Kad nesusimaišytų iš kokių ingredientų pagamintos netradicinės dešros, Vaiteliai jas pavadino tradiciškais pavadinimais: Naminė, Kasdienė, Saliamio, Šeimos, Jautienos. Beje, dešroms tinkama tik karvės mėsa. Ekologiškos kiaulienos dešroms pagardinti Vaiteliai turguje neieško – jauniausias Felikso sūnus savo ūkyje ekologiškai augina vietines kiaules.

„Gal tai naujo verslo pradžia?“, – išsprūsta logiškas klausimas. „Jokiais būdais. Visų pinigų nenoriu uždirbti. Dešroms gaminti reikia laiko. Nors tai daryti patinka, tačiau užsikrauti tokios naštos neketinu. Svarbu, kad mūsų šeima – mes, anūkai, sūnūs, marčios – sveikai maitintumėmės“, – purto galvą Feliksas.

Šalia sėdinti Virginija tyliai prieštarauja vyrui. Moteriška intuicija kužda, kad dešrų gamyba galėtų būti pelninga, nes pastaruoju metu vis daugiau žmonių susirūpina savo mityba ir ieško natūralių, jokiais chemikalais „nepagardintų“ produktų. Po vienos laidos, nagrinėjusios pramoninių produktų maistinę vertę, Vaiteliai vos spėjo telefonu atsakinėti. „Žmonės klausė, kur mus rasti, kiek ir kada turėsime mėsos parduoti. Nieko žadėti negaliu ir nenoriu įsipareigoti. Gaminsiu tiek, kiek norėsis. Dviejų švarkų juk neužsidėsi“, – žmonos įkalbinėjimams nepasiduoda Vaitelis.

Jis blaiviai vertina savo galimybes: „Jei pats neturėčiau laiko gaminti ir tektų samdyti žmones, nieko nesigautų. Jei nori geros kokybės, reikia viską pačiam daryti. Be to, naminės ekologiškos dešros tikrai nebūtų pigios, nes išeiga, kai nepridedi jokių pakaitalų, nedidelė. Neapsiverstų liežuvis už dešros rinkę šimtą litų prašyti.“

Lemtingas atsitiktinumas

Dešrų gamyba – antras žingsnis, kurį žengė Vaiteliai perdirbimo ir tiesioginės prekybos iš ūkio link. Limuzinų veislės mėsinių galvijų augintojai daugiau kaip prieš metus ūkyje pradėjo ruošti šviežios jautienos komplektus ir siūlyti giminėms bei draugams. „Kartą teko paskersti vieną karvę. Tiek mėsos, kiek iš jos gavome, mes vieni nebūtume pajėgę suvalgyti. Tiesiog paprašėme, kad broliai, seserys, draugai mums padėtų. Juk neišmesi“, – apie lemtingą atsitiktinumą pasakoja Feliksas.

Šviežios mėsinių galvijų mėsos paragavusieji jos ir vėl paprašė. „Parduotuvėje mėsos nebeperku jau kokius metus. Nors anksčiau jautienos nevalgiau, tačiau paragavusi brolio ūkyje užaugintų galvijų mėsos, senus įpročius be jokių pastangų pakeičiau“, – tikina F. Vaitelio sesuo Regina Silvestravičienė.

Įgyvendinti netikėtai tarsi iš dangaus nukritusią idėją nebuvo sunku. Tereikėjo nusipirkti išpjaustymo įrangą, daugiau šaldytuvų. „Galvijai skerdžiami Kėdainių skerdykloje, o skerdeną dorojame ūkyje specialiai įrengtose patalpose“, – apie mėsos paruošimo pardavimui specifiką kalba ūkininkas. Apmokytas ir sveikatą pasitikrinęs ūkio darbuotojas galviją doroja dvi dienas. Į kartonines dėžes sudedama po 10 kg įvairios vakuumo būdu supakuotos mėsos (išpjovos, faršo, kumpio ir kitų skerdenos dalių). Beje, jokių kaulų, tik švelni, minkšta, geros kokybės mėsa. „Dovanų į kiekvieną pakuotę įdedu po pašteto dėžutę“, – palepina pirkėjus Feliksas.

Pasak jo, žmonės patenkinti, o kitaip ir negali būti, juk bulius skerdžiamas tinkamiausio svorio. Ūkininkas juos broileriais vadina. Galvijai gauna iki soties ekologiško geros kokybės šienainio ir savos gamybos koncentratų. Konservuojami tik neperaugę žoliniai pašarai, todėl šienainio ritiniai visą žiemą išlieka maistingi. Ekologiškų grūdų kokybe Feliksas taip pat garantuotas: pelėsiams kelias užkertamas tinkama sėjomaina, gera pasėlių priežiūra ir grūdų džiovinimu.

„Skerdžiame 14–20 mėn. amžiaus, iki 650–700 kg svorio, tik ekologiškais pašarais nupenėtus galvijus. Skerdenos gauname apie 400 kg. Ją brandiname dešimt dienų, tada pjaustome ir pakuojame. Per kelias dienas viską parduodame. Buliaus neskerdžiame, kol neturime užtektinai pirkėjų, kurie į ūkį atvažiuoja patys. Taip prekiaujant sąnaudos minimalios“, – pasakoja ūkininkas.

Pasak F. Vaitelio, tiesioginė prekyba iš ūkio turi daug privalumų. Svarbiausia, kad esi garantuotas, jog nė vienas kilogramas neliks neparduotas. O ir su žmonėmis smagu pabendrauti prie puodelio kavos. Per mėnesį Vaiteliai paskerdžia du bulius. Jei mėsos užsakymų padaugėtų, galėtų pjauti keturis.

Ant kojų pastatė mėsiniai galvijai

Feliksas ūkininkauti pradėjo kartu su kaimynu 1992 m. Virginijos mamos žemėje. „Dirbome dvi šeimos 100 ha“, – prisimena ūkininkai. Po penkerių metų, 1997-aisiais, jis perėmė uošvienės valdą ir atsiskyrė nuo kaimyno. Po metų paėmęs paskolą užsienyje nusipirko 20 mėsinių Limuzinų veislės galvijų. Vėliau dar 30. „Turėjome senų kolūkinių pastatų. Laikyti melžiamas karves niekada nenorėjau. Esu zootechnikas, tad nekeista, kodėl susidomėjau mėsine galvijininkyste“, – apie ūkininkavimo krypties pasirinkimo priežastis užsimena F. Vaitelis.

Pasak jo, tada mėsinė galvijininkystė Lietuvoje buvo mažai žinomas verslas. Pasirinkęs Limuzinų veislės galvijus Feliksas neprašovė pro šalį. „Nors vadovėliuose ši veislė priskiriama prie intensyviųjų, tačiau aš galėčiau įrodyti, kad Limuzinai gerai auga ir auginami ekstensyviai. Tai labai technologiški daug svorio priaugantys gyvuliai. Karvės lengvai veršiuojasi, rūpestingai prižiūri savo atžalas“, – apibūdina laikomus galvijus F. Vaitelis. Beje, jis pastebėjo, kad gyvulininkystės rodikliai, pradėjus ūkininkauti ekologiškai, nesuprastėjo. Atvirkščiai, galvijai tapo sveikesni, nes sveikiau maitinami. Žolynų sudėtis, atsisakius chemijos, tapo įvairesnė. Taigi pašarai labiau tenkina gyvulių organizmo poreikius. Kai kurios daugiau kaip prieš 10 metų pirktos karvės dar tebeveda veršius. Vaiteliai ekologiją pasirinko beveik prieš penkerius metus.

Ūkininkai didžiuojasi savo ūkyje laikomais gyvuliais. Daug veislinių Vaitelių užaugintų Limuzinų įsigijo kiti ūkininkai. Dabar veisliniams galvijams paklausos nėra. Kaina nesiskiria nuo mėsai parduodamų gyvulių. „Ne visi supranta, kad veislinis galvijas turi būti brangesnis, nes atrenkamas iš kelių dešimčių“, – aiškina gyvulių augintojas.

Minkštuose šiaudų pataluose laikomos karvės-žindenės (iš viso apie 70) beveik neserga. Žiemą šeriamos tik šienainiu ir mineraliniais priedais. Jokių koncentratų negauna. Vasarą ganomos ganyklose. Ūkininkas prisimena, kaip kartą bandė veršelį atsivedusią karvę pamelžti. „Darželio vedėja – taip pavadinau tą karvę, kuri gindama savo mažylį man taip žiebė, kad žiežirbos iš akių pasipylė – skridau per visą ganyklą“, – kvatoja Feliksas, prisiminęs linksmą nutikimą. Ta pati karvė nepagailėjo ir ūkio darbininko, sumaniusio ją pervaryti. „ Šiaip karvė draugiška, bet atvedusi veršį būna piktesnė už širšę, – sako ūkininkas. – Jos tikrai neskersiu dešroms gaminti. Negalėčiau nė kąsnio praryti, juk išglostyta per tiek metų. Yra ir daugiau tokių gyvulių, kurie pašaukti vardu ateina“.

Vaiteliai augina ir grūdinius augalus, apie 300 ha. Pievos užima apie 150 ha. Nors ūkyje taikomos ekologiškos technologijos, tręšiami organinėmis trąšomis javai uždera neblogai – iš 1 ha vidutiniškai kuliama po 4 t. Grūdų pakanka ir galvijų pašarams, ir dar lieka pardavimui. Jau keli metai ekologiškus grūdus perka užsieniečiai. Beje, Vaitelių ūkį sertifikavo ne tik VšĮ „Ekoagros“, bet ir viena Vokietijos sertifikavimo įstaiga.

Tėvo pėdomis seka ir sūnūs

Prieš porą metų persikėlę į naujus erd­vius namus Vaiteliai pradėjo naują savo gyvenimo etapą, nes liko dviese. „Iš pradžių sunku buvo apsiprasti“, – šiek tiek nuliūsta Virginija. Abu Vaitelių sūnūs sukūrė šeimas, pastatė namus ir kaip tėvas pasinėrė į ūkininkavimą. „Raginti nereikėjo. Kai pradėjome ūkininkauti, vaikai paaugliai buvo ir noriai visur kartu su manimi dirbo“, – prisimena Feliksas. Virginija šypteli, mat tikėjosi, kad bent vienas iš sūnų taps mokytoju.

Tartum lenktyniaudami broliai skubėjo imtis savarankiško ūkininkavimo. Felikso nuomone, jaunėliui (22 m.) Donatui pasisekė labiau, jis ūkininku tapo anksčiau, tad jam daugiau galimybių buvo pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. „Jaunas žmogus pasinaudojo viskuo, kuo galėjo. Atsistojo ant kojų pats, mes tik petį kyštelėjome“, – džiaugiasi sūnumi Feliksas.

Mantas, baigęs mokyklą, kaip ir tėvas, pasirinko gyvulių auginimo specialisto profesiją Lietuvos veterinarijos akademijoje. Kol jis mokėsi, Donato ūkis plėtėsi. „Po dvejų metų Mantas neištvėrė. Balto pavydo užvaldytas ūkininkauti pradėjo ir jis. Mokslus baigė neakivaizdžiai“, – sako Feliksas, vyresniajam sūnui dar šiek tiek padedantis ir dabar. Abu sūnūs, kaip ir tėvas, augina Limuzinų veislės galvijus, o Donatas dar veisia Lietuvos genofondui priklausančias vietines kiaules. Pernai jis iš Danijos parsivežė daniškų mišrūnų. Dabar gaminasi namelius ir vasarą kiaules ketina ganyti.

Pats F. Vaitelis ūkį modernizavo, taip pat pasinaudoję europine parama įgyvendino vieną SAPARD ir vieną BPD projektą. Mėšlo tvarkymo technologijai įdiegti gavo Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti skirtą paramą. Jo nuomone, šalies ūkininkams 2004–2006 m. buvo aukso amžius, tik snausti nereikėjo. „Tapome labai skirtingi. Anksčiau visi mąstė daugmaž panašiai. Dabar kai kurie žemdirbiai europinę paramą prilygina kilpai ant kaklo, o kitiems – tai naujos galimybės“, – svarsto Feliksas.

Kėdainiškio teigimu, sunkiausia buvo tada, kai pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Rusijos krizę gerai prisimena iki šiol. Dabar Lietuvą ištikusio sunkmečio jis sako nejaučiąs. Taip, grūdų kainos sumažėjo, bet išmokos už ekologiškai tvarkomą ūkį tebemokamos. „Jei ne tiesioginė parama, gal taip nekalbėčiau, bet tuomet gal kažką pelningesnio sugalvočiau. Kas gali būti geriau – sveiką maistą valgome, jokiai firmai neskolingi, vaikai atsistojo ant kojų, bankams paskolas beveik atidavėme, technika apynaujė. Namus turime, žemių turime. Ūkininkaujame, vieną kitą bulių papjauname, dešrų pagaminame. Laiko ir anūkams pasaugoti lieka“, – gera vaga tekančiu gyvenimu džiaugiasi abu Vaiteliai ir planuoja atostogas šiltuose kraštuose.