23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/12
Pusiau natūrinio ūkio plėtros problemos ir galimybės
  • Irena KRIŠČIUKAITIENĖ, Antanina TAMOŠAITIENĖ, Selemutė ANDRIKIENĖ, LAEI
  • Mano ūkis

Lietuvoje vyraujantys smulkūs ūkiai yra svarbus šiandienio kaimo pragyvenimo šaltinis, tačiau šie ūkiai mažai kinta. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai analizuoja pusiau natūrinių ūkių plėtros galimybes palankiose ir mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, pateikia šių ūkių optimalios gamybos modelius.

Ūkininkaujant mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV) labai svarbu pasirinkti veiklos kryptį, atitinkančią šios vietovės gamtines sąlygas, įvertinti situaciją rinkoje, o svarbiausia – savo gamybinį potencialą. Parengti pusiau natūrinių ūkių (PNŪ) optimalios gamybos modeliai MPŪV rodo, kad daugiausia produkcijos vertės 1 ha pagamina specializuoti augalininkystės ir pienininkystės bei pienininkystės ir galvijų auginimo ūkiai, tačiau, palyginti su analogiškais ūkiais palankiose ūkininkauti vietovėse (PŪV), atitinkamai 33, 19 ir 14 proc. mažiau.

Mažiausiai produkcijos vertės 1 ha tenka javų ir mišriems, vyraujant augalininkystei, ūkiams (atitinkamai 43 ir 27 proc. mažiau negu PŪV). Nors šie ūkiai prekinės produkcijos gamina daug mažiau, tačiau bendrojo pelno 1 ha skirtumas ne toks ryškus – 22 ir 26 proc. – dėl kompensacinės paramos MPŪV. Javų ūkių pelne subsidijų dalis sudaro net 86 proc. ir yra 2 kartus didesnė negu javų ūkiuose PŪV.

Pienininkystės ūkiai MPŪV, palyginti su PŪV, dėl mažesnio augalų derlingumo gali išlaikyti mažiau nei 7 melžiamas karves, todėl gauna už pieną mažesnę kainą (dėl nedidelio realizuojamo pieno kiekio). MPŪV pusiau natūriniuose ūkiuose apsimoka auginti daržoves ir bulves, o jų auginimą derinant su galvijų auginimu, sudaromos geresnės sąlygos ūkio narių užimtumui. Nors ekonomiškai geriau apsimoka lauko daržoves auginti didesniuose specializuotuose ūkiuose, tačiau jų auginimas ir nedideliuose plotuose žymiai padidina ūkio pelną. Analizė rodo, kad dauguma smulkių ūkių daržoves, bulves, vaisius ir uogas augina savo reikmėms, nes, auginant nedideliuose plotuose, susiduriama su jų sandėliavimo ir realizavimo problemomis. Todėl kooperacija tarp smulkių gamintojų yra bene svarbiausias žingsnis, siekiant gauti daugiau pardavimo pajamų, realizuojant smulkių ūkių išaugintą ir/ar pagamintą žemės ūkio produkciją.

Pusiau natūrinių pagal ūkininkavimo tipą ūkių bendrasis pelnas ir subsidijos 1 ha MPŪV skiriasi iki 3 kartų: didžiausią pelną gauna specializuoti augalininkystės ir pienininkystės bei pienininkystės ir galvijų auginimo ūkiai, tačiau apie 26 proc. mažiau, palyginti su atitinkamais PŪV ūkiais. Šiuose ūkiuose didesnė pelno dalis sukuriama darbu kartu su kitomis gamybos priemonėmis, o javų ir gyvulių auginimo ūkiuose – mažiausia ir sudaro tik 14 proc. PNŪ darbu sukuriamo pelno dalis MPŪV yra nuo 15 iki 40 procentinių punktų mažesnė, palyginti su PŪV pusiau natūriniais pagal ūkininkavimo tipą ūkiais.

MPŪV pusiau natūrinių ūkių vienam darbuotojui tenkanti bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė ūkiuose pagal ūkininkavimo tipą skiriasi 1,4 karto, tai daug mažesnis skirtumas negu PŪV. Subsidijos gamybai ir darbuotojui tenkanti kompensacinė parama skiriasi net 3 kartus pagal ūkio tipą. MPŪV darbuotojui tenkančios subsidijos yra didžiausios augalininkystės ir galvijų auginimo ūkiuose, tačiau apie 13 proc. mažesnės negu PŪV. Darbu ir kitų gamybos priemonių sukurta pridėtinė vertė šiuose ūkiuose yra mažiausia – tik 14 proc. Ūkių gamybinės veiklos situacija, kai darbuotojas sukuria savo darbu mažesnę vertę nei gauna subsidijų, gali turėti neigiamų pasekmių šių ūkių ekonomikai bei plėtrai tuo atveju, jeigu sumažėtų finansinė parama žemės ūkiui. Todėl stabiliausi MPŪV pusiau natūriniai ūkiai yra tie, kurių bendrajame pelne paramos dalis yra mažiausia. Tai būtų specializuoti augalininkystės ir pienininkystės bei pienininkystės ir galvijų auginimo ūkiai. Javų ir galvijų auginimo ūkių padėtis šiuo požiūriu būtų palankesnė, jeigu kainos jų gaminamai produkcijai didėtų.

Vidutinis metinis ūkinės veiklos grynasis pelnas (ir subsidijos) rodo ūkio investicines galimybes, jų panaudojimą ekonominei plėtrai bei modernizavimui. PNŪ modeliai, sudaryti remiantis 2008 m. gamybos išteklių ir žemės ūkio produkcijos kainomis, normatyvinėmis darbo sąnaudomis žemės ūkio darbams atlikti, rodo, kad daugiausia grynųjų pajamų gali gauti augalininkystės PNŪ. Šių ūkių struktūroje apie 15 proc. sudaro daržovės (bulvės), po 30 proc. grikiai ir rugiai, 15 proc. miežiai ir 10 proc. pūdymas. Tai yra 1,1 darbuotojo visiško užimtumo ūkis, kurio metinis grynasis pelnas ir subsidijos (be paramos pusiau natūriniam ūkiui) siekia 28 tūkst. Lt, tačiau 61 proc. mažesnis negu augalininkystės ūkio PŪV. Pienininkystės ir galvijų auginimo bei pienininkystės ūkiai, palyginti su augalininkystės ūkiais, disponuoja mažesniu (57 proc.) grynuoju pelnu (su subsidijomis), o blogiausioje situacijoje atsiduria javų ūkiai. Pusiau natūriniai javų ūkiai MPŪV dėl mažų gamybos apimčių, kurias riboja dirbamos žemės plotas ir augalų derlingumas, turi mažiausias galimybes plėtoti efektyvų ūkį. Tai yra dalinio užimtumo ūkis, kuriame darbams atlikti užtektų pusės metinio darbo laiko. Šių ūkių nariai, siekiantys gauti daugiau pajamų, kai nėra galimybės didinti dirbamos žemės plotų, turėtų galvoti apie papildomą darbą kitose ekonominėse veiklose arba keisti į daugiau rankų darbo reikalaujančią ūkio specializaciją.

Grynojo pelno masė (su subsidijomis) tokios pat specializacijos 20 ha ūkių MPŪV, palyginti su PŪV, yra ryškiai mažesnė: pienininkystės, mišriuose, vyraujant augalininkystei, ir augalininkystės ūkiuose – apie 40 proc., galvijų auginimo ir javų ūkiuose – 32 proc., o mažiausias skirtumas yra tarp pienininkystės ir galvijų auginimo ūkių – 13 proc. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, mažiau palankių ūkininkauti vietovių ūkininkai skatinami palaikyti geros agrarinės būklės žemės ūkio paskirties žemę, kad išlaikytų gyvybingas kaimo bend­ruomenes ir palaikytų kaimo gyventojų, dirbančių žemės ūkyje, pajamas. Kompensacinė parama sumažina grynojo pelno skirtumus tarp regionų, tačiau jie išlieka, ir MPŪV ūkiai turi mažesnes potencines galimybes plėtoti efektyvų pusiau natūrinį tradicinės gamybos ūkį. Todėl ūkio gamybinės veiklos pelningiausios krypties pasirinkimas ir jos struktūros optimizavimas, atitinkantis vietovės situaciją, yra svarbus, siekiant maksimaliai ir efektyviai panaudoti teikiamą paramą ir ūkio narių darbą.

PNŪ žemės ūkio veiklos analizė rodo, kad su Lietuvos naryste ES susijusi paramos žemės ūkio gamybai politika turėjo teigiamos įtakos PNŪ struktūriniams pokyčiams – kūrėsi daugiau specializuotų ūkių, gerėjo apsirūpinimo gamybos kapitalu sąlygos. Tačiau kapitalo investicijų įtaka PNŪ ekonomikos augimui buvo nedidelė. Lėšos, skirtos pastatams, technikai ir įrenginiams įsigyti dar nedavė laukiamo efekto, nes vyko jų įsisavinimas, o žemės ūkio gamybos apimtys buvo per mažos, palyginti su turimais pajėgumais.

PNŪ, siekiantys žemės ūkio veiklos efektyvumo ir konkurencingumo, turi geriau panaudoti vidinius išteklius. Gamybos veiklos pelningiausios krypties pasirinkimas ir gamybos šakų struktūros optimizavimas, atitinkantis vietovės gamtos sąlygas, ekonominius ir socialinius ypatumus, yra svarbūs siekiant maksimaliai ir efektyviai panaudoti žemę, kapitalą, ūkio narių darbą bei gamybai teikiamą paramą.

Siekiant geriau spręsti šeimos narių užimtumo ir vartojimo poreikių klausimus, kai nėra galimybių stambinti ūkį, o ūkio nariams dirbti ir gauti pajamas iš kitų ekonominių veiklų, svarbu PNŪ plėtoti žemės ūkio veiklą, kuri ilgainiui užtikrintų darbu sukuriamą didesnę pridėtinę vertę nei tiesioginė parama. Todėl pusiau natūriniai ūkiai turi didinti gamybos mastus ne tiek šeimos narių darbo apimčių didinimu, kiek jo našumo kėlimu.

Pabaiga. Pradžia Nr. 11