23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/12
Pieno riebumą ir baltymingumą didinantys pašarai
  • Dr. Zita BARTKEVIČIŪTĖ, LVA
  • Mano ūkis

Už pieną gautų pajamų dydis priklauso ne tik nuo parduoto kiekio. Superkamas pienas perskaičiuojamas į bazinį naudojant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą atsižvelgiant į riebalų ir baltymų kiekį. Baltymų įtaka koeficientui yra 1,5 karto didesnė negu riebalų. Todėl siekti didesnio pieno baltymingo yra naudingiau, negu didinti jo riebumą.

Lietuvoje 2007–2008 metais kontroliuojamų karvių piene riebalų buvo gerokai daugiau (4,29 proc.) negu baltymų (3,35 proc.). Pastaraisiais dešimtmečiais išvystytos pienininkystės šalyse ūkiams keliamas uždavinys tiekti baltymingą ir mažai riebalų turintį pieną. Tokios tendencijos siejamos su visuomenės mitybos pokyčiais (siekiame vartoti mažiau gyvūninių riebalų) ir didesne ekonomine nauda.

Pieno gamintojams vertėtų žinoti tam tikras priemones, kurias naudojant galima koreguoti pieno sudėtį. Svarbiausių pieno komponentų – baltymų ir riebalų – kiekis priklauso nuo daugelio veiksnių: karvių genetikos, laktacijos tarpsnio, primelžiamo pieno kiekio, amžiaus, sveikatos, aplinkos sąlygų ir šėrimo. Kartais manoma, kad pieno sudėtį lemia tik genetinės savybės. Iš tik­rųjų genotipas lemia maždaug 55 proc. gyvulio ypatybių, o likę 45 proc. priklauso nuo fenotipo, t. y. išorinių veiksnių. Produktyvumo ir kitų naudingų savybių gerinimas genetiniu būdu yra ilgai trunkantis procesas. Rezultatai išryškėja tik po kelių dešimčių metų. Išorinių veiksnių poveikis pastebimas labai greitai, tačiau yra ribojamas genetinių galimybių.

Iš visų minėtų fenotipinių veiksnių didžiausią įtaką turi šėrimas. Jį keičiant, kinta ir pieno sudėtis.

Kad piene būtų daug baltymų ir riebalų

Ūkininkai, kuriems svarbu gauti daug baltymų ir riebalų turintį pieną (žinoma, atsižvelgiant į veislės galimybes), šėrimą turėtų tvarkyti, laikydamiesi tam tikrų rekomendacijų:

  • parinkti pašarus, geriausiai tinkančius pieninėms karvėms;
  • siekti, kad karvės suėstų kuo daugiau pašarų;
  • turėti tikslius šeriamų pašarų cheminės sudėties ir kokybės duomenis;
  • paruošti labai aukštos kokybės žolinius pašarus ir tinkamai juos laikyti;
  • sudaryti racionus, turinčius reikiamą kiekį energijos, baltymų, ląstelienos, mineralinių medžiagų ir riebaluose tirpių vitaminų.

Ar karvių organizmas bus aprūpintas energija ir maisto medžiagomis, priklauso nuo suvartojamų sausųjų medžiagų (SM) kiekio. Jeigu pirmaisiais laktacijos mėnesiais karvės suėda daug SM, jos netenka mažiau masės, išlaiko teigiamą kūno energijos balansą. Be to, šiuo laktacijos tarpsniu išvengiama būdingo riebalų ir baltymų mažėjimo piene. Padidinus pašaro SM suvartojimą iki 3,6–4,0 kg/100 kg karvės kūno masės, labai pagerėja aprūpinimas energija, todėl pieno baltymingumas gali didėti 0,2–0,3 proc. Suvartojimui didelės įtakos turi SM kiekis pašaruose. Pavyzdžiui, 600 kg karvė, šeriama 50 proc. drėg­nio racionu, nesunkiai suėda 48–50 kg kokybiško pašaro ir gauna 24–25 kg SM, arba 168–175 MJ neto energijos laktacijai. Šio energijos kiekio pakanka pagaminti 40–44 kg pieno. Jeigu karvė suėda mažiau pašaro, tuomet ji naudoja kūno atsargas, kurioms senkant mažėja primilžis, taip pat riebalų ir baltymų kiekis piene.

Pašarų karvės suėda daugiau, kai:

  • kasdien išvalomos ėdžios (tai ypač svarbu šiltuoju metų laiku);
  • ėdžios tinkamo ilgio, ir prie jų vienu metu lengvai telpa visos karvės;
  • šeriama dažnai ir laikomasi įprasto nuoseklumo;
  • raciono drėgnis ne didesnis kaip 50 proc.;
  • suaugusios karvės ir pirmaveršės laikomos atskirose grupėse, kad pastarosios nebūtų nustumiamos nuo ėdžių;
  • pašarai racione keičiami palaipsniui;
  • karvidėje įrengtos patogios grindys ir gera ventiliacija.

Pažymėtina, kad, dažnai šeriant, ne tik suėdama daugiau pašarų, bet didėja ir riebalų kiekis piene. Riebalų didėjimas būna žymesnis tuomet, kai karvės gauna daug koncentratų ir mažai žolinių pašarų. Ir tuomet, kai raciono pašarai duodami atskirai. Šeriant karves visų raciono pašarų mišiniu (TMR), dažnas šėrimas pieno riebumui įtakos beveik neturi.

Koncentratų įtaka

Koncentruotųjų ir apėmingųjų pašarų tarpusavio santykis racione turi didelę įtaką primilžiui ir pieno sudėčiai. Pieningų karvių racionuose koncentruotieji pašarai sudaro 40 proc. ir daugiau. Su jais karvės gauna daug energijos, todėl didėja produktyvumas ir riebalų bei baltymų kiekis piene. Tačiau dėl itin didelio koncentratų kiekio racione pieno riebumas gali sumažėti daugiau kaip 1 proc., o baltymų, priešingai, – padidėti 0,2–0,3 proc. Nepatartina vienu kartu karvėms duoti daugiau kaip 3 kg koncentratų. Jų ribojimas padeda išsaugoti gerą karvių apetitą, išvengti didžiojo prieskrandžio acidozės ir pieno riebalų mažėjimo. Koncentruotųjų pašarų reikėtų duoti atsižvelgiant į primilžį.

Melžiant iki 20 kg pieno, pakanka skirti 100–200 g koncentratų 1 kg primelžto pieno, jei primilžis didesnis kaip 32 kg, galima skirti iki 400 g. Netgi labai pieningai karvei duoti daugiau kaip 16 kg koncentratų per parą nėra gerai. Apie koncentratų perteklių racione galima spręsti pagal karvių išmatose matomus nesuvirškintus koncentratus ir padidėjusį išmatų rūgštingumą (pH 6 ir mažiau).

Javų smulkinimo laipsnis ir jų rūšis taip pat veikia pieno sudėtį. Šeriant traiškytais javais, gaunamas didesnio baltymingumo pienas, negu sumaltais. Avižos, palyginti su miežiais, pieno baltymingumą mažina 0,1–0,2 procento.

Ląstelienos įtaka

Karvių poreikis ląstelienai apibūdinamas dviem dydžiais t. y. jos kiekiu racione ir ląstelienos gausių pašarų (stambiųjų, silosuotųjų) susmulkinimo laipsniu. Ląsteliena apsprendžia atrajojimą, seilių išskyrimą, fermentacijos pobūdį didžiajame prieskrandyje, taip pat riebalų ir baltymų kiekį piene. Pieningų karvių racionų SM žalios ląstelienos turėtų būtų apie 20 proc., o mažesnio produktyvumo karvių – apie 24 proc. Didžioji jos dalis (apie 2/3) turėtų būti gaunama iš nesmulkintų ir stambiai smulkintų žolinių pašarų. Ląsteliena išlaiko struktūriškumą ir gerina didžiojo prieskrandžio veiklą tik tada, jeigu žoliniai pašarai smulkinami ne mažesniais kaip 1 cm ilgio gabalėliais. Minimalus struktūrinės ląstelienos kiekis yra 400 g/100 kg kūno masės. Taigi 600 kg sverianti karvė per parą jos turėtų gauti ne mažiau kaip 2 400 gramų.

Šeriant racionais, kuriuose ląstelienos mažai arba žoliniai pašarai yra labai susmulkinti (tuomet ląsteliena praranda struktūriškumą, purumą), neišvengiamai pasireiškia acidozė, prastėja karvių apetitas, jos liesėja, mažėja piene riebalų, bet 0,2–0,3 proc. daugėja baltymų. Suprantama, kad toks pieno baltymingumo didinimo būdas nepriimtinas, kadangi tai yra prieskrandžių veiklos ir karvės sveikatos sutrikimų pasekmė.

Dėl didelio ląstelienos kiekio (daugiau kaip 25 proc. SM) racione pieno baltymingumas dažniausiai mažėja, nes karvės gauna per mažai energijos. Tačiau kai apė­mingieji pašarai yra labai geros kokybės, paruošti iš jaunos žolės, o koncentratai sudaro apie 30 proc., primelžiama daug riebaus ir baltymingo pieno, nepaisant didoko ląstelienos kiekio racione.

Baltymų įtaka

Baltymų kiekis piene (būdingas veislei) labai priklauso nuo karvių aprūpinimo žaliais ir didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais. Baltymų poreikį daugiausia lemia primilžis. Karvės, iš kurių primelžiama 22–24 kg pieno, turėtų gauti racioną, kurio SM yra 15 proc., o primelžiant 50 kg ir daugiau – 18 proc. žalių baltymų. Iš šio kiekio 6,0–7,2 proc. turėtų tekti didžiajame prieskrandyje neskaidomiems ir 11–12 proc. – skaidomiems baltymams. Esant tokiam baltymų kiekiui ir jų sudėties pasiskirstymui, gaunamas įprasto (veislei būdingo) baltymingumo pienas.

Tenka pažymėti, kad, didinant žalių baltymų kiekį racione, didėja primilžis (ypač ryškus didėjimas būna tada, jei baltymų racione anksčiau trūko), tačiau pieno baltymai didėja ne visuomet. Pieno baltymingumui įtakos turi toji pašaro baltymų dalis, kuri nesuskaidoma didžiajame prieskrandyje ir nepakitusi nukeliauja į šliužą bei plonąją žarną. Čia, fermentų veikiama, suskyla iki aminorūgščių, kurios naudojamos pieno baltymams sudaryti. Taigi pieno baltymingumą galima gerinti į karvių racionus įtraukiant daugiau tokių pašarų, kurių baltymai didžiajame prieskrandyje sunkiai suskaidomi. Pagrindinis šių baltymų šaltinis yra termiškai apdoroti pašarai. Palyginti daug neskaidomų baltymų (25–45 proc. viso kiekio) yra sojų, sėmenų rupiniuose, džiovintame kukurūzų glitime, kukurūzų grūduose, džiovintuose salyklojuose ir bulvių žlaugtuose, žuvų miltuose. Kituose pašaruose (jie dažniausiai sudaro didžiąją racio­no dalį) neskaidomų baltymų yra mažai (5–20 proc.). Tai žolė, cukrinių runkelių lapai ir jų silosas, varpinių žolių silosas, kultūrinių pievų šienas, pašarinės pupos, žirniai, miežių, avižų, kviečių, rugių grūdai. Šeriant karves pašarais, kurių baltymai greitai suskaidomi didžiajame prieskrandyje iki amoniako, taip pat duodant sintetinio azoto turinčių priedų (pvz., šlapalo), pieno baltymingumas mažėja.

Mokslininkai, remdamiesi 20 metų trukusių tyrimų rezultatais, teigia, kad baltymų kiekį piene galima padidinti net 0,5 proc. Tokie rezultatai buvo gauti, pridėjus į karvių racionus didžiajame prieskrandyje neskaidomų kritinių amino rūgščių lizino ir metionino. Jų trūkumas racione yra svarbiausias pieno sintezę ribojantis veiksnys. Toks pat efektas gaunamas labai padidinus karvių prieskrandžių mikrobinę masę, nes joje šių aminorūgščių kiekis ir tarpusavio santykis idealiai tinka pieno sintezei.

Riebalų įtaka

Primelžiant per laktaciją daugiau kaip 9 000 kg pieno, į karvių racionus galima pridėti riebalų. Jie didina raciono energinę vertę, taip pat ir primilžį. Tačiau kai riebalai raciono sausojoje medžiagoje sudaro 6–7 proc., pieno baltymingumas mažėja 0,1–0,2 proc., o riebumas nekinta arba nežymiai didėja. Neigiamą riebalų poveikį baltymingumui galima sumažinti kasdien į racioną pridedant 6–12 g niacino.

Daug riebalų turinčiame racione būtina didinti kalcio (iki 0,95 proc. SM) ir magnio (iki 0,35 proc. SM) kiekį. Šie elementai jungiasi su riebalais ir yra prasčiau organizmo įsisavinami.

Trūksta energijos ar baltymų?

Ar tinkamai šeriamos karvės, galima spręsti pagal riebalų ir baltymų santykį piene. Kuomet Holšteinų veislės karvių piene baltymai sudaro mažiau kaip 80 proc. riebalų kiekio (santykis 1,0:0,8), akivaizdu, kad karvės su raciono pašarais gauna mažai baltymų. Kitu atveju, kai riebalų ir baltymų kiekis vienodas (santykis 1:1) arba baltymų yra daugiau, galima manyti, kad riebalų sintezės sutrikimo priežastis yra energijos trūkumas.

Riebų ir baltymingą pieną galima gauti tuomet, kai karvės racione netrūksta energijos ir visų būtinų maisto medžiagų, kai pašarai tinkamai paruošiami šėrimui ir derinami tarpusavyje, atsižvelgiant į gyvulio poreikius.