Didėjant humusingumui, didėja visų augalų derlius. Tačiau derliaus gausėjimas nėra tolygus ir priklauso nuo auginamų augalų ir humuso kiekio. Daugiamečių žolių, kukurūzų, cukrinių runkelių, bulvių derlius didėja labiau negu javų, kviečių – labiau negu miežių, o visų augalų derlius patikimai didėja, didėjant humuso kiekiui iki 3,5–4,0 proc. Dar didesnis humuso kiekis žemės ūkio augalų derliui esminės įtakos neturi. Ar žinote, kiek humuso yra jūsų laukuose?

Humusas svarbus įvairių mikroorganizmų bei augalų maisto šaltinis, ypač azoto, fosforo, sieros, mikroelementų. Jis turi teigiamos įtakos agrofizinėms ir agrocheminėms dirvožemio savybėms, pagerina struktūrą, vandens ir oro režimą, padeda sukaupti daugiau šilumos, didina sorbcijos imlumą, todėl iš dirvos išplaunama mažiau maisto medžiagų.

Vandens ūkio instituto duomenimis, humusingesniuose dirvožemiuose būna didesnis vandens imlumas ir mažesnis paviršinis nuotėkis. Labai humusingi struktūriniai dirvožemiai gali akumuliuoti apie 85 proc. metinių kritulių, nehumusingi, prastos struktūros dirvožemiai sugeria ne daugiau kaip 30 proc. kritulių. Nustatyta, kad dirvožemyje humuso esant 0,4–0,6 proc., paviršinis nuotėkis yra du tris kartus didesnis negu aikštelėse, kur humuso kiekis 1,9 procento.

Humusingos dirvos atsparesnės erozijai

Humusas didina dirvožemio struktūrinių agregatų rišlumą ir jų atsparumą ardymui – kuo daugiau humuso, tuo dirvožemiai mažiau eroduojami. Labiausiai tai ryšku humuso kiekiui didėjant nuo 0,5–0,7 iki 1,2–1,4 proc. Tiesa, tirpstant sniegui, ši įtaka šiek kiek silpnesnė. Nuo eksperimentinių nuotėkio ir erozijos tyrimo aikštelių (prof. Algirdo Račinsko duomenimis), kur humuso dirvožemyje buvo 0,4–0,6 proc., tirpstant sniegui, dirvožemio nuplauta 3–4 kartus, o augalų vegetacijos laikotarpiu – beveik 10 kartų daugiau negu nuo aikštelių, kur humuso dirvožemyje buvo apie 2 procentus. Humuso reikšmė svarbi ir gamtosauginiu požiūriu, nes humusingesni dirvožemiai geriau sugeria į dirvą patekusius įvairius teršalus (sunkiuosius metalus, pesticidus, radionuklidus) ir mažina jų patekimą į gruntinius vandenis.

Mūsų klimato sąlygomis humuso kiekis labiausiai priklauso nuo dirvožemio tipo, granuliometrinės sudėties, užmirkimo bei sukultūrinimo laipsnio. Mažiausiai humuso (0,5–1,5 proc.) yra sausuose smėlio, o daugiausia – sunkesnės granuliometrinės sudėties stipriai įmirkusiuose dirvožemiuose (daugiau kaip 4 proc.). Likusiuose dirvožemiuose humuso dažniausiai yra 2–4 procentai.

Dirvožemio humuso vertinimo pagrindiniai rodikliai yra humuso kiekis (proc.), humuso atsargos (t/ha) ariamajame sluoksnyje, dirvožemio azotingumas, biologinis aktyvumas, humuso kokybė ir kt. Lietuvos dirvožemiai pagal humuso kiekį skirstomi į 5 grupes.

Humuso dažniausiai yra per mažai

Apibendrinus turimus šalies dirvožemio tyrimų duomenis, nustatyta, kad beveik trys ketvirtadaliai (apie 74 proc.) šalies laukų mineralinių dirvožemių yra mažo (33 proc.) ir vidutinio (41 proc.) humusingumo. Humusingų dirvožemių yra 17,7 proc., didelio humusingumo – 7,2, o labai mažo humusingumo – tik 1,3 proc. Rytų Lietuvoje vyrauja mažo humusingumo dirvos (66 proc.), vidutinio humusingumo yra 19, humusingų – 4, labai humusingų – 3,5 proc. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje vyraujančių vidutinio humusingumo dirvų yra atitinkamai 47 ir 38,5 proc., humusingų – 24,4 ir 19 proc., labai humusingų – 8,5 ir 8,0 proc. Labai mažo humusingumo dirvų Rytų Lietuvoje apie 5 kartus daugiau negu Vakarų.

Lietuvos administracinių rajonų mineraliniai dirvožemiai pagal vidutinį humuso kiekį skurdžiausi (humuso vidutiniškai nuo 1,6 iki 2,2 proc.) yra Rytų Lietuvos žemės ūkio naudmenose – Pietryčių Lietuvos lygumos, Baltijos aukštumų, Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės dirvožemio rajonuose. Mažiausias humuso vidurkis nustatytas Trakų ir Zarasų rajonuose (1,6 ir 1,7 proc.). Vidurio ir Vakarų Lietuvoje – Nemuno žemupio ir Vidurio Lietuvos žemumos dalyje, Pajūrio ir Nemuno deltos lygumos, Vakarų Žemaitijos plynaukštės ir kituose rajonuose – humuso kiekiai didesni (2,5–3,3 proc.).

Pagal humuso kiekio grupes labai mažai ir mažai humuso turinčių dirvų daugiausia yra Zarasų (90,6 proc.), Molėtų (84,8 proc.), Lazdijų (82,5 proc.), Trakų (81,8 proc.) rajonuose. Mažiausiai minėto humusingumo dirvų yra Pasvalio (5,9 proc.), Joniškio (7,2 proc.), Pakruojo (7,3 proc.) rajonuose.

Humusingiausi – durpžemiai ir labai įmirkę dirvožemiai

Įmirkę dirvožemiai Lietuvoje yra humusingesni už normalaus drėgnumo dirvožemius. Tarp vyraujančių mineralinių dirvožemių humusingiausi yra labai įmirkę dirvožemiai – šlynžemiai (glėjiniai dirvožemiai) bei salpžemiai, kurie humuso dažniausiai turi daugiau kaip 4 proc. Mažai įmirkę dirvožemiai – glėjiškieji rudžemiai, išplautžemiai ir balkšvažemiai – humuso turi vidutiniškai 2–3, rečiau 3–4 proc., normalaus drėgmės režimo rudžemių, išplautžemių ir balkšvažemių humusingumas paprastai yra 1,5–2 proc., rečiau 2–3 proc. Mažiausiai humuso turi eroduoti dirvožemiai. Durpžemiai Lietuvoje vidutiniškai turi daugiau kaip 20 proc. humuso.

Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai yra humusingesni. Vakarų Lietuvoje, palyginti su Rytų Lietuva, daugiau humuso turi tos pačios granuliometrinės sudėties mažai įmirkę (glėjiškieji balkšvažemiai) negu normalaus drėgnumo (išplautžemiai ir balkšvažemiai) dirvožemiai.

Rytų Lietuvoje, skirtingai negu Vidurio ir Vakarų, yra gerokai daugiau lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemių, kurie dažniausiai yra menko humusingumo, tačiau ten, kur nuolat naudojamos organinės trąšos, ypač prie sodybų esančiuose sklypuose, humuso dirvožemyje palaipsniui daugėja. Lengvos granuliometrinės sudėties (smėliai) labai mažo ir mažo humusingumo dirvožemių čia daugiausia –71,7 proc., nemažai priesmėlių – 68,8 proc. ir lengvų priemolių – 47,9 procento. Vakarų Lietuvoje – atitinkamai 40,6; 33,2 ir 23,7 proc., o Vidurio Lietuvoje jų dar mažiau – 27,8; 19,5 ir 10,8 procento.

Vakarinėje Lietuvoje panašių pagal kilmę dirvožemių humusingumas dėl nevienodų klimato sąlygų, dirvodarinių uolienų sudėties, skirtingo reljefo pobūdžio yra didesnis negu Rytų. Vidurio Lietuvoje dirvožemiai dažniausiai susiformavę lygesniame reljefe ant karbonatinių, nerūgščios reakcijos, įvairios granuliometrinės sudėties dirvodarinių uolienų ir yra mažai įmirkę (rečiau – labai įmirkę). Juose vyrauja velėnėjimo procesas, organinė medžiaga kaupiasi intensyviau negu normalaus drėg­numo dirvožemiuose, esančiuose aukštesnėse reljefo vietose.

Humuso kiekis labai stipriai diferencijuotas pagal gylį ir genetinius įvairių dirvožemių horizontus. Paprastai (išskyrus salpinius, durpinius ir deliuvinius dirvožemius) daugiausia jo yra viršutiniame sluoksnyje ir visai mažai (tik 0,1–0,3 proc.) gilesniuose (BCC) horizontuose.

***
Priemonės humusui dirvožemyje išsaugoti

• Iš žemės ūkio augalų labiausiai humusą mažina javai, todėl reikia vengti sėjomainų, kur jie sudaro daugiau kaip 50 procentų.
• Daugiametės ankštinės žolės – liucernos, dobilai – yra geriausia priemonė humuso ir azoto kiekiui didinti, dirvos struktūrai gerinti. Jei lauke šie augalai auginami kas 4–5 metus, 1–2 metus papildomų priemonių humuso kiekiui dirvožemyje padidinti nereikia. Tačiau turime nepamiršti, jog šie augalai jautrūs rūgščiai reakcijai, užmirkimui, jie prastai auga smėlio dirvožemiuose.
• Smėlio dirvožemiuose, taip pat ir tais atvejais, kai dirvožemyje humuso mažiau negu 2 proc., kaip žaliąją trąšą patartina auginti sideracinius augalus – lubinus, seradėles, facelijas, garstyčias, vikių-avižų mišinius ir kt. Ši alternatyva labai pravarti tuomet, kai ūkyje neturima organinių trąšų, o laukuose prastai auga daugiametės ankštinės žolės. Ūkiuose, kaupiančiuose organines trąšas arba gaminančiuose įvairius kompostus, juos reikėtų paskirstyti visiems laukams, kad penkialaukėje sėjomainoje jų būtų duodama 50–60 t/ha – kitaip tariant tiek, kad metams šių trąšų tektų 10–12 t/ha.
• Humuso kiekį dirvožemyje praturtina po derliaus nuėmimo daug liekanų paliekantys augalai, tokie kaip rapsai, žiediniai kopūstai, pupos ir kt.
• Žiemos laikotarpiu verta auginti tarpinius augalus – žieminius rapsus, rugius. Pavasarį juos aparus, dirvožemis papildomas organine medžiaga, maisto elementais, kartu sumažinamas azoto išsiplovimas.
• Būtina ūkio laukuose ištirti humuso kiekį. Tuomet galima racionaliau paskirstyti pasėlius sėjomainoje, tręšti ir atlikti laukų kultūrinimo darbus.
• Neariminis dirvos dirbimas sulėtina humuso irimą, daugiau jo kaupiasi dirvožemio paviršiuje – tai aktualu ir sėkmingai gali būti naudojama lengvose dirvose.
• Humuso irimą skatina žemės dirbimo darbai – arimas, kultivavimas, frezavimas, tarpueilių purenimas ir kt., todėl lengvose dirvose, auginant kaupiamuosius augalus bei daržoves, būtina įvertinti, ar dažnai teks purenti tarpueilius ir atlikti kitus žemės dirbimo darbus.

Taikant šias priemones, galima išvengti humuso mažėjimo dirvožemyje ir kartu padidinti dirvožemio derlingumą.