23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/12
Lenkams rūpi nebe kooperacija, o konsolidacija
  • Viktoras TROFIMIŠINAS „Mano ūkis“, Lenkija
  • Mano ūkis

Viena iš labiausiai diskutuojamų Lenkijos pienininkų temų – sektoriaus konsolidacija. Vieniems tai ūkininkų telkimas į gamintojų organizacijas, kitiems – pieno kooperatyvų stambinimas, tretiems – stambių perdirbimo įmonių jungimasis, lenkiškos pieno produkcijos prekės ženklo stiprinimas. Visiems drauge šis žodis tarsi raktas, atveriantis duris tolesnei Lenkijos pienininkystės plėtrai, siekiant Europos lyderės pozicijų.

Septintajame dešimtmetyje Lenkijos ūkiuose buvo auginama apie 13 mln. galvijų, iš jų 6 mln. karvių. Devintajame dešimtmetyje banda sumažėjo, o 2004 m. ją sudarė 5,3 mln. galvijų. Įstojus į ES, situacija stabilizavosi, pieno ūkiai plėtėsi (2008 m. šalyje buvo 5,6 mln. galvijų, iš jų 2,8 mln. karvių), augo pieningumas: devintajame dešimtmetyje iš karvės vidutiniškai primelžta 3 300 kg, o 2008 m. – 4 600 kg pieno. Nuo 2000 metų Lenkija kasmet pagamina vidutiniškai 11,8–12 mln. tonų pieno (1,8 proc. pasaulyje primelžiamo pieno). Europos Sąjungoje Lenkija pagal pieno gamybos apimtis nusileidžia Vokietijai, Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, o Europos žemyne ją dar aplenkia Rusija ir Ukraina.

Narystė ES, griežtesnių pieno kokybės, veterinarijos ir gyvulių gerovės reikalavimų taikymas bei konkurencija su Vakarų šalių pienininkais paskatino lenkus koncentruoti pieno gamybą. Įtakos tam turėjo finansinės paramos schema, taikoma mažiems ūkiams (per metus pagaminantiems iki 20 tonų pieno), kad šie pasitrauktų iš gamybos. Per penkerius metus (nuo 2004 m. iki 2009 m. pavasario) tiesioginių pieno statytojų sumažėjo nuo 78,1 iki 18,8 tūkst., o tiekiančių pieną per tarpininkus – nuo 355,2 iki 191,8 tūkst. Vienas pieno gamintojas 2004/2005 m. pristatė vidutiniškai 26,3 tūkst. kg, o 2008/2009 m. – 48,5 tūkst. kg pieno. Pieno ūkiai sustambėjo, tačiau iki šiol Lenkijos pienininkystėje dominuoja nedideli šeimos ūkiai: 2008 m. 95 proc. pieno ūkių laikė mažiau kaip 20 karvių.

Šalyje 2004 m. pieną supirko 324 įmonės, o 2009 metų viduryje – 291, iš kurių 230 jį perdirbo. Didžioji dalis pieną superkančių ir perdirbančių įmonių yra ūkininkų kooperatyvai. Lenkijos žemės ūkio ministerija mano, kad pieno sektorius yra labai išsklaidytas, todėl ragina sukti konsolidacijos keliu, o kaip pavyzdį nurodo kaimyninę Vokietiją. Rytų Vokietijoje devintajame dešimtmetyje buvo apie 200 pieno perdirbimo įmonių, dabar jų liko apie 50. Konsolidacija sustiprino pieno gamintojus ir perdirbėjus, padidino konkurencingumą, leido sumažinti gamybos išlaidas.

Idėją reikia paremti

Šiandieninę konsolidacijos būtinybę Lenkijoje iš dalies lemia sunki dalies mažų ir vidutinių pieno perdirbimo įmonių padėtis, kurios 2007–2008 metais, esant aukštoms supirkimo kainoms, ėmė kreditus ir investavo į įmonių modernizavimą, o kritus supirkimo kainoms, atsidūrė ties žlugimo riba.

Rugsėjo mėnesį Augustave vykusiame Lenkijos pieno forume žemės ūkio ministras Marekas Savickis (Marek Sawicki) pareiškė remsiąs konsolidacijos procesus pieno sektoriuje. Lenkijos pieno rūmų prezidentas ir kooperatyvo „Mlekpol“ valdybos pirmininkas Edmundas Boravskis (Edmund Borawski) oponuoja, kad šiai patraukliai idėjai trūksta paramos mechanizmo – konsolidacijos fondo. Jo manymu, nedera gretinti Lenkijos ir Vokietijos patirtį pertvarkant pieno sektorių, nes investicijos į buvusią Rytų Vokietiją buvo nepalyginti didesnės, jos atėjo kur kas anksčiau.

Konsolidacijos idėjai iš esmės pritariama, tačiau nesutariama dėl būdų. Nuostolingų įmonių perėmimas ar prijungimas brangiai kainuoja perimančiai įmonei, nes padidėja mokestinė našta, tenka vykdyti ne visada palankius perimtų įmonių sutartinius įsipareigojimus, suvienodinti pieno supirkimo kainas, spręsti darbuotojų likimą. Anot E. Boravskio, konsolidacija neįmanoma be valstybės paramos. Kaip atskirą atvejį jis mini atskirų produktų gamybos konsolidaciją, kai kelios įmonės imasi gaminti vieną to paties prekės ženklo produktą.

Ekspertai mano, kad Lenkijos pieno sektoriaus konsolidacijos planai gali būti įgyvendinti ne anksčiau negu po pusantrų metų, kai situacija šioje ūkio šakoje labiau išsikristalizuos.

Norinčiųjų prisijungti – eilė

E. Boravskio vadovaujamas Palenkės vaivadijos ūkininkų kooperatyvas „Mlekpol“ vienija 12 įmonių. „Mlekpol“ – didžiausia Lenkijos pieno perdirbimo bend­rovė. Iš viso kooperatyvas superka 14 proc. šalies pieno žaliavos. Aktyvią plėt­rą „Mlekpol“ pradėjo nuo 1995-ųjų, kasmet prisijungdamas po 1–2 kooperatyvus. Kartu buvo siaurinama prijungtų įmonių specializacija, kuri leido sumažinti gaminamos produkcijos savikainą. Pavyzdžiui, šiuo metu sviestas gaminamas tik pagrindinėje įmonėje, o iki susivienijimo jį gamino visos 12 įmonių. Fermentiniai sūriai gaminami vienoje įmonėje, o kitoje jie pjaustomi, fasuojami, pakuojami.

Vartotojai lengvai atpažįsta „Mlekpol“ produkcijos margas pakuotes, kuriose ne vien pienas, bet įvairaus skonio pieno gėrimai, grietinėlė, varškė, kondensuotas pienas, sviestas, fermentiniai ir lydyti ­sūriai, pieno milteliai ir kt. Lietuvos rinkai skirtas pienas „Margė“.

Anot „Mlekpol“ vadovo E. Boravskio, sunkmetis negali sustabdyti investicijų ciklo, nes vartotojas nuolat laukia naujų kokybiškų produktų, todėl įmonė plečia pasiūlą, kurdama naujus gaminius. Stengdamasi išlaikyti pieno perdirbimo rinkos lyderės pozicijas, „Mlekpol“ aktyviai propaguoja savąjį prekės ženklą „Łaciate“ (margi), kurio vertė šiandien sudaro 250 mln. zlotų (apie 205 mln. litų), tad jau vien tai nemenkas turtas. Bendras kooperatyvo kapitalas vertinamas 6 mlrd. zlotų (4,8 mlrd. Lt).

Klausiamas apie tolesnę kooperatyvo plėtrą, E. Boravskis sako, kad „plėtra neišvengiama, kadangi visa, kas gyva, turi vystytis“. Tačiau dalyvauti konsolidacijoje prisijungiant smulkius kooperatyvus „Mlekpol“ jau nebenori, nes išlaidos gali neatsipirkti. Optimali įmonė, tinkanti prisijungti, turėtų per metus perdirbti apie 100 mln. litrų pieno. Visa ligšiolinė įmonės plėtra vyko kooperatyvų jungimosi keliu. Mažesnės bendrovės įsitikindavo, kad susijungus į didesnį kooperatyvą reikalai juda sparčiau. Tad šiandien kooperacinių įmonių, norinčių būti prijungtomis, yra daugiau negu norinčių jas prisijungti.

Smulkieji neturi išnykti

Lenkijos privačių pieno perdirbėjų sąjunga pareiškė, kad pieno sektoriui naudingiausia būtų stiprių įmonių konsolidacija. Vienas iš argumentų – nereikės išleisti pinigų smulkių įmonių restruktūrizacijai, antra, užimdamos didesnę rinkos dalį, jos mažesnėmis sąnaudomis ir sėkmingiau išpopuliarins lenkiškos prekės ženklą.

Privatūs pieno perdirbėjai mano, kad po konsolidacijos šalyje turi likti nuo 5 iki 10 perdirbimo įmonių. Tai anaiptol nereiškia kitų įmonių likvidavimo, o tik stambesnių darinių kūrimą, kur kiekviena įmonė specializuotųsi gaminti 2–3 produktus, o logistika, rinkodara, prekės ženk­las būtų bendri.

Lenkijos pieno rūmai akcentuoja konsolidacijos rėmimo mechanizmo sukūrimą, kuris palengvintų mažesnių įmonių jungimąsi prie didžiųjų ir užkirstų kelią galimiems jų bankrotams.

Smulkaus ir vidutinio verslo gynėjai teigia, kad konsoliduoti visų pirma reikia tikslus. Šis procesas negali vykti likviduojant mažas vietines pienines, kurios parduoda produkciją vietinėje rinkoje. Smulkieji pieno perdirbėjai netiki, kad konsolidacija jiems bus naudinga. Nepaisant to, kad nedidelės pieninės yra investavusios į modernizavimą, didžiuosius perdirbėjus domina tik pieno žaliava.

Atsvara prekybos tinklams

Žemės ūkio ministerija neseniai pasiūlė perdirbėjams ir ūkininkams naują paramos priemonę, kuri gali prisidėti prie konsolidacijos. Pieno, mėsos perdirbėjai, vaisių ir daržovių augintojai raginami kurti savo produkcijos platinimo centrus. Kooperatyvams ir gamintojų grupėms maksimali parama statant produkcijos platinimo centrą – 50 mln. zlotų (40,2 mln. litų), paramos intensyvumas – 40 proc. Tokius centrus, kaip atsvarą didiesiems prekybos tinklams, pirmiausia raginami steigti maži kooperatyvai ir perdirbimo įmonės. Palenkės Sokolovo (Sokołów Podlaski) kooperatyvo vadovas Slavomiras Hardėjus (Sławomir Hardej) teigia, kad idėja gera, bet pavėluota, todėl sunkiai įgyvendinama – kooperatyvams trūksta lėšų. Kapitalo stoka yra visos šalies ekonomikos problema. Trūksta lėšų konsolidacijai, investicijoms, rinkodarai, o tai trukdo plėtrą, įšaldomos investicijos.

Palenkės Sokolovo kooperatyvas 2008 m. investavo 8 mln. zlotų (6,5 mln. litų, iš jų 2,3 mln. Lt ES paramos). Per 6 metus iš ES gavo 4,8 mln. zlotų (3,9 mln. litų) paramos. Įmonėje dirba 145 darbuotojai, kasdien perdirbama 60 tūkst. litrų pieno.

Ar užteks jėgų išsiveržti

Šalis savo siekį tapti Europos pieno gamybos lydere sieja su ES Bendrosios žemės politikos reforma, pieno gamybos kvotų panaikinimu. Nors Vakarų Europos pienininkai priešinasi sektoriaus liberalizavimui, reikalauja reguliuoti gamybą, kvotų panaikinimas nuo 2015 m. neatšauktas. Iki to laiko Lenkija tikisi sustiprinti pieno sektorių ir pralenkti kaimynus.

Lenkija iki narystės ES didžiąją dalį pieno produkcijos eksportavo į Rytų Europos šalis. Šiuo metu 75–80 proc. produkcijos parduodama ES vidaus rinkoje. Lenkijos žemės ir maisto ūkio ekonomikos instituto duomenimis, 2008 m. pieno produkcijos eksportas, perskaičiavus į pieno ekvivalentą, sudarė 2,2 mlrd. litrų, o šios produkcijos vertė pasiekė rekordinę sumą – 1 mlrd. 224 mln. eurų. Lenkiškos pieno produkcijos konkurencingumą užtikrina gera kokybė ir nedidelė kaina.

Šalies pieno perdirbimo įmonėse, pasinaudojus ES parama, įdiegtos šiuolaikinės technologijos, įrengtos naujausios gamybos linijos – įranga dažnai naujesnė negu Vakarų šalyse. Naujų technologijų taikymas užtikrina aukštą produkcijos kokybę ir mažą gamybos savikainą (kartu su pigesne žaliava ir pigesniu darbu).

Patys perdirbėjai svarbiu pranašumu laiko visų, dirbančių šiame sektoriuje, profesionalumą, tarp jų ir ūkininkų, užtikrinančių žaliavos kokybę. Lenkijoje ūkininkai turi didesnę įtaką pieno sektoriui negu Vakaruose ir Rytuose, nes jie valdo kooperatyvus, kurie superka 70 proc. (ankstesnių metų duomenimis – iki 85 proc.) šalies pieno žaliavos. Lenkijos vartotojai irgi ištikimi lenkiškai produkcijai.

Silpnoji šalies pieno sektoriaus ypatybė – menkas tiekėjų koncentracijos lygis, kuris lemia dideles žaliavos pristatymo išlaidas. Pieno sektoriuje ūkininkų nepavyksta suburti į gamintojų grupes. Ūkiai jungiasi nenoriai, per mažai specializuotų ūkių, tad našumas, efektyvumas mažesni nei kitose ES šalyse.

Didelis pieno perdirbimo įmonių skaičius didina konkurenciją šalies viduje ir kartais pasireiškia pigesnės ir nekokybiškos produkcijos atsiradimu. Gamintojų ir perdirbėjų išsisklaidymui įveikti kaip tik ir skirtas konsolidacijos planas.

Lenkijoje suvokiama, kad šiuolaikinė globali ekonomika funkcionuoja kaip tarpusavyje susisiekiantys indai ir kad ES nepajėgi daryti įtakos tokiems procesams kaip kainų spekuliacijos, kurios nulemia staigius pakilimus, kritimus ar šuolius, o produkcijos eksporto svyravimus jaučia ir vidaus rinka. Tad šiame kontekste tvirtas lenkiškos prekės ženklas (kurį dar reikia sukurti) vertinamas kaip eksporto svyravimų stabilizavimo priemonė.