23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/12
Kokius tradicinių amatų centrus steigti
  • Erika RIBAŠAUSKIENĖ, Daiva KŠIVICKIENĖ
  • Mano ūkis

Išlaikyti ir sustiprinti kaimų gyvybingumą galėtų tradicinių amatų centrai, kuriuose būtų galima susipažinti su amatais, išmokti jų paslapčių, perimti senolių patirtį ir tradicijas. Lietuvoje 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu amatai iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai remiami pagal III kryptį. Įgyvendinant investicinį projektą, amatininkams reikia turėti nuosavą indėlį, prisiimti rimtus ilgalaikius įsipareigojimus paramos gavimo atveju.

Centrai galėtų būti orientuoti į ilgalaikius ir trumpalaikius pažintinius mokymus, skirtus moksleiviams ir suaugusiems. Tradicinių amatų centruose galėtų vykti ir švietimo darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas; tradicinių amatų meistrų rengimas; rengiamos ekspozicijos, parodos; organizuojamos paskaitos, konferencijos, ekspedicijos; puoselėjamas ir demonstruojamas nematerialus paveldas; teikiamos tradicinės paslaugos (muzikavimas, renginių organizavimas, vaišių ruošimas ir kt.).

Etnografinių kaimų amatų centrai pristatytų ne tik kaimo sodybų ir pastatų tradicinį tipą, kraštovaizdžio savitumą, amatus, kulinarinį paveldą (maitinimosi įgūdžiai, indai, maisto pateikimo būdai), bet ir nematerialųjį paveldą (tarmę, papročius ir tradicijas, muzikos instrumentus ir muzikavimo būdą, dainas, giesmes, apeigas, pasakojamąją tautosaką, šokius, žaidimus, darbo, šeimos, kalendorines šventes, tautinį kostiumą).

Amatininkystės ilgalaikei sėkmei reikia paklausos ir pasiūlos rinkoje pajautimo, gebėjimo bendradarbiauti, teisingo kokybės suvokimo, apgalvotos rinkodaros, plėtros plano ir kt. Gebėjimas bendradarbiauti turi įtakos paklausai kaip ir kiti verslo sėkmės elementai. Užsienio patirtis rodo, kad susibūrus į vieną vietą tapytojams, metalo meistrams, keramikams, tekstilės specialistams, jų pajamos gali padidėti 30 proc., o besidominčių amatais lankytojų skaičius – 60 procentų.

Amatų centrai etnografiniuose kaimuose

Pirmiausia svarstytina galimybė kurti tradicinių amatų centrus etnografiniuose kaimuose. Etnografinis kaimas yra išlaikęs tradicinius, istoriškai susiklosčiusius ir tam tikram regionui būdingus etninės kultūros bruožus. Šie kaimai išsiskiria etnine architektūra (tradiciniai statiniai ir jų vidaus įranga, sodybų planinė ir erdvinė struktūra, vietovės užstatymo tradicinis pobūdis, jo ryšys su kultūriniu kraštovaizdžiu), archeologijos, mitologijos, gamtos paminklais, vertybėmis ir gyvąja tradicija (bendruomenės gyvenimu, ūkininkavimo tradicijomis, verslininkyste, amatininkyste, tautodaile, folkloru ir kt.). Lietuvos kultūros paminklų sąraše įregistruoti 43 etnografiniai kaimai. Materialiajam etnografiniam paveldui dar priskiriamos etnografinės bei dvarų sodybos (minėtame sąraše yra atitinkamai 53 ir 25 sodybos). Pagrindiniai etnografinių kaimų išsidėstymo regionai – Alytaus (30 proc. sąraše esančių etnografinių kaimų), Utenos (40 proc.) ir Vilniaus (30 proc.) apskritys.

Specialistai konstatuoja, kad etnografiniuose kaimuose ne tik sodybos tuštėja, bet ir ypač sparčiai nyksta dar išlikusios pavienės gyvosios tradicijos, blogėja medinių statinių būklė. Kaimai miršta, o su jais užmarštin nueina kadaise buvę elementariausi gyvenimo būdo dalykai: gražiai ornamentuotas namo kraigas, originalios langinės ar išmoningai ir racionaliai apkaltos sienos. Šiuo metu daugelyje etnografinių kaimų jau nebėra tradicijų puoselėtojų ar tęsėjų.

Statistikos departamento duomenimis, pagal gyventojų skaičių gyvybingiausi Alytaus ir Vilniaus apskričių etnografiniai kaimai. Utenos apskrityje yra išlikę daugiausia etnografinių kaimų, tačiau daugiau kaip pusėje jų gyvena tik iki 5 gyventojų. Tik dvaro sodybos esti demografiniu požiūriu gyvybingesniuose kaimuose ir miesteliuose.

Sudėtinga demografinė situacija ir su ja susijusių gyvųjų tradicijų išlikimo ir tęstinumo problema atsispindi ekspertų pasisakymuose. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai nurodo, kad vieninteliame Kretuonių kaime yra išlikusios gyvosios tradicijos, tad ten būtų tikslinga steigti kalvystės centrą. Kaimo turizmas iki šiol nepasižymėjo gyvųjų tradicijų puoselėjimu. Daugumai etnografinių kaimų būdingos tos pačios problemos: sudėtinga demografinė situacija; neišlikusios gyvosios tradicijos arba gyventojai nepajėgūs jų atgaivinti, neturi paskatų jas tęsti; neišspręsti nuosavybės klausimai; blogas kaimų pasiekiamumas.

Šiandien gyvybingi gali išlikti tik tie etnografiniai kaimai, šalia kurių veikia aktyvios bendruomenės bei sudarytos galimybės privatiems subjektams dalyvauti paveldosaugoje. Todėl, sprendžiant nuosavybės klausimus, tikslinga pasitelkti privačius investuotojus, ketinančius įsigyti, ilgesniam laikui išsinuomoti ir restauruoti kultūros paveldo objektus, pritaikant juos aptarnavimo, komercijos, turizmo, švietimo, slaugos, amatininkų reikmėms. Deja, paveldo objektams restauruoti ir sutvarkyti, veiklai išvystyti (šito jau imasi fiziniai asmenys, kaimo bendruomenės, fondai, draugijos ir kt.) nėra kompensavimo mechanizmo.

Siekiant palaikyti etnografinių kaimų gyvybingumą ir užtikrinti palankesnes sąlygas kultūros paveldo objektams išsaugoti  bei integruoti į visuomenės gyvenimą, teikiant tikslinę paramą, reikia parengti naujus etnografinių kaimų išskyrimo kriterijus arba nustatyti tam tikras etnografinių kaimų ir sodybų apsaugos zonas (pvz., konservavimo ir restauravimo bei dalinio atkūrimo ir panaudojimo).

Tarptautinė paramos amatams patirtis

Ne kiekvienam smulkiam verslininkui ir amatininkui yra prieinamos ES paramos lėšos, todėl amatų plėtrai svarbi ir nacionalinė parama, kokia yra išplėtota JAV, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Dalis ES amatininkų sėkmingai verčiasi neprašydami ES ar valstybinės paramos. Britanijos amatininkai pastebi, kad žmonės ėmė pirkti amatų dirbinius, kuriuos buvo primiršę, didesnis vartotojų susidomėjimas jaučiamas vietos amatininkų produkcija, kuri yra geros kokybės ir ilgai tarnauja namų ūkio reikmėms. Pradėta vertinti ir tradicinius maisto produktus, kurie noriai perkami iš vietos gamintojų, nevengiant už juos sumokėti brangiau.

Parama ūkių parduotuvėms. Amatininkystės produktus, ypač tradicinius maisto gaminius, galima išsaugoti remiant jų pardavimus. Jungtinės Valstijos vykdo griežtą politiką atvežtinės produkcijos atžvilgiu ir kartu skatina vietos ūkininkus ir amatininkus. Pavyzdžiui, yra varžoma atvežtinės maisto ir ne maisto produkcijos realizacija ūkių parduotuvėlėse, nustatant proporcijas vietinės ir atvežtinės produkcijos pardavimui: ne mažiau kaip 70 proc. turi sudaryti vietinė produkcija, ne daugiau kaip 30 proc. – atvežtinė. Šis apribojimas atsirado todėl, kad stambiose ūkių parduotuvėse daugėjo atvežtinių prekių. Prekyba atvežtine produkcija stambioms ūkio parduotuvėms padeda išvengti sezoniškumo, veiklą vykdyti visus metus, tačiau tuomet sunkiau išgyventi parduotuvėlėms, kuriose ūkininkai bei amatininkai realizuoja tik savo gaminius.

JAV Amatų organizacijų vadovų asociacijos inicijuotas tyrimas atskleidė, kad amatai įgyja vis didesnį ekonominį potencialą. Amatininko namų ūkio vidutinės metinės pajamos vidutiniškai sudaro 50 tūkst. dolerių (apie 120 tūkst. Lt), t. y. daugiau negu nacionalinis namų ūkio pajamų vidurkis. Šis rezultatas pasiektas turizmo agentūroms ir kitoms turizmo įstaigoms pradėjus bendradarbiauti su nevyriausybinėmis ir valstybinėmis institucijomis kuriant specialias programas, apjungiančias amatininkus, menininkus ir jų organizacijas. Turistų pritraukimas padidino nuperkamų dirbinių ir vietos ūkininkų pagaminto maisto kiekį.

Kai kurios Jungtinės Karalystės vietos valdžios institucijos laikosi nuosaikesnės paramos ūkio parduotuvėms politikos. Pavyzdžiui, nustato reikalavimą, kad ne mažiau kaip 45 proc. parduodamos produkcijos būtų pagaminta ūkyje, 45 proc. gali būti išauginta (pagaminta) gyvenamojoje vietovėje, o dešimtadalis parduodamos produkcijos gali būti atvežta iš bet kurio pasaulio regiono. Nacionalinė Jungtinės Karalystės ūkininkų-prekybininkų ir mažmenininkų asociacija remia projektus, kuriuose 40 proc. produkcijos (maisto ir ne maisto) gamina vietos gamintojas (pareiškėjas), 40 proc. gali būti regioninė produkcija ir 20 proc. – pagaminta bet kur. Toks santykis verslui teikia gyvybingumo.  

„Kepėjų savaitė“. Amatininkų produkcijai populiarinti ir realizuoti svarbios įvairios parodos ir mugės, kai kurios jų yra specializuotos. Škotijoje Verslo, energetikos ir turizmo ministerija remia iniciatyvą „Kepėjų savaitė“. Šios savaitės renginiuose dalyvauja tūkstančiai šalies kepėjų, kurie iš nacionalinių produktų kepa duoną, saldžius ir aštrius pyragus, bandeles ir šviežius gaminius ir parduoda savo parduotuvėlėje arba kepyklėlėje. Remdama „Kepėjų savaitę“, valdžia didina žmonių susidomėjimą vietos kepėjų produkcija ir skatina pirkti kepėjų parduotuvėlėse. Škotijoje yra apie 350 amatininkų kepėjų.

Dažna amatininkystės paramos forma – dalyvio mokesčio mugėse, festivaliuose sumažinimas. Australijoje kasmet vykstantis garsusis Minavaros festivalis sutraukia 25 tūkst. lankytojų. Prekybininkams vieta 1 dienai kainuoja apie 80 Lt, tuo tarpu amatininkams mokestis mažinamas perpus. Atsižvelgiant į gausų festivalio lankytojų srautą, ši kaina yra simbolinė.

„Gegutės ūkis“. Jungtinėje Karalystėje paramą amatams ir menams administruoja Anglijos menų taryba, kuri skirsto valstybės skiriamas ir Nacionalinės loterijos lėšas. Remiami tradiciniai ir modernūs menai bei amatai, padedantys kaimo vietovėms tapti gyvybingesnėmis, įvairesnėmis ir patrauklesnėmis. Parama teikiama išmokomis bei finansuojant programas. Išmokos skiriamos amatininkams bei turinčioms idėjų menų ir amatų organizacijoms. Papildoma parama amatininkams ir organizacijoms, kurioms gresia nuosmukis, skiriama iš Palaikymo programos fondo, kuriame sukaupta 40 mln. svarų (160 mln. Lt). Tai nereiškia, kad parama skiriama žlungančioms organizacijoms palaikyti. Remiamos tos organizacijos, kurių veikla svarbi kultūros paveldui, amatininkų meistriškumui išsaugoti.

Vienkartinė parama pagal šią programą 2009–2011 metų laikotarpiu gali siekti nuo 75 tūkst. iki 3 mln. svarų (nuo 300 tūkst. iki 12 mln. Lt). Palaikymo fondas padeda amatininkams išspręsti grynųjų pinigų srautų problemas, išlaikyti dirbinių kokybę, padeda įsigyti gamybos priemones, kelti kvalifikaciją, remontuoti ir atnaujinti pastatus. Kultūrinės lyderystės programa skirta esamų ir potencialių lyderių įgūdžiams tobulinti. Pagal ją vadovavimo, kūrybiškumo, dizaino, reklamos ir kitų įgūdžių mokosi amatininkai, muzikantai, muziejų, galerijų, archyvų darbuotojai. „Pripažinto meno“ programa – tai nauja beprocentės paskolos schema, padedanti žmonėms lengviau įsigyti pripažinto menininko, amatininko dirbinį (paveikslą, skulptūrą, baldą, stiklo gaminį ir kt.). Pirkėjas, išsimokėtinai pirkdamas dirbinį tam tikroje programoje dalyvaujančioje galerijoje (jų yra apie 250), nemoka palūkanų.

Vienas iš Anglijos menų tarybos paremtų projektų – „Gegutės ūkis“. Įgyvendinant projektą, apleisti ūkiniai statiniai buvo renovuoti ir pritaikyti amatininkų bei kitų menininkų darbui. Aukštus standartus atitinkančiose dirbtuvėse veikia apie 30 studijų, erdvi galerija. Studijose dirba tapytojai, metalo meistrai, keramikai, tekstilės specialistai – apie 40 asmenų. Amatininkams susibūrus į vieną vietą, jų įplaukos padidėjo 30 proc., o lankytojų, besidominčių amatais ir menais, padaugėjo 60 proc. Senas ūkis, išsivystęs į kūrybos centrą, tarsi magnetas tebetraukia menininkus dirbti ir gyventi.

Projektas pareikalavo 500 mln. svarų investicijų, tačiau jos atsiperka, kadangi atvykstantys lankytojai į vietos ekonomiką kasmet įneša 175 mln. svarų. Kiekvienais metais „Gegutės ūkį“ aplanko 5,5 mln. svečių. Dėl amatininkų ir svečių srauto atsirado poreikis dar 60 proc. išplėsti kūrybinę erdvę, todėl planuojama prašyti papildomai lėšų. Pinigai renkami iš įvairių šaltinių. „Gegutės ūkį“ (žemę) valdo gyvenamosios vietovės bendruomenė, kuri nuomoja statinius už simbolinę kainą.