Koks jis – XXI amžiaus pradžios mūsų kaimas? Kaip keičia jo veidą pasaulyje vykstantys pokyčiai, kokią reikšmę turi nemaži Europos Sąjungos struktūrinės paramos pinigai? Kultūros specialistai ieško atsakymo, kiek dar liko tradicinio kaimo, kuo gyvena šiandienos kaimo žmogus?

Statistikos departamentas pateikia negailestingus skaičius. Gyventojų surašymo duomenimis, 1970 m. kaimo ir miesto gyventojų skaičius buvo apylygis. Per 4 dešimtmečius kaimo gyventojų sumažėjo, ir 2009 m. sausio 1 d. mieste gyveno 2,24 mln., o kaime – 1,1 mln. žmonių. Ne itin optimistiškai nuteikia ir gyventojų amžiaus grupės, ir gimstamumo rodikliai kaime. Vis dėlto ši kol kas milijoninė bendruomenė gyvena, kuria ūkius, augina vaikus ir vaikaičius, turi savo kultūrinius poreikius ir nori turėti galimybes juos tenkinti. Kokios jos, rodo statistiniai duomenys, kasmet renkami Lietuvos liaudies kultūros centre.

Lietuvos kaimuose veikia 141 kultūros centras ir 544 filialai. Šiose savivaldybių biudžeto lėšomis išlaikomose kultūros įstaigose dirba 4 039 darbuotojai, iš jų kultūros ir meno – 2 557, kurie organizuoja veiklą, vadovauja 3 313 mėgėjų meno kolektyvų. Juose dalyvauja 37 614, arba 3,4 proc. visų kaimo gyventojų. Kitaip tariant, 3,4 proc. kaimo gyventojų dalyvauja mėgėjų meno veikloje – dainuoja, šoka, groja, vaidina. Prie šio skaičiaus dar reikėtų pridėti 902 kultūros centruose veikiančias studijas ir būrelius, kuriuos lanko 11 952 žmonės. Šiais skaičiais pasipildo ir bend­ras kaimo žmonių užimtumas kultūrine veikla – 4,5 proc. Daugiausia mėgėjų meno kolektyvų yra Pasvalio (176), Kauno (149), Panevėžio (148), Ukmergės (130), Šiaulių (120), Kretingos (112), Zarasų (111), Rad­viliškio (106), Kėdainių (99), Mažeikių (99) rajonuose. Likusieji 95,5 proc. yra meno vartotojai, laukiantys kokybiškų kultūros paslaugų. Pirmiausia, žinoma, jas teikia savivaldybės teritorijoje veikiančios kultūros įstaigos.

Pagal statistinius duomenis, įvairius kultūros renginius 2008 m. aplankė 2,52 mln. žmonių. Skaičius įspūdingas! Jeigu truputį praskleistume jo turinį, tai šis skaičius pasidalija taip: profesionalaus teatro spektakliuose rajonuose apsilankė 182 tūkst. gyventojų, koncertuose – 376 tūkst., filmuose – 1 453 (jie rodomi Anykščių, Biržų, Jonavos, Jurbarko, Kėdainių, Klaipėdos, Šilalės, Varėnos ir kt. kultūros įstaigose), parodose – 149 tūkst., diskotekose, vykusiose kultūros centrų patalpose, – 11,4 tūkst., pramoginės muzikos koncertuose – 653 tūkst. žmonių. Nors tai tik pliki skaičiai, jie šiek tiek parodo, kuo gyvena kaimiškoji Lietuvos dalis, kokios formuojasi vertybinės nuostatos.

Bendruomenių centrai

Kalbant apie kultūros gyvenimą, kultūros paslaugas kaime, reikia dar kartą grįžti prie skaičių. Jau minėtas kultūros centrų skaičius (o prie jo dar reikėtų pridėti bibliotekas, muziejus) nevienodai pasklidęs kaimiškose savivaldybėse (Kauno rajone yra 28 kultūros centrai, Akmenės rajone – 2 centrai ir 7 filialai, Kelmės r. – 6 centrai ir 12 filialų, Panevėžio r. – 12 cent­rų ir 18 filialų, Radviliškio r. – 1 kultūros centras ir 28 padaliniai seniūnijose) ir t. t. Marga juridinė bazė nėra pati didžiausia bėda – šiandien svarbiausia, kad kultūros įstaiga būtų patraukli vieta, kurioje bendruomenė galėtų tenkinti kultūros poreikius. Tačiau apie kokią kokybę galima kalbėti, kai 291 patalpa šildoma tik renginių metu, o 86 visai nešildomos? Į bendrą įstaigų, kuriose galima vykdyti kultūrinę veiklą, skaičių įsijungia bendruomenių centrai. Jų Lietuvoje yra 757, o patalpų veik­lai neturi 330 bendruomenių. Vietovėse, kuriose nėra jokios kultūros įstaigos, įsikūrusios 311 bendruomenių. Daug kultūros įstaigų, esančių kaimo vietovėse, bus tvarkomos ES struktūrinių fondų lėšomis, skirtomis kaimo plėtrai. Aukščiausios kategorijos kultūros centrai renovuojami ir modernizuojami pagal Vyriausybės patvirtintą programą. Žinant valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, minėtos programos įgyvendinimas, be abejo, nusikels į tolimesnius metus.

Vis dėlto, sudėliojus į visumą visus išvardytus skaičius ir faktus, darytina išvada, kad dar ne viską padarėme, vienodindami miesto ir kaimo gyventojų sąlygas kultūriniams poreikiams tenkinti. Visavertis gyvenimas kaime turi sudaryti galimybę bendruomenėms puoselėti gyvuojančias tradicijas ir papročius, išlaikyti tarmes – gyvąjį mūsų kalbos turtinimo šaltinį, liaudies dainas, nesudarkytą kraštovaizdį, pažinti profesionaliąją kultūrą, moderniomis technologijomis gauti informaciją iš pasaulio.

Kultūros sklaida regionuose apima ne tik išvardintas veiklas, bet ir kultūrinį, ir kaimo turizmą, tautinio paveldo, tradicinių amatų vystymą. Tradiciniai amatai, susiformavę kaip papildoma žemdirbio veikla, išgyveno sudėtingą raidą. Kai kurie tradiciniai amatininkų gaminiai neteko savo tiesioginės paskirties ir tapo dekoratyviais aplinkos, dizaino elementais (puodžių, kalvių dirbiniai). Tai, kas šiandien parduodama mugėse, ne visada gali būti įvardyta tradicinių amatų gaminiais, todėl Tautinio paveldo įstatymų registras, tautinio paveldo sertifikavimo sistema ne tik nustatys tradicinius gaminius, bet ir padės jauniems meistrams – įvertins jų galimybes tęsti amatų tradicijas, padės sukurti mokymo programas.

Amatų centrai

Šiandien Lietuvoje veikia keletas amatų centrų – viešoji įstaiga „Prienų drožėjai“ subūrė medžio drožėjus ir vysto savo veiklą ne tik užsakymų vykdymo, bet ir edukacine kryptimi. Šiaulių rajono savivaldybė įsteigė amatų centrą Kuršėnuose. Šis centras apima muziejinę dalį, kurioje saugoma Kuršėnų amatininkų (puodžių, tekstilininkų ir kitų) technologiniai įrenginiai, gaminių pavyzdžiai. Čia vyksta ir mokomieji užsiėmimai. Vilkaviškyje veikia audimo artelė – kelios audėjos audžia audinius tautiniams kostiumams. Mažesnių centrų yra ir daugiau, kai kurie pretenduoja išaugti ir tapti savarankiškais centrais.

Prielaidos amatų centrams kurtis yra: numatyta finansinė parama iš ES struktūrinių fondų kaimo plėtrai, turime daug talentingų meistrų, Lietuvoje susiformavo tradicinių mugių sistema (mugės kol kas yra pagrindinė amatininkų gaminių pardavimo vieta). Tačiau viena iš sąlygų amatų centrams kurtis yra jų verslumo kūrimas ir išlaikymas. Kitaip tariant, gavęs įsikūrimo paramą, toliau amatų centras turės išsilaikyti pats, vadinasi, produkcija turi būti parduota. Ši aplinkybė verčia galvoti, kad pirmiausia reikėtų kurti tokius centrus, kuriuose būtų gaminami paklausūs gaminiai. Audinių reikia tautiniams kostiumams, jų dar daug reikia meno kolektyvams, kaimo turizmo sodyboms. Gal ateityje daugelis norėsime švenčių metu tautinį kostiumą dėvėti... Tradicinių amatų gaminiai turėtų būti paklausūs kaimo turizmo sodybose – keramikos, tekstilės, kalvystės, pynėjų dirbiniai ir t. t. Svarbu gaivinti tradicinius amatus etnografiniuose regionuose, išsaugant regionines tradicijas, mokyti amatininkus, kurti rinką.

Skaičiai ir faktai rodo, kad net ir besitraukiantis kaimas išlieka tradicinės kultūros, tautinio paveldo šaltiniu. O sudėję valstybės, savivaldybių biudžeto lėšas, Europos struktūrinę paramą, sujungę daugybės specialistų žinias ir kompetenciją, galime padėti kaimo žmonėms gyventi visavertį gyvenimą.