Didėjant sodinių šilauogių ir stambiauogių spanguolių plantacijų plotams, viena svarbiausių ūkininkams iškylančių problemų – augalų apsauga nuo ligų. Grybinės šilauogių, spanguolių ir bruknių ligos yra plačiai paplitusios ir jų daroma žala didėja uogynams bręstant.

Grybinių ligų sukėlėjai pažeidžia įvairias augalų dalis: stiebus, jaunus ūglius, lapus, žiedus ir uogas. Pavojingiausių ligų sukėlėjų grybiena formuojasi gilesniuose audiniuose. Pirmaisiais metais po šilauogių ar spanguolių plantacijos įveisimo fitopatogeniniai organizmai paprastai nepasireiškia. O štai augalams pradėjus nokinti uogas, ligos padaro vis daugiau žalos. Erikinių šeimos augalus, ypač bruknes ar spanguoles, ir natūraliose augimvietėse pažeidžia įvairiausios grybinės ligos, kurios gali migruoti į plantacijas. Grybinių ligų plitimas priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Infekcija gali plisti su vėju, krituliais, per darbo įrankius, kenkėjus, užkratą perneša ir bitės bei kiti vabzdžiai.

Kekerinis puvinys

Visame pasaulyje yra paplitęs kekerinio puvinio sukėlėjas (Botrytis cinerea Pers. Fr.). Ši liga pažeidžia ir šilauogių, ir spanguolių žiedus, uogas, lapus ir jaunus stiebus. Pakenkti žiedai paruduoja, tačiau daugelis užmezga uogas. Sunokusios uogos pasidengia pilkšva grybiena, o jas sandėliuojant produkcijos nuostoliai gali siekti iki 20 proc. Kekerinio puvinio sukėlėjai žiemoti lieka pažeistose šakelėse, nukritusiose uogose, kol susidarys palankios sąlygos jiems augti ir vystytis. Liga geriausiai plinta vėsiu ir lietingu oru. Nors augalai užsikrečia bet kuriuo vegetacijos periodo metu, tačiau infekcijos pikas paprastai stebimas augalams žydint. ­Atsparių šiai ligai veislių nėra, kiek mažiau pakenkiamos tos šilauogių veislės, kurių uogų kekės yra puresnės.

Moniliozė

Daug žalos padaro moniliozė. Monilinia vaccinii (Reader) Honey sukelia sodinių šilauogių, o M. oxycocci (Wor.) Honey – stambiauogių spanguolių moniliozę. Sodinių šilauogių pirmiausia užsikrečia žiedai: jie paruduoja, o vėliau užkratas prasiskverbia ir į uogas. Nokstant keičiasi užkrėstų uogų spalva: pakenktos būna šviesesnės spalvos, vėliau raukšlėjasi ir mumifikuojasi. Užkrėstų monilioze augalų viršūniniai lapai smulkėja, vėliau ruduoja šakelės, o pačios viršūnėlės pasidaro pilkai violetinės ir džiūsta. Augalai dažnai serga monilioze, jei yra pasodinti žemose ir drėgnose vietose. Stambiauogėms spanguolėms moniliozė pažeidžia vertikalius generatyvinius ūglius. Ūglių viršūnėlės ruduoja ir nuvysta. Nokstant uogoms, jų viduje formuojasi grybiena, uogos nenusispalvina, ant odelės pastebimos didelės šviesiai rudos dėmės. Sukėlėjas žiemoja pažeistose uogose ir ūgliuose.

Stiebų deguliai

Viena pavojingiausių Vaccinium genties augalų grybinė liga – stiebų deguliai, kuriuos sukelia Fusicoccum putrefaciens Shear (Godronia cassandrae Peck.). Sodinių šilauogių augalus šis fitopatogeninis grybas gali pažeisti bet kuriuo vegetacijos periodo metu. Pirmieji infekcijos požymiai ant jaunų stiebų atsiranda vasaros pabaigoje. Lapų prisegimo vietoje matyti rausvai rudų dėmių, kurios koncentriškai susilieja ir apima visą stiebą.

Vasarą, nokstant uogoms, pradeda vysti pakenktų stiebų lapai: tai patvirtina, kad grybas jau išplito visuose stiebo audiniuose. Kai ši liga pažeidžia spanguoles, ant lapų pasirodo tamsiai rudų dėmių, o lapai ima byrėti. Ūglių žievė supleišėja, jie ima džiūti. Nokstant spanguolių uogoms, ant galiukų atsiranda šviesesnės spalvos dėmių, vėliau uogos susiraukšlėja ir sudžiūsta. Šis sukėlėjas daug žalos padaro uogas laikant sandėliuose – sugenda iki 30 proc. derliaus.

Botriosferiozė

Botriosferiozės sukėlėjas Botryosphaeria vaccinii (Shear) Barr. sodinių šilauogių plantacijose taip pat padaro daug žalos. Fungicidų naudojimas praktiškai efekto neduoda. Ligos pradžioje pasirodo mažos raudonos žaizdelės, kurios lėtai didėja. Ankstyvose ligos stadijose lapai geltonuoja ar parausta, o ryškesni pakenkimai išryškėja po 2–3 metų. Senesniems stiebams būdingi pastebimi pažeidimai vienoje pusėje, o pakenkti jautresnių veislių augalai žūsta. Ši pavojinga liga spanguolių plantacijose taip pat pažeidžia lapus, ūglius ir uogas. Tačiau ligos požymiai gali nepasireikšti kelerius metus, kol susidaro palankios aplinkos sąlygos. Jei vegetacijos periodo metu trūksta drėgmės, pradeda kristi lapai, džiūti ūgliai. Ant uogų atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurios po tam tikro laiko pasidaro vandeningos, apima vis didesnę uogos dalį. Ypač greitai uogos genda, jei yra laikomos aukštesnėje negu 4 oC temperatūroje.

Sveika sodinamoji medžiaga

Ir šilauogių, ir spanguolių ligos mėgėjų soduose ir didesnėse plantacijose paprastai išplinta per užkrėstą sodinamąją medžiagą. Nuo kokybiškų sodinukų priklauso plantacijos ateitis. Prasta šaknų sistema, nusilpę, pertręšti ar grybinėmis ligomis užkrėsti sodinukai, tai pat ir nederlinga, Lietuvos klimatui netinkama veislė gali tapti mažo pelno priežastimi.

Šiuo metu sodinukų pasirinkimas yra tikrai didelis. Ir mėgėjai, ir ūkininkai šilauogių sodinukų parsiveža iš Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, o spanguolių daigus dažnai užsiaugina patys. Svarbu, kad augalai turėtų tvirtus, tegul ir trumpesnius, tačiau grybinių ligų nepažeistus ūglius ir gražią šaknų sistemą. Labai dažnai medelynuose siūlomi sodinių šilauogių augalai turi net kelis labai ilgus stiebus, o šaknys sutelpa į mažą vazonėlį. Tai pertręšti sodinukai. Tokie augalai pasodinti ilgai skurs; jie ne tik blogai derės, bet netruks pasireikšti ir grybinės ligos.

Todėl svarbu taikyti naujausius mokslo pasiekimus, siekiant išauginti didelius kiekius fitosanitarine kokybe ir gyvybingumu pasižyminčios sodinamosios medžiagos. Vienas tokių metodų – mikrovegetatyvinis (in vitro) dauginimas. Parinkus sveikus motininius augalus, taikant atitinkamas metodikas laboratorijose, galima greitai ir dideliais kiekiais išauginti sveiką sodinamąją medžiagą šilauogių ir spanguolių plantacijoms.

Sterilizuojantys junginiai

Dauginti skirtų augalo organų paviršiuje visada yra įvairios kilmės mikroorganizmų: saprofitinių ar ligas sukeliančių grybų, bakterijų ir fitoplazmų. Taikant mikrovegetatyvinį dauginimo būdą, naudojami įvairūs sterilizuojantys junginiai, kurie turi tiesioginės įtakos mikrodauginimo procesui. Jų naudojimo tikslas – gauti kuo švaresnius ir gyvybingus eksplantus.

Būtina atrinkti ne tik geriausius aseptikus, bet ir nustatyti efektyvias jų koncentracijas bei poveikio trukmę. Mikroorganizmų populiacija, esanti eksplanto paviršiuje, ir fenolinių junginių oksidacijos produktai pirmiausia mažinami plaunant vandeniu ir plovikliu. Taip pat taikomos ir cheminės priemonės. Paprastai naudojamas kelių aseptikų derinys. Pavyzdžiui, etanolis sunaikina vaškinį lapų sluoksnį ir taip pagerina kitų medžiagų poveikį. Sidab­ro nitratas pasižymi antimikrobiniu veikimu ir rekomenduojamas Vaccinium genties augalams dezinfekuoti.

Šiuolaikinėse dauginimo in vitro technologijose yra naudojamos bazinės jau paruoštos maitinamosios terpės. Literatūros šaltiniuose nėra vieningos nuomonės, kokia mitybinė terpė yra tinkamiausia sodinei šilauogei ir stambiauogei spanguolei kultivuoti in vitro. Geriausi rezultatai gauti naudojant W. C. Andersono terpę rododendrams (ARM) ir „Woody Plant Medium“ terpę, skirtą sumedėjusiems augalams. Tačiau eksplantai į terpę nuolat išskiria savo gyvybinės veiklos produktus, kurie gali neigiamai veikti tolimesnius regeneracijos procesus. Dalis mikroorganizmų yra įsikūrę augalo vidiniuose audiniuose. Jie nesunaikinami dezinfekcinėmis priemonėmis, tad ir infekcija gali pasireikšti net po kelių dauginamosios medžiagos persodinimų.

Augimo reguliatoriai

Mikrovegetatyviniu būdu dauginant naudojami įvairūs augimo reguliatoriai. Jei maitinamojoje terpėje dominuoja citokininai, tai indukuojamas mikroūglių augimas. Kai terpėje dominuoja auksinai – suintensyvėja šaknelių formavimasis (rizogenezė), o mišrios auksinų bei citokininų dozės skatina nediferencijuoto kaliuso proliferaciją. Tai reiškia, kad formuojasi audinys iš įvairios formos ir dydžio ląstelių. Paprastai kalius susidaro gyjant įvairiems augalo pažeidimams. Dauginant žaliaisiais ar sumedėjusiais auginiais, galima stebėti, kaip ant žaizdos pjūvio formuojasi kaliaus audinys, neturintis apibrėžtos struktūros. Kaliuje vėliau gali formuotis ir šaknys, ir ūgliai.

Palyginus skirtingu laiku paimtų šilauogės sumedėjusių šakučių vystymąsi, kurių augimas buvo skatinamas pamerkus juos į vandenį 18 °C temperatūroje, nustatyta, kad maksimalus infekuotų ūglių kiekis buvo balandžio mėnesį. Neatspariausios infekcijai pasirodė Puru veislės šilauogės. Mažiausiai nukentėjo Nelson veislės ūgliai. Kovo mėnesį paruošti donoriniai ūgliai išaugina daugiausia jaunų ūglių. Jauni spanguolių ir šilauogių ūgliai užauga per 15 dienų. Ilgiau auginti neverta, nes vėliau ūgliai mikrodauginimui nebetinka.

Dauginimo laikas

Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad didžiausiu regeneraciniu potencialu pasižymi sodinių šilauogių ūgliai, paimti dauginimui lapkričio-kovo mėnesiais, o stambiauogės spanguolės – lapkričio-gegužės mėnesiais. Stambiauogės spanguolės veislėms daugiausia infekuotų ir negyvybingų ūglių nustatyta, paruošus juos dauginimui kovo mėnesį. Kaip neatspariausios infekcijai išskirtos veislės Ben Lear ir Bergman. Didelė dalis negyvybingų ūglių būdinga veislėms Franklin ir Pilgrim. Didžiausias naujų ūglių kiekis užauga ant Ben Lear ir Stevens šakučių.

Daugiausia žalos – dėl grybinių infekcijų

Vertinant mikroorganizmų poveikį eksplantams, nustatyta, kad daugiausia žalos sodinės šilauogės ir stambiauogės spanguolės eksplantams padaro grybinė infekcija. Pirmomis eksplantų kultivavimo savaitėmis pasireiškia patogeniniai grybai, gyvenantys ant augalo paviršinių audinių (Alternaria ssp.), vėliau pasirodo ir vidiniuose audiniuose išplitusios grybinės ligos ir bakterijos.

Per 60 kultivavimo dienų daugiausia grybinių infekcijų nustatyta eksplantuose, augintuose iš kovo mėnesį ruoštų sodinės šilauogės Puru, Reka ir Spartan (75–100 proc.) bei iš stambiauogės spanguolės Ben Lear, Bergman ir Franklin (50–60 proc.) veislių ūglių. Mažiausiai grybinių infekcijų nustatyta, auginant sodinės šilauogės Nelson ir Weymouth bei stambiauogės spanguolės Black Veil ir Stanley veislių eksplantus in vitro.

Bakterinės infekcijos labiau pažeidžia sodinę šilauogę: net trečdalis Nui ir Weymouth veislių pavasarinio augimo ūglių eksplantų buvo infekuoti bakterijų. Mažiausiai bakterinių infekcijų pasireiškė sodinės šilauogės Nelson ir stambiauogės spanguolės Ben Lear, Franklin ir Stanley veislių eksplantuose.

Sodinių šilauogių ir stambiauogių spanguolių sterilios kultūros išauginamos, atlikus du tris persodinimus. Dauginant mikrovegetatyviniu būdu, palaipsniui eliminuojami grybinių ligų sukėlėjai ir išauginama sterili medžiaga, kuri toliau tampa pagrindu, dauginant sveiką sodinamąją medžiagą. Tuomet baigiasi mažųjų augaliukų lepinimas mėgintuvėliuose, jie palaipsniui pratinami prie įprasto substrato, grūdinami ir auginami tol, kol bus tinkami sodinti plantacijose.