Dar pasitaiko nuomonių, kad ekologinių sodų mitybą palaiko tik gamtinis dirvos derlumas. Natūralios dirvožemio savybės labai svarbios, tačiau pasikliauti vien jomis neverta. Net derlingame dirvožemyje įveistas sodas laikui bėgant gali nukentėti dėl prastos vaismedžių mitybos.

Obelys, išnaudojusios didžiąją dalį joms reikalingų mineralinių elementų, pradeda skursti. Pirmiausia vaismedžiams pradeda trūkti azoto, šiek tiek vėliau – kalio. Tai elementai, kurių obelims reikia daugiausia. Sodų mineralinės mitybos būklė labai priklauso ir nuo dirvos priežiūros kokybės. Kad obelys gerai augtų ir derėtų, reikia nuolat stebėti jų būklę, tikrinti dirvožemio savybių pokyčius ir, esant būtinumui, sodus patręšti leistinomis ekologiniuose ūkiuose naudoti trąšomis.

Kaip paimti dirvos mėginį

Tręšiant lauką prieš sodo įveisimą, rekomenduojama remtis dirvožemio agrocheminėmis analizėmis. Paprastai atskirai analizuojamas dirvožemis iš ariamojo sluoksnio (0–30) ir poarmenio (31–60 cm). Dirvožemio mėginiai imami iš kelių vietų. Tam naudojami specialūs grąžtai arba kaltai. Jų neturint, iš ariamojo sluoksnio mėginius galima paimti kastuvu. Iškasus 30 cm gylio duobutę, nuo vienos jos sienelės kastuvu atpjaunamas plonas dirvožemio sluoksnis. Nuo kastuvo atskiriama nedidelė dalis žemių – tolygiai iš viso sluoksnio. Paėmus visus mėginius, žemė gerai išmaišoma ir sudaromas apie 0,5 kg sveriantis jungtinis dirvožemio pavyzdys. Žemes galima supilti į plastikinius ar popierinius maišelius, dėžutes.

Pargabenti iš lauko dirvožemio pavyzdžiai turi būti išdžiovinti arba nedelsiant nuvežti į analizes atliekančią įstaigą. ­Žemės džiovinamos išpiltos plonu sluoksniu, esant reikalui permaišomos. Sausą dirvožemį galima saugoti ilgiau. Prieš sodų įveisimą būtina nustatyti dirvožemio pH, humuso, kalio (K2O), fosforo (P2O5), magnio (MgO) kiekį. Derančių sodų dirvožemyje nustatomas ir kalcio (CaO) bei mikroelementų kiekis.

Obelys gerai auga ir dera, kai viršutiniame dirvožemio sluoksnyje iki 40–60 cm būna ne mažiau kaip 100 mg/kg P2O5, 150–200 mg/kg K2O, dirvožemio pH – 6–6,5. Tinkamiausi sodams yra laidūs vandeniui priemoliai ir imlūs drėgmei priesmėliai. Netinka gludūs, užmirkę dirvožemiai. Vidutiniškai fosforingi dirvožemiai tręšiami 100–200 kg/ha P2O5, nefosforingi – 300 kg/ha P2O5 norma. Vidutiniškai kalingi dirvožemiai tręšiami 100–200 kg/ha K2O, nekalingi – 150–300 kg/ha K2O.

Prieš sodo įveisimą rekomenduojama įterpti ne tik mineralinių, bet ir organinių trąšų arba auginti ir užarti sideratus. Tai ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerina jos fizines savybes (struktūrą, vandens laidumą bei imlumą). Tinkamai patręšus prieš sodo įveisimą, jauname sode naudojamos tik azoto trąšos. Derančiuose soduose dirvožemis tiriamas kas 3–4 metai.

Lapų pavyzdžiai tyrimams

Be dirvožemio analizių, būtina atlikti lapų chemines analizes bei stebėti vaismedžių būklę. Reikia atkreipti dėmesį į lapų spalvą, ūglių augimo intensyvumą ir sveikatingumą, derliaus dydį, vaisių vystymosi kokybę. Dažniausiai mitybos sutrikimai pastebimi iš pakitusios lapų spalvos.

Lapų pavyzdžiai analizėms sudaromi nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Viename pavyzdyje turi būti 50–100 lapų. Jie skinami su lapkočiais iš keturių vaismedžio šonų (orientuotų į skirtingas pasaulio šalis) nuo metūglių viduriniosios dalies. Nuo vieno metūglio nuskinami 1–2 lapai. Lapai turi būti matomoje vietoje, nepažeisti ligų ir kenkėjų. Kiekvienai tiriamai veislei sudaromi atskiri pavyzdžiai. Lapus reikia išdžiovinti. Pagal elementų kiekį lapuose nustatoma vaismedžių mitybos kokybė ir parenkamos trąšų normos.

Nustatant azoto trąšų normas, privalu įvertinti ir vaismedžių ūglių augimo intensyvumą bei lapų spalvą. Vešliai augančių vaismedžių lapuose cheminių analizių būdu nustatyto azoto koncentracija gali būti mažesnė už optimalią, tačiau sodriai žalia lapų spalva rodo, kad vaismedžiams šio elemento pakanka. Gausiai derančių obelų lapai gali būti šviesiai žalios spalvos. Tokiu atveju, net jei analitiškai nustatyta azoto koncentracija yra optimali, reikia tręšti gausiau.

Trąšų pasirinkimas

Ekologiniuose ūkiuose naudojamos tik sertifikuotos natūralios kilmės trąšos. Kilus abejonių dėl konkrečių trąšų panaudojimo teisėtumo, reikėtų pasitarti su sertifikavimą atliekančios VšĮ „Ekoagros“ specialistais.

Lietuvoje galima įsigyti gyvūninės kilmės azoto trąšų – ragų drožlių, ragų geluonių miltų, organinių trąšų Provita. Ragų drožlės yra ilgalaikio veikimo azoto trąšos, kuriose azoto yra 15–16 procentų. Provita – organinė azoto trąša, kurioje yra 13–14 proc. azoto. Provita pagaminta naudojant specialią kiaulių šerių apdorojimo technologiją, kai iš jų pašalinama drėgmė, šeriai susmulkinami ir suspaudžiami į 4 mm granules. Be azoto, trąšoje yra šiek tiek fosforo, kalio, kalcio, magnio (P2O5 – 1,4 proc., K2O – 0,2 proc., CaO – 1,7 proc., MgO – 0,3 proc.), cinko, boro, vario ir kitų mikroelementų. Trąša yra neutralios reakcijos, todėl nerūgština dirvožemio. Kaip azoto šaltinį galima naudoti organines trąšas Activit, pagamintas iš paukščių mėšlo.

Iš fosforo trąšų paminėtini natūralūs fosfatai – fosforitmilčiai. Trąšoje yra apie 20 proc. P2O5 ir 33 proc. CaO. Tai lėtai veikiančios trąšos, todėl fosforu dirvą reikia tinkamai patręšti prieš sodų įveisimą, kai trąšas galima įterpti giliau į dirvą.

Kalio trąšų pasirinkimas palyginti platus. Galima naudoti kainitą, silvinitą, kalio sulfatą, kalio chloridą, kalio magneziją, kompleksines trąšas Ekoplant.

Kalio magnezija – mažai chloro turinti natūrali trąša, išgaunama iš jūros telkinių. Mitybos elementų kiekis joje: K2O – 28–30 proc., MgO – 8–10 proc., S – 17 proc. Trąša gerai tirpsta vandenyje. Kalio magnezija rekomenduojama tręšti, kai vaismedžius norime papildomai aprūpinti ne tik kaliu, bet ir magniu.

Ekoplant – kompleksinė trąša, pagaminta iš saulėgrąžų lukštų pelenų. Trąša yra šarminės reakcijos, vaismedžius aprūpina ne tik kaliu, bet ir fosforu bei kitais elementais. Ekoplant sudėtyje yra: P2O5 – 8,0 proc., K2O – 32,0 proc., Ca – 10,0 proc., MgO – 9,0 proc., sieros (SO3) – 12,0 proc., mikroelementų B, Cu, Mn, Fe, Zn, Mo. Kalio sulfatas (K2O – 50 proc., S – 18 proc.) ir kalio chloridas (K2O – 60 proc.) – šarminėms dirvoms tinkamesnės trąšos. Rūgščioms dirvoms pakalkinti tinka klintmilčiai ir dolomitmilčiai.

Magnio sulfatu (kiseritu) galime patręšti magnio stokojančius vaismedžius. Magnio dažniau trūksta lengvesniuose dirvožemiuose įveistiems sodams.

Azoto trąšomis paprastai tręšiama pavasarį, maždaug antroje balandžio pusėje. Naudojant lėčiau veikiančias azoto trąšas (ragų drožles, Provitą) apie trečdalį numatytos trąšų normos galima išberti iš rudens. Rudenį patartina tręšti ir fosforit­milčiais bei Ekoplant trąšomis. Tuo metu dirva paprastai būna drėgnesnė ir trąšos geriau tirpsta. Jei yra galimybė, minėtas trąšas reikėtų įterpti į dirvą.

Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta kalio, magnio ar mikroelementų, juos reikia ne tik patręšti per dirvą, bet ir nupurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Patręšti per lapus profilaktiškai verta nuo nepalankių veiksnių nukentėjusius vaismedžius. Po šaltos žiemos, šalnų ar sausros metu neretai sutrinka vaismedžių mityba. Tokiu atveju trąšomis nupurkšti vaismedžiai greičiau atsigauna.

Ekologiniuose ūkiuose paprastai leidžiamos naudoti mikroelementų (B, Cu, Fe, Mn, Zn ) trąšos, jei jos atitinka ES direktyvos 89/530/EEB reikalavimus. Iš Lietuvoje sertifikuotų purškimams tinkamų medžiagų galima paminėti Biokal 1 ir Biokal 2, Biojodį, Aton, Tradecorp ir Maxflow grupių mikroelementų trąšas. Kalcio chloridas gali būti naudojamas, kai norima sumažinti fiziologių ligų žalą obuoliams. Nelygu vaismedžių dydis ir sodinimo tankumas, sodams nupurkšti sunaudojama nuo 500 iki 1 000 l trąšų tirpalo. Trąšų normas ir panaudojimo laiką paprastai nurodo gamintojai. Purškimo metu turėtų būti nevėjuota, o oro temperatūra – ne didesne kaip 15 °C. Kuo ilgiau po purškimo vaismedžių lapija būna drėgna, tuo daugiau mitybos elementų pasisavinama.

Pomedžių ir tarpueilių priežiūra

Vaismedžių mityba priklauso ir nuo sodo dirvos priežiūros. Reikia stengtis, kad pomedžiuose neįsigalėtų piktžolės, konkuruojančios su vaismedžiais dėl drėg­mės ir mitybos elementų. Pomedžius reikia purenti specialiomis frezomis, mulčiuoti arba bent dažnai šienauti. Jei mulčiavimui naudojamas kraikinis mėšlas, vaismedžiai kartu ir patręšiami. Tarpueilius galima įdirbti, užsėti daugiametėmis žolėmis ar sideratais.

Kai piktžolės naikinamos dirbant dirvą, vaismedžiams sudaromos palankesnės mitybos sąlygos. Tiesa, tarpueiliuose dirbti dirvą nereikėtų labai ilgai (kelerius metus iš eilės), nes gali suprastėti dirvožemio fizikinės ir agrocheminės savybės. Dirbti mechaniškai tarpueilių negalima ten, kur kyla erozijos pavojus. Geriausia taikyti mišrią jų priežiūros sistemą, kai kas antras tarpueilis įdirbamas, o kituose auginami sideratai ar dažnai šienaujamos daugiametės žolės. Kas 3–4 metai tarpueilių priežiūros būdus reikėtų sukeisti: mechaniškai dirbtus – užsėti daugiametėmis žolėmis, o užželdintus – sulėkščiuoti. Ekologinių sodų tarpueiliuose galima auginti ankštinius augalus, praturtinančius dirvožemį azotu.

***
Vaismedžiai mitybos elementams nereik­lūs. Nustatyta, kad 9–12 metų obelys, užauginančios 29 t/ha derlių, per metus iš dirvos pasisavina 33 kg/ha azoto, 5 kg/ha fosforo, 51 kg/ha kalio, 25 kg/ha kalcio ir 5 kg/ha magnio. Dauguma lauko ir daržo augalų šių elementų sunaudoja kelis kartus daugiau.