Kaltinėnuose daugiau kaip ketvirtį amžiaus daromi dirvožemio erozijos tyrimai. Analizuojant jų duomenis, matyti, kad vandens sukeliama dirvožemio erozija metams bėgant mažėjo – galbūt dėl šylančio klimato sukelto šiltnamio efekto? Tačiau šie metai paneigė pastarąją prielaidą ir patvirtino klasikinius dėsnius: erozija labiausiai priklauso nuo lietaus intensyvumo ir nuo dirvožemio tipo bei būklės.

Dėl dirbamos žemės dirvožemio ardymo prarandamas ne tik derlingiausias dirvožemio sluoksnis, bet ir dalis trąšų, taip pat augalų apsaugai naudotų pesticidų likučiai. Tos medžiagos dažniausiai koncentruojasi pašlaitėse, todėl su per dirvožemį prasisunkiančiu vandeniu gali patekti į gruntinius vandenis. Dalis dirvožemio su jame ištirpusiais agrochemikalais gali patekti ir į melioracijos griovius, upelius, upes ir kitus atvirus vandens telkinius, skatindama vandens eutrofikaciją – maisto medžiagų pagausėjimą. Taigi, dirvožemio ardymas aplinkosaugos problema tampa ne vien dėl jo degradacijos, bet ir dėl vandenų taršos.

Remdamiesi Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stoties ilgalaikių dirvožemio erozijos tyrimų duomenimis, moksliniuose straipsniuose esame darę prielaidą, kad dirvožemio ardymo intensyvumas dėl vandeninės erozijos nuosekliai mažėja. Tai rodė mūsų nuo 1981 m. kaupiami tyrimų duomenys.

Tyrimo metų laikotarpiu metinis kritulių kiekis kito plačiose ribose, bet koreliacinė analizė parodė nebuvus patikimos priklausomybės tarp metinio kritulių kiekio ir dėl vandeninės erozijos nuo šlaito nunešamo dirvožemio kiekio. Nežiūrint didelio nunešamo dirvožemio kiekio svyravimų atskirais tyrimų metais, susidaro vaizdas, kad per tirtąjį laikotarpį nunešamo dirvožemio kiekis nors ir nelabai nuosekliai, bet aiškiai mažėjo.

Jau buvome pradėję galvoti, kad galbūt tokį mažėjimą galima sieti su globalia klimato kaita, didėjant vadinamajam šiltnamio efektui. Tačiau šiais metais pasiteisino kitas daug kartų mūsų pačių stebėtas ir literatūroje dažnai minimas dėsningumas, kad su vandeniu nuo šlaitų nunešamo dirvožemio kiekis labiausiai priklauso nuo lietaus intensyvumo ir nuo dirvožemio tipo bei nuo augalinės dangos būklės intensyvios liūties metu. Be to, turime ir savo labai aiškių duomenų apie vandeninės erozijos intensyvumo priklausomybę nuo šlaito statumo ir nuo auginamų augalų apsauginės galios. Apie tai rašyta ir žurnalo „Mano ūkis“ puslapiuose (žr. 2006/gruodis, 2005/sausis, 1998/sausis; 1997/lapkritis).

Šiais metais trijose bandymų grupėse buvo laukeliai su juoduoju pūdymu. Bandymų grupės skyrėsi dirvožemio granuliometrine sudėtimi, o šlaitų ekspozicija (nuolydis pietų kryptimi) ir statumas buvo labai panašūs visose tyrimų grupėse. Bandymuose turėjome šlaitų, užimtų skirtingais augalais. Dirvožemio nuostoliai nuo jų buvo nedideli, nes dirvožemis beveik nebuvo nunešamas žiemą ir ankstyvą pavasarį – taip būna tik retais metais. Intensyvūs lietūs pasitaikė tik liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai augalai buvo sulapoję ir gerai saugojo dirvožemį nuo lietaus.

Daugiausia dirvožemio buvo nunešta nuo juodojo pūdymo laukelių, kurių nesaugojo augalų danga. Kita vertus, labai aiškiai pasimatė, kad daugiausia dirvožemio netekta nuo lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemio (lengvo priemolio) šlaito, kai per aptariamą laikotarpį nuostoliai siekė per 170 t ha-1. Tokio dirvožemio vandeninės erozijos intensyvumo per ankstesnius 25-erius tyrimo metus vasaros laikotarpiu nepasitaikė. Po liepos 9 d. ir rugpjūčio 13–15 dienomis buvusių liūčių lengvo priemolio šlaite nuo laukelio nuneštas dirvožemis netilpo į 200 litrų cisternas. Didesnė dalis nunešto dirvožemio pakliuvo į gelžbetoninį rezervuarą, kuriame sudėtos minėtos 200 litrų cisternos. Po liūties šlaitas liko išvagotas išgraužomis, o iš rezervuaro išsemtas dirvožemis sudarė įspūdingas krūvas.

Prieš pirmąją liepos 9 d. liūtį juodojo pūdymo laukeliai buvo neseniai kultivuoti, dirvožemis buvo purus, todėl daug jo netekta ir nuo lengvo priemolio, ir nuo vidutinio sunkumo priemolio šlaitų. Daug mažiau dirvožemis nukentėjo sunkaus priemolio šlaite. Po tris dienas – rugpjūčio 13, 14 ir 15 d. – užsitęsusių liūčių, kai atitinkamai prilijo po 24, 27,5 bei 9 mm, labai daug (86,3 t ha-1) dirvožemio nusiplovė tik nuo lengvo priemolio šlaito. Juodasis pūdymas tuo laikotarpiu buvo artas prieš dvi savaites, tad tikėtina, kad labiau susigulėjusį sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemį tekantis vanduo ardė mažiau (netekta tik po 200–100 kg ha-1). Po liepos 19 d. buvusios nestiprios liūties prarasta po 2,3–14,9 t ha-1 dirvožemio.

Rudenį (rugsėjo 1 d.) juodojo pūdymo ir išartų daugiamečių žolių laukeliuose buvo pasėti žiemkenčiai: lengvo priemolio šlaite – žieminiai rugiai, o vidutinio sunkumo ir sunkaus priemolio šlaituose – žieminiai kviečiai. Spalio 5 d., kai žiemkenčiai jau buvo gerai sužėlę ir neblogai saugojo dirvožemį nuo ardymo, per vieną parą prilijo apie 40 mm, bet lietus nebuvo intensyvus. Po tokio lietaus tik nuo vieno juodojo pūdymo laukelio lengvojo priemolio dirvožemio šlaite buvo nunešta 1 t ha-1, kitų laukelių dirvožemis nenukentėjo.

Panaši situacija buvo ir 2006 metų rugsėjo 6 dieną. Tik tuomet rugsėjo 3, 4 ir 5 dienomis prilijo atitinkamai po 11,4, 7,3 ir 7,4 mm, lietus taip pat nebuvo intensyvus, o neseniai sudygusių žiemkenčių pasėlyje aiškiai matėsi dirvožemio išgraužos. Nuo lengvo priemolio bandymo šlaitų tada buvo nunešta po 3,1–5,2 t ha-1 dirvožemio. Tuo metu dygstantys žiemkenčiai dar nesaugojo dirvožemio nuo ardymo.

Apibendrinant 2009 m. patirtį, galima tvirtinti, kad nevalia nusiraminti dėl spėjamo vandeninės erozijos sumažėjimo globalinio atmosferos šilimo laikotarpiu (dėl mažesnio kritulių kiekio). Šylančio klimato sąlygomis gali padažnėti ir suintensyvėti liūtinio pobūdžio lietūs, kurie kaip tik ir sukelia didžiausias dirvožemio netektis. Kita vertus, klimatui šylant, gali sustiprėti vėjai, taip pat ardantys dirvožemį. Ir nuo vandens, ir nuo vėjo neigiamo poveikio dirvožemį puikiai saugo augalų danga.