Smulkūs ūkiai dėl mažų gamybos mastų ne visada gali patenkinti ūkio narių vartojimo poreikius, neturi išteklių plėstis, užsiimti prekine gamyba, konkuruoti rinkoje. Šie ūkiai balansuoja tarp natūrinių ir prekinių. Tačiau šiandien kaimo gyventojams smulkus ūkis išlieka svarbiu pragyvenimo šaltiniu.

Lietuvos ūkių struktūra, kurioje vyrauja smulkūs ūkiai, mažai kinta, o tai riboja žemės ūkio sektoriaus ekonominį augimą. Kita vertus, lėta kitų ekonominių veiklų, paslaugų infrastruktūros plėtra kaimo vietovėse neskatina struktūros pokyčių. Ūkių grupių gamybinės bei ekonominės veiklos rezultatai pagal ekonominį dydį, išreikštą europinio dydžio vienetais (EDV), rodo gerėjančią situaciją, tačiau tarp šių ūkių grupių išlieka didelis darbuotojui tenkančių žemės ūkio veiklos pajamų skirtumas. Stambūs, didesnio ekonominio pajėgumo ūkiai, palyginti su mažesnės ekonominės galios ūkiais, visada turės gamybinį ir konkurencinį pranašumą. Jeigu smulkūs neprekiniai ūkiai turi galimybę išlikti kaip gaunantys papildomų pajamų arba tenkinantys rekreacinius poreikius, tai pusiau natūriniai, gaminantys prekinę produkciją ūkiai (2–4 EDV dydžio), kuriuose dirba apie 15 proc. visų žemės ūkio darbuotojų, yra svarbūs ir ekonominiu ir socialiniu aspektu.

Pirmenybė – mažesnei rizikai

Daugiau kaip pusė šalies pusiau natūrinių ūkių plėtoja mišrią žemės ūkio gamybą, juose vyrauja dalinis užimtumas ir mažai efektyvus ūkio narių darbas, gaunamos pajamos dažniausiai neužtikrina ūkio stabilumo ir šeimos narių socialinio saugumo. Išaugusi rinka ir konkurencija, didėjanti gamybos išteklių ir darbo jėgos kaina žemdirbiams kelia vis didesnius reikalavimus ir verčia prisitaikyti prie nuolat kintančių rinkos sąlygų. Pagrindinės pusiau natūrinių ūkių (PNŪ) pirminės gamybos problemos yra ne tik mažas gamybos efektyvumas, bet ir kokybės, higienos, aplinkosaugos bei gyvūnų gerovės standartų įgyvendinimo sunkumai, finansinių lėšų trūkumas gyvuliams pirkti, žemei ir žemės ūkio technikai įsigyti bei naujoms technologijoms įdiegti. Šie ūkiai, siekdami tapti prekiniais, turi didinti gamybos mastus modernizuodami gamybą, siekti didesnio produktyvumo ir darbo našumo. Tai įgyvendinti nedideliam ūkiui yra lengviau pasukus specializacijos keliu. Todėl per pastaruosius penketą metų specializuotų PNŪ padaugėjo 66 proc. Kūrėsi daugiau specializuotų pienininkystės, javų, rapsų, galvijų auginimo ūkių, tačiau sumažėjo specializuotų daržininkystės, sodininkystės ir mišrios gamybos ūkių. Nuolat kintančios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir todėl atsirandanti rizikos tikimybė lėmė, kad didesnė dalis PNŪ plėtoja daugiašakę (mišrią), nors ir mažiau efektyvią gamybą.

Neišnaudota subsidijų nauda

Teikiama ES ir nacionalinė finansinė parama padidino nedidelių ūkių pasirengimą plėtoti labiau perspektyvų prekinį ūkį įvairaus palankumo ūkininkauti vietovėse. PNŪ ekonomikos teigiamus pokyčius lėmė tiesioginės išmokos, kompensacinė parama mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms (MPŪV), investicinė parama. MPŪV pienininkystės ir mišrios gamybos ūkių darbuotojui tenkančio pelno dalies subsidijos siekė apie 70 proc., o palankiose ūkininkauti vietovėse (PŪV) – atitinkamai 50 ir 40 proc. Javų ūkių gamybinė veikla ne tik MPŪV, bet ir PŪV, o augalininkystės ūkių – MPŪV be tiesioginės paramos būtų nuostolinga. Regioniniu požiūriu parama gamybai (nesusieta su gamybos apimtimis) ne visada buvo efektyviai naudojama, nes javų ūkio darbuotojui tenkančios didesnės subsidijos skatino plėtoti javų ūkius net ir MPŪV gaminant mažai prekinės produkcijos. Tai rodo, kad subsidijos gamybai ne visada buvo naudojamos ūkių ekonomikai stiprinti, siekiant ilgalaikės naudos. 2004–2007 m. kūrėsi daugiau tos specializacijos PNŪ, kurių darbuotojas galėjo gauti daugiau subsidijų nei produktyviu darbu (kartu su kitomis gamybos priemonėmis) sukurti didesnę pridėtinę vertę.

PNŪ ekonominių rodiklių palyginimas su Lenkijos ūkiais, kurių ekonominis dydis iki 4 EDV, rodo, kad Lietuvos ūkiai daug mažiau lėšų skiria trąšoms, augalų apsaugos priemonėms, kokybiškai sėklai, technikai atnaujinti ir gamybai modernizuoti. Smulkūs Lenkijos ūkiai intensyviau naudoja žemę: pasėlių struktūroje nemaža dalis tenka pelningesniems augalams – daržovėms ir bulvėms. Lenkijos ūkiuose (iki 4 EDV, vidutinis ūkis apie 8 ha) 1 ha laikoma vidutiniškai 0,5 sąlyginio gyvulio vieneto, Lietuvoje – 0,3. Todėl Lenkijos javų, augalininkystės ir pienininkystės ūkiai, palyginti su analogiškais Lietuvos ūkiais, žemės ūkio produkcijos 1 ha gamina atitinkamai 2,5, 4 ir 1,6 karto daugiau ir yra konkurencingesni, nes gamybos išlaidos produkcijos vienetui pagaminti yra mažesnės.

Optimalios gamybos ūkio modeliavimas

Kad būtų įvertintos šalies PNŪ galimybės efektyviau plėtoti žemės ūkio verslą, taikant ūkių gamybos optimizavimo metodą, parengti javų, rapsų (MPŪV – javų, grikių), augalininkystės, pienininkystės, pienininkystės-galvijų auginimo, mišrių, vyraujant augalininkystei, ir galvijų auginimo optimalios gamybos ūkių modeliai. Optimalios gamybos pagrindinis tikslas – maksimalus pelnas, įvertinant gamtines sąlygas (mažiau palankias ir palankias ūkininkauti vietoves), materialinių ir darbo išteklių reikmę, žemės ūkio produkcijos kainas, darbo sąnaudas (kurios nustatomos atsižvelgiant į normatyvines sąnaudas atskiriems žemės ūkio darbams atlikti) bei subsidijas gamybai. Žemės ūkio produktų ir gamybos išteklių kainos, optimizuojant pusiau natūrinių ūkių žemės ūkio gamybą, nustatytos pagal 2008 metų faktines kainas, atsižvelgiant į kainas ES šalyse bei galimus jų pokyčius.

Pusiau natūrinių PŪV ūkių modeliai

Parengti javų, rapsų, augalininkystės, pienininkystės, pienininkystės-galvijų auginimo, mišrų, vyraujant augalininkystei, ir galvijų auginimo optimalios gamybos PŪV ūkių modeliai rodo, kad ir optimizavus gamybą, pagaminamos 1 ha produkcijos vertė tarp ūkių pagal tipą skiriasi iki 2,4 karto, bendrasis pelnas su subsidija – iki 2, subsidijos – iki 3 kartų. Pelno skirtumui tarp pienininkystės ir pienininkystės-galvijų auginimo ūkių įtakos turi skirtingos pieno kainos. Pienininkystės pusiau natūriniuose ūkiuose, kai laikomos 7 ir daugiau melžiamų karvių (ūkis parduoda ne mažiau kaip 100 kg pieno per dieną), pieno kaina siekia 860 Lt/t, ūkiuose, kuriuose pieno per dieną parduodama mažiau nei 100 kg, – 680 Lt/ t. Pienininkystės ūkio gamybos optimizavimo modelis rodo, kad gaunama apie 17 proc. daugiau pelno, kai pieno gamybos ūkyje auginamos tik pakaitinės telyčios. Pusiau natūrinis augalininkystės ūkis, kurio pasėlių struktūroje apie 15–20 proc. užima daržovės ir/ar bulvės, 20 proc. rapsai, o likusią dalį javai, 1 ha bendrosios produkcijos vertės ir pelno gali gauti daugiau negu kitų ūkininkavimo tipų ūkiai. Javų ūkiai dėl sumažėjusių grūdų kainų ir ypač pabrangusių trąšų bei augalų apsaugos priemonių, kai PNŪ ariamos žemės plotas riboja efektyvų žemės ūkio technikos panaudojimą, gauna mažiausią pelną su subsidijomis, nors jų dalis pelne yra didelė – 46 proc., o pienininkystės ūkiuose – 23, augalininkystės – 13 proc. Skaičiavimai rodo, kad daugiausia subsidijų 1 ha tenka specializuotuose bulių auginimo (veršeliai perkami) ūkiuose.

Situacija keičiasi, kai žemės ūkio produkcija, bendrasis pelnas ir subsidijos skaičiuojamos vienam metiniam darbuotojui. Javų ir galvijų penėjimo ūkiuose, kuriuose žemės ūkio darbams atlikti naudojama mažiausiai rankų darbo, darbuotojui tenka daugiausia produkcijos, pelno ir subsidijų. Galvijų penėjimo ūkiuose subsidijų už bulius dalis sudaro apie 70 proc. visų gamybos subsidijų. Didelė piniginė parama javų ir galvijų penėjimo ūkiams paskatino šių ūkių plėtrą. Tačiau darbu sukurta pridėtinė vertė šiuose ūkiuose yra mažiausia. Javų ūkių darbuotojui galimybė gauti nemažą tiesioginę paramą ir sugaišti, palyginti su mišrios gamybos ir augalininkystės ūkiais, nedaug (apie 50 proc.) ­darbo valandų per metus, gaunant nemažas subsidijas, skatino šios krypties pusiau natūrinių ūkių plėtrą. Remiantis gamybos optimizavimo modeliu, kai žemės ūkio darbams atlikti taikomos norminės darbo valandos, nustatyta, kad PN javų, rapsų ūkiai PŪV yra dalinai užimtų darbuotojų ūkiai, kurių darbams atlikti reikia apie 0,5 sąlyginio darbuotojo (SD – tai darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną). Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, javų, rapsų ūkiuose užimta 1,3 SD. Tai rodo nepanaudotas galimybes darbo našumui bei gamybos efektyvumui didinti.

Gerų rezultatų gali pasiekti pusiau natūriniai specializuoti augalininkystės ūkiai. Šių ūkių darbuotojas, gaudamas mažiausią tiesioginę paramą, sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Tačiau, kaip rodo ūkių pagal ūkininkavimo tipą struktūrinių pokyčių analizė, sunkiu darbu sukuriama vertė neskatino net ir pelningos šių ūkių plėtros. Tai patvirtina 2007 m., palyginti su 2003-aisiais, sumažėjęs specializuotų daržininkystės (46 proc.) ir augalininkystės (7 proc.) ūkių skaičius.

Pusiau natūriniai pienininkystės-galvijų auginimo ūkiai, palyginti su specializuotais pienininkystės ūkiais, dėl mažesnių pieno gamybos apimčių gauna mažesnę kainą, todėl jų bendrasis pelnas su subsidijomis sumažėja apie 17 procentų.

Pusiau natūriniai visų tipų ūkiai galėtų pagerinti savo ekonominę padėtį rinkoje, jungdamiesi į kooperatyvus ir rinkai tiekdami didesnius kiekius produkcijos.

PNŪ modelių grynojo pelno analizė rodo, kad darbu sukuriamas grynasis pelnas ir subsidijos ūkiuose pagal ūkininkavimo tipą PŪV skiriasi 1,7 karto, o be subsidijų – 3 kartus. Jeigu žemės ūkio produkcijos kainų pokyčiai būtų neryškūs, tačiau mažėtų tiesioginė parama žemės ūkio produkcijos gamintojams, didesnes galimybes išlikti rinkoje turėtų tie PNŪ, kurie daugiau pelno gauna dėl pagrindinių gamybos išteklių – žemės, kapitalo ir efektyvaus darbo panaudojimo, o ne dėl tiesioginių išmokų. Tai būtų specializuoti augalininkystės, pienininkystės bei mišrūs, vyraujant augalininkystei, ūkiai.

Gamybinio ir ekonominio potencialo analizė, paremta PNŪ pagal ūkininkavimo tipą faktiniais ir modeliuotais duomenimis, rodo, kad tiesioginė parama gamybai yra labai svarbi šių ūkių veiklos rezultatui – grynajam pelnui. Tačiau jį galima žymiai padidinti geriau naudojant vidinius ūkio rezervus – optimaliai derinant gamybos šakas, atitinkančias regiono gamtines sąlygas, siekiant didesnio augalų derlingumo bei gyvulių produktyvumo, daugiau dėmesio skiriant darbo efektyvumui, t. y. norminiam darbo laikui žemės ūkio darbams atlikti. Remiantis gamybos optimizavimo modeliu nustatyta, kad PN javų, rapsų, galvijų auginimo ūkiai yra dalinio užimtumo – 0,5 metinio darbuotojo vieneto, mišrūs, vyraujant augalininkystei, pienininkystės ir galvijų auginimo – 1, augalininkystės ir pienininkystės 1,2– 1,3 metinio darbuotojo vieneto ūkiai.

Pagerinus vidinių ūkio gamybos ištek­lių naudojimą, grynąjį pelną galima būtų padidinti 38 proc. pienininkystės ir 75 proc. augalininkystės ūkiuose.