„Krakių grūdai“ – visapusiškai naudingos kooperacijos pavyzdys. Bendram darbui susivienijusios dvi Mažeikių r. bendrovės („Ivasta“, „Jučių aruodas“) ir trys ūkininkai kreipėsi ES paramos ir ją gavę pastatė modernų grūdų elevatorių. „Dabar esame nepriklausomi nuo grūdų supirkėjų“, – dėl saugiai iki pavasario laikomo derliaus ramus kooperatyvo direktorius Kazimieras Stonkevičius. Pasak jo, šiemet javapjūtė praėjo kaip niekad sklandžiai: kombainai nestovėjo, laukai nukulti rekordiškai greitai, o ir derliai ne tokie blogi. Tik grūdų kainos gerą nuotaiką gadina.

Artėjant prie Mažeikių negali neatkreipti dėmesio į Krakių kaimo dešinėje šviečiančius grūdų saugyklų bokštus. „Dar vienas grūdų supirkėjas atsirado“,  – gali kilti mintis, tačiau „Krakių grūduose“ šeimininkauja ne jis. Liūdną kooperacijos statistiką „Krakių grūdai“ pagerino pernai, o idėja kurti kooperatyvą ir kreiptis paramos naujoms saugykloms atsirado dar anksčiau – kai grūdų kainos buvo rekordinės ir nebuvo poreikio vienytis derybinėms pozicijoms dėl kainos sustiprinti.

„Svarbiausia priežastis kita. Didžiausia žemdirbių, kurie neturi, kur grūdų saugoti, problema – prastovos per javapjūtę, bet ne dėl blogų orų ar technikos gedimų. Neviltis apima, kai oras geras, grūdus nukūlei, pakrovei, nuvažiavai prie kombinato ir tuo darbas pasibaigė. Mašinos su pakrautais grūdais stovi po kelias valandas, o kartais ir ištisą dieną. Stovi ir kombainai. Anksčiau ir mes kaip ant adatų per javapjūtę gyvenome“, – būtinybę statyti elevatorių susijungus motyvuoja direktorius.

Jam antrindamas bendrovės „Jučių aruodas“ vadovas Jonas Švažas, priduria: „Nusikaltimas, kai kombainai per javapjūtę stovi. Pirmą kartą mūsų ūkiuose to nebuvo.“ Šiųmetę javapjūtę trikdė tik nepastovūs orai, o jiems pagerėjus buvo pasiektas neoficialus, į Gineso rekordų knygą nepretenduojantis „Krakių grūdų“ rekordas – per dieną nukulta ir pakrauta 800 t grūdų. Kai laukuose dirbo 6 kombainai, 12 sunkvežimių vos spėjo derlių vežti.

Per dieną naujas elevatorius priimdavo vidutiniškai 500–600 t grūdų. K. Stonkevičius šiųmečiais derliais nelabai džiaugiasi: kviečiai subrandino 5 t/ha, o rapsai prastokai užderėjo. Direktorius spėja, kad tam turėjo įtakos kelios priežastys. „Nesilaikėme sėjomainos, rapsai į tuos pačius laukus sugrįžo, nepraėjus trejiems metams, tad pasėlius ligos užpuolė. Be to, taupydami išlaidas trąšų normas visiems augalams pamažinome, o norint gauti gerą rapsų derlių, trąšų nereikėtų gailėti“, – tikina kooperatyvo direktorius, vadovaujantis ir bendrovei „Ivasta“.

Našus, paprastas valdyti ir patikimas

Naujo elevatoriaus saugyklos užkrautos iki pat viršaus: 13 tūkst. t pirmos–antros klasės kviečių (kartu su laikomais kompensaciniuose bokštuose) saugomi kontroliuojamo mikroklimato aplinkoje. Vokietijos kompanijos „Riela“ derliaus pakrovimo, valymo ir džiovinimo įrenginiai valdomi kompiuteriu. Darbo procesas automatizuotas, tad elevatoriui prižiūrėti tereikia vieno prie kompiuterių sėdinčio žmogaus. Penkiuose bokštų lygiuose įrengti temperatūros jutikliai: vos ji pakyla aukščiau leistino dydžio, įsijungia ventiliatoriai. Pasak K. Stonkevičiaus, Riela elevatoriaus grūdų valomoji išskirtinė, jos konstrukcijoje vietoje sietų įrengta išcentrinio valymo įranga, kuri garantuoja didelį 110 t/val. našumą. „Be to, įprastos konstrukcijos valomosios, neteisingai sureguliavus sietus, gali sužaloti grūdus ir, jei jie sėkliniai, pakenkti sėklos kokybei. Valant išcentriniais įrenginiais tokio pavojaus nelieka“, – paaiškina J. Švažas.

Elevatorius gali priimti grūdus 120 t/val. našumu, džiovyklos – per valandą išdžiovinti iki 80 t. Be to, drėgni grūdai gali būti džiovinami, o tuo pat metu sausi kraunami tiesiai į bokštus. „Skirtingi džiovinimo ir krovimo procesai vyksta nepriklausomai“, – elevatoriaus galimybėmis patenkinti žemdirbiai.

Kooperatyvui priklausantis elevatorius pastatytas tokioje vietoje, kad grūdus patogu vežti iš kiekvieno ūkio. K. Stonkevičius prasitaria, kad pirminiame projekte buvo numatyta statyti daugiau saugyklų, bet sunkmetis planus šiek tiek pakoregavo. Tiesa, žiūrėdami į perspektyvą, krakiškiai elevatorių pastatė taip, kad vėliau, atsiradus galimybei, prie esamų grūdų saugyklų būtų galima prijungti dar kelias.

Kai tik buvo gautas teigiamas Nacionalinės mokėjimo agentūros atsakymas, pernai rudenį suskubta kloti elevatoriaus pamatus, šį pavasarį prasidėjo įrenginių montavimo darbai. „Vos spėjome iki javapjūtės pradžios viską baigti“, – prisimena direktorius.

Rinkdamiesi skirtingų užsienio gamintojų įrangą, kooperatyvo nariai vadovavosi visiems žemdirbiams svarbiais kriterijais – kokybe ir techniką parduodančios įmonės įrangos priežiūros galimybėmis. Kaina nebuvo svarbiausias pasirinkimą nulėmęs veiksnys. „Kas iš to jei elevatorius būtų pigus, bet netenkintų mūsų reikalavimų, arba nebūtų kam jo prižiūrėti“, – motyvuoja direktorius, tvirtindamas, kad geras ir kokybiškas daiktas pigiai negali kainuoti.

„Krakių grūdai“ įgyvendino beveik 10 mln. Lt vertės projektą, 3,8 mln. Lt dengė ES struktūriniai fondai. Pagal projektą dar įsigyti du MAN sunkvežimiai.

Žemę įdirba ir pasėlius prižiūri atskirai

Kooperatyvo steigimą inicijavusios bendrovės valdo daugiau kaip 3 500 ha: „Ivasta“ dirba 2 300, o „Jučių aruodas“ – apie 1 400 ha. „Kooperatyvas įkurtas grūdų supirkimo, valymo, džiovinimo ir saugojimo paslaugoms teikti. Grūdus sėja, javus augina ir nukūlę derlių į kooperatyvo elevatorių veža jo nariai – bendrovės bei ūkininkai. Tiesa, kol kas galime saugoti tik kooperatyvo narių grūdus, nes elevatoriuje daugiau tiesiog netelpa“, – detalizuoja K. Stonkevičius ir didžiuodamasis sako, kad dvi bendrovės užaugina tiek grūdų, kiek sovietmečiu perdirbti parduodavo visas Mažeikių rajonas.

„Ivasta“ įkurta buvusio kolūkio „Lenino keliu“ vietoje. Tiesa, sovietmetį primena tik vienas likęs MTZ traktorius. Pasak bendrovės vadovo, tai pati sudėtingiausia bendrovėje dirbanti technika. „Ne kiekvienas gali juo pavažiuoti“, – juokiasi K. Stonkevičius.

Abi bendrovės modernizuotos, pagal SAPARD ir BPD programas įsigyta šiuolaikiška, kompiuterizuota technika. „Jei moki telefoną valdyti, nesunku ir naujoviškomis mašinomis išmokti važiuoti“, – tikina J. Švažas. Abu vyrai sutartinai kalba apie didelius žemdirbystės pokyčius įstojus į ES. Įsigijus naujos technikos, efektyvumas taip padidėjo, kad anksčiau būtų buvę sunku įsivaizduoti, kaip vienas traktorius gali apsėti visą plotą. Ir nereikia nei 60 traktorininkų, nei 30 vairuotojų, nei 60 specialistų. „Ivastoje“, kuriai dar priklauso Skuode stovintis senesnės statybos elevatorius, dirba 28, o „Jučių aruode“ – 12 žmonių.

Nors abi bendrovės įkūrė vieną kooperatyvą, tačiau visi joms priklausantys plotai apdirbami atskirai. „Lietuvoje jau tokios klimato sąlygos, kad darbymečiai netrunka ilgai ir vienu metu reikia daug ir įvairios technikos, todėl žemės ir javapjūtės darbus atliekame nuosavomis mašinomis“, – apie kasdienio darbo ypatumus pasakoja J. Švažas. Kaip sako ūkio vadovas, „profilaktiškai“ ir jis kiekvieną javapjūtę stengiasi bent vieną bunkerį grūdų prikulti, kad žinotų, ko iš kombainininkų reikalauti.

Liberali rinka ne visiems ir ne visada naudinga

Ūkių šeimininkai svarsto, kad kol kas technikos netrūksta, reikėtų tik po vieną galingesnį traktorių įsigyti, praverstų ir naujas purkštuvas, ypač savaeigis. Anot jų, jei nebūtų ES paramos, taip greitai modernizuoti bendrovių nebūtų pavykę. J. Švažas pabrėžia, kad nemaža paspirtis ir tiesioginės išmokos. Jei jų neliktų, išgyventi būtų nepalyginamai sunkiau. „Tuomet valstybė turėtų imtis veiksmų perdirbėjams ir prekybininkams pažaboti. Argi normalu, kad grūdų kilogramas kainuoja 40 ct, o parduotuvėje duonos kepalas – 4 litus. Iš vienos pusės laisva rinka gerai, bet iš kitos – nelabai“, – aktualias žemdirbiams problemas paliečia J. Švažas.

Nemažą galvos skausmą kelia ne tik krentančios grūdų kainos, bet ir brangstantys energetiniai ištekliai, trąšos, pesticidai. J. Švažo nuomone, ES atsisakius remti žemės ūkį, kardinaliai turėtų keistis ir grūdų, trąšų, chemikalų kainų santykis. Jis skaičiuoja, kad staigiai pakilus trąšų kainoms, išlaidų trąšoms padaugėjo tris kartus. „Vien tik NPK trąšoms išleista lėšų dalis sudarė 700 Lt/ha. Nuostoliai buvo neišvengiami, nes rudenį tręšėme brangiai, o kitą sezoną grūdus teko parduoti itin pigiai, – guodžiasi J. Švažas. – Gerai, kad dabar viskas po truputį grįžta į ankstesnes vėžes, tik grūdų kaina stovi vietoje.“

Jis skaičiuoja, kad paramos galbūt ir nereikėtų, jei pavyktų iš 1 hektaro gauti 600–700 Lt pelno. Be to, žmonės turėtų būti sąmoningesni ir kooperuotis. „Dirbant kooperaciniu principu gali gyventi ir išsilaikyti. Pas vieną ūkininką pienas, pas kitą mėsa, pas mane grūdai – štai ir visa parduotuvė. Gaila, kad tokius mažus prekybos taškus kaimuose sunaikino didieji prekybos tinklai. Kaimo po 10 metų nebeliks, nepaisant skiriamos paramos jo plėtrai. Juk iš švilpynių darymo ar vytelių pynimo neišgyvensi. ES parama, skirta žemės ūkio veiklos atsisakantiems sodiečiams, padeda kaimui išnykti – skandina su maršu“, – politizuoja J. Švažas.

Jis įsitikinęs, kad padėtis būtų kitokia, jei nuo pat stojimo į ES pradžios didesnis dėmesys būtų skirtas jauniems žmonėms įsikurti ir smulkiems ūkiams stiprinti. Gal reikėjo jiems didesnį finansavimą skirti, pavyzdžiui, smulkiems ūkiams kompensuoti 60–70 proc. investicijų, stambiems 30 proc. „Gal taip būtų išlaikytas balansas ir daugiau žmonių liktų kaime, nes turėtų pragyvenimo šaltinį“, – susirūpinimo tuštėjančiais kaimais neslepia J. Švažas.

Lauks 500 Lt/t kainos

Pokalbiui sugrįžus prie ūkiškų reikalų, J. Švažas ir K. Stonkevičius sunkmečio nesureikšmina. „Padarytos tokios investicijos, tad niekur nedingsime, dirbsime. Štai nauja spirito gamykla statoma, kviet­rugius jai parduosime“, – planuoja kooperatyvo direktorius, o J. Švažas, remdamasis daugiamete patirtimi, tikisi, kad grūdų kaina pakils. Taip buvo visada, išskyrus vienus metus. „Lauksime 500 Lt/t – tai mažiausia kaina, už kurią norėtume parduoti derlių“, – sako J. Švažas. Jis viliasi, kad grūdus parduos už kooperatyvui naudingą kainą, juk derėtis, turint tiek grūdų, su supirkėjais bus paprasčiau.