Žolynų augimas ir vystymasis, jų naudojimas – tai kompleksas įvairiausių sudėtingų veiksnių vienu metu. Nepertraukiamas augimo procesas kartojasi kelis kartus vegetacijos sezono metu ir tęsiasi kelerius ar net keliolika metų. Žolynų derlingumą lemia daug veiksnių, tačiau bene labiausiai – žolynų rūšinė sudėtis ir naudojimo paskirtis bei dažnumas.

Gyvulininkystės vystymas kelia nerimą jau ne vienerius metus. Šiemet dar aštriau ūkininkai svarsto klausimą: skęsime piene ar skersime karves? Kritiškai mažos pieno supirkimo kainos, ne per didžiausios ir mėsos kainos, suprantama, ūkininkų nedžiugina. Ar dar įmanoma mažinti pieno ir mėsos savikainas, irgi sunku atsakyti. Ir visgi, jei būtų bandoma dar mažinti pieno ar mėsos savikainą, tai būtina mažinti ir energijos sunaudojimą ūkyje. Tai labai susiję su žolinių pašarų naudojimu bei žolynų produktyvumu.

Įprastas žolynų naudojimas

LŽI ganykliniai ilgamečiai tyrimai rodo, kad žolynų derliaus stabilumą ir kokybę galima išlaikyti 10 metų ir ilgiau. Net ir labai nepalankiomis sausros sąlygomis žolėms augti galima tikėtis gauti 2–3 t/ha sausųjų medžiagų. O šiek tiek palankesnėmis sąlygomis galima gauti 6 t/ha, ganant rečiau, ir apie 4 t/ha, ganant dažniau. Tokiems derliams gauti svarbi žolynų komponentų sudėtis. Žolynuose augančios ankštinės žolės aprūpina kitas žoles biologiniu azotu ir taip galima gauti pigesnį pašarą bei stabilizuoti ilgametį derlių. Kai kurie ilgamečių ganyklų žolynai 2009 metais (vienuoliktieji žolynų naudojimo metai), tris kartus nuganius, iki vasaros pabaigos sukaupė beveik 3–4 t/ha sausųjų medžiagų.

Lietuvos žemdirbystės institute dar 1980 metais buvo pradėti tirti baltųjų dobilų-varpinių žolyno naudojimo režimai. Apibendrinus 28-rių tyrimų vykdymo metų gautą sausųjų medžiagų derlių, gautą nekeitus nei ganymo režimų, nei tręšimo lygio, matyti, kad žolynas buvo derlingas. Tiesa, kai kuriais metais žolyno produktyvumas gerokai sumažėdavo, bet, apžvelgus metines meteorologines sąlygas, išryškėja vienų ar kitų metų nepalankios sąlygos žolėms augti.

Jau minėjome, kad žolynai per vegetacijos sezoną nuganomi ar nupjaunami kelis kartus. Todėl jų bendrąjį metinį derlių lemia atskirų sezono laikotarpių sąlygos. Pavyzdžiui, žvelgiant jau iš šių metų sezono pabaigos, darome bendrą išvadą, kad metai buvo labai palankūs žolynams auginti. Tačiau, pažvelgus į tyrimų duomenis, matyti, kad ilgamečiai žolynai 2009 m. derėjo menkiau negu, atrodytų, mažiau palankesniais sausringesniais 2008 metais.

Ilgamečių žolynų derlingumą labai dažnai lemia vegetacijos sezono pirmosios pusės sąlygos. 2008 metais jos ir buvo palankesnės – pirmojo ganymo derlius buvo 40 proc. didesnis už 2009 metų pirmojo ganymo derlių. Tokių žolynų derlingumą menkinti gali ir žolynų amžius, dėl kurio dažniausiai blogėja žolynų botaninė sudėtis. Norint, kad pagerėtų žolynų produktyvumas, reikėtų jį tręšti, o tai jau papildomos energijos ir materialinės sąnaudos.

Žolynų paskirties įvairinimas

Energijos taupymui ūkyje labai pasitarnautų ir žolynų paskirčių ir veiklos įvairinimas, pavyzdžiui, biodujų gaminimas ūkio viduje ir iš jų gaunamos energijos sunaudojimas ūkio reikmėms. Biodujos tampa vis populiaresnis bioenergijos šaltinis mažesniuose kai kurių Vakarų Europos šalių ūkiuose, maisto pramonės ar atliekų perdirbimo įmonėse.

Energetinių augalų ar žemės ūkio atliekų anaerobinis skaidymas gali nemenkai prisidėti prie vietinio energijos balanso. Biodujų gamybai įtakos turi daug parametrų, kurie susiję su proceso sąlygomis, substratais ir juose esančiais azoto, anglies dioksido, lignino, celiuliozės, cukraus ir baltymų kiekiais. Sumedėję žoliniai augalai gali būti naudojami ir kurui. Tokių augalų stiebų masė gali būti naudojama granulėms ar skiedroms gaminti.

Svarbu pasirinkti tinkamus augalus, kaip žaliavą tam tikrai bioenergijos rūšiai. Augalai biodujoms turi užauginti didelį sausųjų medžiagų derlių su palyginti mažomis sąnaudomis. Šias sąlygas labiausiai atitinka daugiamečiai žoliniai augalai. Bioenergijos gamybai galima žaliava – atvežtiniai šilumamėgiai žoliniai augalai: drambliažolės, geltonžiedžai legėstai, sidos arba netradiciniai vietiniai augalai, pavyzdžiui, kiečiai, topinambai ar kiti augalai.

Šių augalų adaptacija ir auginimo dinamika jau kelerius metus yra tiriama Lietuvos žemdirbystės institute. Preliminariais duomenimis galima teigti, kad šie augalai yra perspektyvi žaliava, tačiau turinti ir trūkumų. Plantacijoms įrengti reikia nemažai išlaidų, kadangi ne visi subrandina sėklas dėl per trumpo šilumos periodo, o dar kiti augalai dauginasi tik vegetatyviniu būdu (šaknimis), todėl tenka įsivežti sodinukus iš svetur ar dauginti patiems.

Tačiau alternatyvių (atvežtinių) žolinių augalų įveisimas Lietuvoje yra skatintinas dėl ilgaamžiškumo ir produktyvios antžeminės dalies. Pavyzdžiui, Lenkijos tyrėjų geltonžiedžiai legėstai yra auginami daugiau negu 10 metų toje pačioje vietoje ir bio­masės kiekis nemažėja. Mūsų klimato sąlygomis įvežtiniai augalai jau peržiemojo dvi žiemas ir, pirminiais apskaitos duomenimis, drambliažolės antraisiais metais užaugino beveik 7, sidos – 10, geltonžiedžiai legėstai – iki 4 t/ha sausųjų medžiagų.

Pagal statistinius duomenis, Lietuvoje pievos ir natūralios ganyklos užima 448,5 tūkst. ha, daugiametės ganyklos – 573,9, daugiametės žolės sėjomainose užima apie 416,1, o visa žemės ūkiui skirta žemė užima 3 365 tūkst. ha. Taigi žalienos užima apie 43 proc. visos žemdirbystei naudojamos žemės. Didesnioji dalis žalienų galėtų būti panaudota bioenergijos (biodujų) gamybai. Šalyje nebenaudojama apie 0,5 mln. ha žemės naudmenų. Šie plotai galėtų būti apželdinami, kaip jau minėta, energetiniais augalais – trumpos rotacijos miško želdiniais, įvežtiniais augalais ar žolėmis, kurios nėra reiklios maisto medžiagoms.

Naudoti tradicines mažesnės pašarinės vertės daugiametes žoles – paprastąsias šunažoles, nendrinius eraičinus ar ilgaamžių ganyklų žolynus bioenergijai taip pat nauja galimybė. LŽI daromi tyrimai parodė, kad jauni žolynai gali būti derlingi ir galima tikėtis geros energinės jų vertės. Pirmųjų naudojimo metų šunažolių žolyno, tręšiamo mineraliniu azotu, pirmosios pjūties žydėjimo tarpsniu derlius vidutiniškai siekė 4,6–4,8 t/ha sausųjų medžiagų. Kitų šunažolių žolynų, nupjovus šių metų pirmąjį derlių žolėms plaukėjant, sausųjų medžiagų derlius buvo kiek mažesnis ir vidutiniškai siekė per tris tonas sausųjų medžiagų iš hektaro. Dar gausesnis derlius buvo šunažoles nupjovos antrąkart – vidutiniškai gauta dar apie 4 t/ha sausųjų medžiagų. Trečiosios pjūties derlius buvo 2,7–2,9 t/ha sausųjų medžiagų.

Nendriniai eraičinai gerokai didesniu sausųjų medžiagų derliumi lenkė šunažoles. Pirmą kartą nupjovus eraičinus jiems bežydint, gauta apie 8 t/ha sausųjų medžiagų, o antrąkart – dar apie 5 tonas. Nendrinių eraičinų žolyno, nupjovus plaukėjimo pradžioje, pirmasis derlius buvo apie 5 t/ha, o nupjovus antrą kartą, gauta dar apie 4 t/ha. Trečiosios pjūties derlius siekė 3,5 t/ha. Nors buvo bertos skirtingos trąšų normos, tačiau jos išbertos per kelis kartus, tad jų įtaką šunažolių derliui galima bus aptarti tik turint metinį derlių. Tačiau ir iš kelių pirmųjų pjūčių galima konstatuoti, kad žolynai, skirti biodujų gamybai, buvo derlingi.

Vegetacijos sezono pabaiga

Orientacinė žolynų naudojimo, ypač ganymo, sezono rekomenduotina pabaiga – spalio pirmasis dešimtadienis. Suprantama, kad žolynų priežiūra ir naudojimas gali ir turi būti koreguojamas atsižvelgiant į konkrečias metų klimato bei ūkio sąlygas. Kad pavasarį būtų galima sparčiau tvarkytis žolynuose, iš rudens būtų naudinga įvertinti žolynų būklę, tai yra bent vizualiai nustatyti jų botaninę sudėtį. Jei žolynuose mažai ankštinių, gausu piktžolių, daugoka kitų įvairiažolių, o gerosios žolės sudaro mažiau negu 50 proc., reikėtų pagalvoti apie žolynų atnaujinimo galimybes. Žolynus galima atnaujinti persėjant ar naudojant kitas pagerinimo priemones – piktžoles naikinant herbicidais, papildomai įsėjant gerųjų žolių.