„Laikyk vilką kur nori, vis tiek jis į mišką žiūri“, – šypsosi jaunoji ūkininkė Ana Valiukevič iš Naujasėdžių (Šalčininkų r.). Dar bestudijuodama mergina ėmėsi ūkininkavimo, o ir dabar – pabaigusi Vilniaus universitete teisės magistro studijas – nežada pokyčių. Kaip tvarkėsi ūkyje, taip ir tvarkysis.

Medicinos studijas Kaune bei ūkininkavimą sėkmingai derina ir sesuo Roza. Pažvelgus į šias merginas, atrodo, jokios krizės nebaisios – atkalumas, gebėjimas planuoti ir kruopštus darbas tampa sėkmės raktu ne tik studijuojant, bet ir ūkininkaujant.

„Visi ūkininkų vaikai mokosi...“

Ana tvirtina, kad stropiai mokosi ne tik ji su seserimi. „Visų ūkininkų vaikai čia mokosi. Matydami, kaip dirba tėvai ir žinodami, koks gyvenimas laukia ūkyje, visi kimba į mokslus“, – sako mergina. Tačiau dar bestudijuodami dažnas ima žvalgytis atgal. Kai kurie jau iškart renkasi žemdirbiškas specialybes, kiti, kaip Ana ir Roza, studijuoja nieko bendro su žeme neturinčius dalykus, tačiau ateityje tikisi sėkmingai viską derinti.

Valiukevičių šeimoje tik Rozos brolis dvynys Stanislovas bent kol kas ateities su žemės ūkiu nesieja. Vaikinas studijuoja Šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Ana tvirtina, kad dvyniai nebūtų dvyniai – pasirinko labai panašias specialybes, tik vienas gydys kūną, o kitas – sielą. „Mama juokiasi, jei jau kas, brolis atleis nuodėmes, sesė pagydys, o aš išteisinsiu“, – šypsosi vyresnėlė Ana. Nors skirtumas tarp vyresnėlės ir dvynių visai nedidelis – mažiau nei pora metų. Merginos džiaugiasi, kad taip labai gerai, visur kartu, visur draugiškai.

Magistro diplomą gavusi Ana kol kas žada visą dėmesį skirti tik ūkininkavimui, bet vėliau tikisi imtis ir papildomos veiklos. „Kaip begalvotum, prie ūkio, o ypač kai maniškis nedidelis, reikia ir kažkokį darbą turėti – pragyvenimo šaltinį. O ūkis bus kaip hobis. Juk manajame pagrindas – sėja ir paskui rugiapjūtė“, – pasakoja jaunoji ūkininkė. Planuose – geros sėjamosios pirkimas. Tuomet darbai eisis dar greičiau. Nors, kaip šypteli pati mergina, juk ne pati sės, tereiks tik pažiūrėti, ar viskas vietoj ir laiku. O dabar mintys sukasi apie buhalterinės apskaitos kursus, nors turi buhalterę, kuri padeda viską sutvarkyti, bet jaustųsi tvirčiau, kai pati viską žinotų ir suprastų. Tad panašu, kad teisės doktorantūrai dar teks palaukti.

Penktus metus Kauno medicinos universitete studijuojanti Roza kol kas daugiausia dėmesio skiria nelengvoms studijoms, tačiau kiekvieną savaitgalį atlėkusi į ūkį iškart apžiūri, ar jos ūkyje viskas gerai. Jei klostysis sėkmingai, po kokių septynerių metų ar kiek greičiau (priklauso nuo to, kokią pasirinks specializaciją), kai jau bus diplomuota medikė, bandys ieškotis darbo netoliese. O kol kas neišduoda, apie kokią specializaciją svajoja. Sako, anksčiau, dar mokykloje, labai norėjusi būti chirurge, tačiau kai šiais mokslo metais teko asistuoti operacinėje, suprato, kad trūksta ne noro ar pašaukimo, o žemiško dalyko – ūgio... Tad galbūt chirurgija nukeliaus į šoną, tačiau čia pat tvirtina, kad bet kokiu atveju, ką bepasirinktų ateityje, toliau sėkmingai derins ir mediciną, ir ūkio darbus.

Seseriai antrina ir Ana. Anot jos, jei nori, viskas įmanoma. „Pas mus visi ūkininkų vaikai suderina ir ūkį, ir specialybę. Jei gabūs, tai gabūs visur – viską spėja“, – sako vyresnėlė. Tai, kad tėvų įskiepytos geros savybės tinka visose gyvenimo srityse, tvirtina ir Roza. Galbūt, jei nebūtų mačiusi, kiek ir kaip dirba tėvai, ji greičiau nuleistų rankas ar dalies darbų net nesiimtų. „Mes nuo mažens taip... Juk niekas nevarinėjo, bet dirbom daug, supratom, kas yra gyvenimas, kas yra pinigai. Kas lengvai duota, tas lengvai ir išeina. O kai pats užsidirbi...“, – dėsto paprastą gyvenimo filosofiją jaunėlė.

Žvelgiant tiek į Aną, tiek į Rozą, gražūs ir optimistiniai planai viską suderinti neatrodo tiesiog jaunatviškas maksimalizmas ar rožinės svajonės. Laukai siūbuoja, technika po truputį keliauja į kiemą, o merginos nesiliauja stebinti aplinkinių...

Vienintelė mergina traktorininkų kursuose

Atrodo, kad ūkininkų sūnums kraujyje įgimta, kur ką spausti ir kaip traktorių vairuoti. Tačiau, kai jį suvaldyti susiruošia mergina, daug kas ima stebėtis. Ana traktorininko pažymėjimą dar tik ruošiasi įsigyti, o štai Roza sėkmingai baigė traktorininkų kursus, žinoma, sukeldama nuostabą ne tik kartu kursus lankiusiems vaikinams, bet ir dėstytojams.

„Nuėjau, dėstytojas atsisuko, pažiūrėjo, sako, mergaite, gal tu ne ten pataikei? Sakau, jei čia traktorininkų rengimo kursai, tai čia. Atsisėdau į priekinį suolą, dėstytojas pradėjo klausinėti visai paprastų dalykų, aš ėmiau atsakinėti. Visi žiūrėjo ir dairėsi. Nuėjom, kur vairuoti reikia. Ten irgi pažiūrėjo, sako, dar taip nebuvo – merginą turim. Ten toks senas traktorius buvo, sankaba labai sunkiai spaudėsi. Vėl man sako, kad reikės daugiau lašinukų valgyti, kad daugiau jėgų turėčiau, nes kitaip tos sankabos neišspausiu. Bet kai pradėjau važinėti, vaikinams net žandikauliai atvipo. O „aštuoniukė“ – jie pirmą pavarą įjungia, tai ką ten važiuoti? Įsijungi trečią ir normaliai gali sukinėtis“, – kvatodama prisimena kursus Roza. Sėkmingai juos įveikusi, dabar juokauja, kad sesė – visai nebloga jos mokinė. Galės irgi visus stebinti. Tik panašu, kad į arimo varžybas pirmoji vis tiek patrauks jaunėlė. Jau šiemet būtų tai padariusi, bet sutrukdė aplinkybės. Tačiau kitais metais žada parodyti, ką gali. Juk įgūdžiai įgyti seniai – dabar jau kvatodamos abi seserys pasakoja, kaip Roza su Stanislovu būdami penkerių ar šešerių metų nusprendė, kad jie galėtų puikiai vairuoti. Tėvų ūkyje vienas darbininkas paliko užvestą traktorių, o dvyniai suskubo tuo pasinaudoti – vienas vairą sukiojo, kitas pedalus spaudė.

Nors merginos labai savarankiškos, tačiau tiek jos savo ūkiuose, tiek mama savajame neišsiverčia be, kaip pačios tvirtina, auksinių rankų – tėčio Stanislovo. Nors ūkius valdo moterys, darbuojasi samdyti žmonės, bet ir Stanislovas vos spėja suktis. Štai kad ir dabar – nauja Anos Valtra, kurią mergina įsigijo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, stovi, bet vairuotoją jam rasti sunku, tad kol kas tenka į jį sėsti tėčiui. „Sunku rasti darbuotoją, kad pasodinčiau į naują traktorių ir būčiau rami, kad nenuvažiuos kur nors ar ko nepridirbs. Turėjau vikšrinį, bet jis dabar stovi, nes traktorininkas sugebėjo sugadinti. Visi sako, kad ta detalė negali lūžti, bet jis sugebėjo sulaužyt...“, – pasakoja ūkio kasdienybę Ana. O kol darbuotojų paieškos nelengvos, sesers naująjį traktorių mielai bando ir Roza.

Ūkiuose – ekologinė kryptis

Anos ūkis užregistruotas 2007 m. kovo mėnesį. Šiuo metu mergina šeimininkauja kiek daugiau nei  45 ha, iš kurių 4 ha nuomojami iš privačių žmonių, o dar 4 ha – iš valstybės. Visa bėda, anot jaunosios ūkininkės, kad tie laukeliai išsibarstę net po kelias seniūnijas. Žemė pirkta iš įvairių žmonių, ūkis kone suklijuotas iš gabaliukų. Dar A. Valiukevič stengiasi bent iš kaimynų jungti tuos gabaliukus, stambinti, bet kol kas tai vyksta labai lėtai. Merginos augalininkystės ūkis visai neseniai tapo ekologiniu, tik nuomojamos pievos – dar ne ekologiškos. Pasakoja, kad auginant javus ekologinis ūkininkavimas reikalauja daugiau ir lėšų, ir darbo, tačiau „norisi gyventi sveikiau“. Sako, kad ypač rankų darbo padaugėjo – juk piktžolių tokiame ūkyje nenupurkši, tenka ravėti rankomis. Kiek palengvina darbą tarpinių kultūrų sėjimas. Po lubinų laukai ne tik būna švaresni, bet ir derlius gausesnis. Tai, pasak Anos, akivaizdu ir šiemet – kaip iš ekologiškų laukų derlius byra visai geras. Ekologiškų avižų prikulia apie 2–2,5 t/ha, be chemijos augintų rugių – 1,5–2,5 t/ha. Didžiausia šių metų bėda – supirkimo kainos, kritusios kelis kartus. „Kol kas grūdus pilame į saugyklas ir laikome, bet kai jos bus pilnos, nori nenori teks parduoti“, – javapjūtės rūpesčiais dalijasi jaunoji ūkininkė. Susirūpinimą kelia ir tai, kad iš šiųmečio derliaus pelno buvo suplanuotos investicijos ūkiui modernizuoti.

Kaip minėta, Ana jau gavo jauniesiems ūkininkams skirtą paramą, o dabar naudojasi parama, skirta ūkiui modernizuoti pagal supaprastintą paramos ­skyrimo tvarką. Į kiemą jau atkeliavo ir nauji plūgai, jei viskas gerai klosis, vėlų rudenį ar gruodį bandys įsigyti ir sėjamąją. Reikėtų dar ir priekabos ar puspriekabės. Plūgai atkeliavo iš to paties tiekėjo, kaip ir traktorius, nes, ūkininkės nuomone, taip bus paprasčiau su garantiniu servisu. „Parama tikrai reikalinga, ypač jauniesiems ūkininkams, kai nėra to pradinio kapitalo, o be jo ką nors kurti labai sudėtinga. Ilgai užtruko, gal apie metus, kol gavau tą traktorių, bet tai labai reikalinga. Ir džiaugiuosi, kad dabar parama supaprastinta“, – dalijasi mintimis. Besinaudodama parama mergina bando išsiversti be paskolų, tačiau, jei grūdų supirkimo kainos nepakils, gali tekti belstis į bankus ir prašyti papildomo finansavimo.

Pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos parama jauniesiems ūkininkams bando ir Roza. Tik jau pagal supaprastintą paramos skyrimo tvarką. Kol kas paraiška vis dar tikslinama, tikrinama. Merginos sako, kad kai pats tvarkai visus dokumentus, tai ir klaidelių atsiranda, tačiau kadangi viskas pačių sužiūrėta, tai ir pataisyti trūkumus, patobulinti paraišką lengviau. Jaunosios ūkininkės tvirtina, kad supaprastintos paramos skyrimo tvarkos didžiausias pliusas – paprastesnė paraiška: „Pats gali atsisėsti ir parašyti – nereikia kažkur važiuoti, kažkam mokėti.“ Taigi jei viskas pavyks, į kiemą įriedės dar vienas naujutėlis traktorius. Tik šis dirbs jau Rozos laukuose – maždaug 55 ha, iš kurių didžioji dalis nuomojama. Tačiau ir šios Valiukevič augalininkystės ūkis ekologinis. Laukuose siūbuoja rugiai ir žieminiai kviečiai, o iš pievų šienas parduodamas.

Trečioji Valiukevičių moteris – mama Ruža valdo apie 100 ha, tačiau jos tik dalis ūkio yra ekologinis. Šiuo metu irgi specializuojamasi augalininkystėje, tačiau įregistravus, apie 1992 m., ūkis buvo mišrus – augino ir karves, ir kiaules. „Dabar pats ūkis pasikeitė, tapo modernesnis, našesnis. Ne taip kaip seniau, kai teko grėbti viską su grėbliais, melžti rankomis. Dabar viskas pasikeitė. Kai technika naši ir to rankų darbo mažiau, ir ūkininkauti tapo paprasčiau bei patogiau“, – pasakoja Ana. Anot jos, vien tik nuo to sunkaus rankų darbo norėjosi bėgti į miestą ir nebegrįžti. Tačiau paskatinta tėvų ir pradėjusi ūkininkauti niekada nepasigailėjo. Matyt, kažkada taip į žemdirbystę pasuko ir Ruža – šeimoje pasakojimai apie jos tėvo meilę žemei keliauja iš kartos į kartą.

Tikriausiai, ateityje mamos ūkis dalimis atiteks vaikams. Juk to ir siekiama – žemes išlaikyti savo rankose. Tačiau Stanislovas ir Ruža tvirtina, kad ir kaip sektųsi vaikams, kada nors ūkis bus išdalintas lygiomis dalimis. Ir visai nesvarbu, kad Stanislovas jaunesnysis, galbūt, nenorės turėti nieko bendro su žeme – galės nuomoti sesėms. Svarbu, kad viskas būtų teisingai ir sąžiningai. Kad ir po daug metų visi galėtų draugiškai susibėgti medžiu kvepiančioje svetainėje draugiškai pasišnekučiuoti.