Julijana Marcevičienė šiandien džiaugiasi vešliomis eglaitėmis ir išsistiepusiais berželiais, kurie per porą metų jau ir pačią šeimininkę praaugti spėjo.

Dzūkai taip pat rūpinasi, kad jų girios žaliuotų ir plėstųsi. Julijana Marcevičienė iš Dubičių kaimo (Varėnos r.) pačiame Lietuvos su Baltarusija pasienyje pasodino savo girią – 18 ha miško. Mišku apsodinusi beveik visą savo dirbamą žemę ir pievas, garbingo amžiaus moteris prižiūri jį pati: jei tik lietus netrukdo, dviračiu važiuoja iki miško ir su dalgiu rankose stoja į kovą prieš medelius nustelbti besikėsinančias žoles.

Julijanos šeimyna turtinga žemių – iš vyro tėvuko jie paveldėjo 67 ha miško ir žemės. Šiandien jau nieko nestebina, kai žmogus „brenda į banko kišenę“, tačiau anuomet juk į „gyvenimą skolon“ žiūrėta kur kas atsargiau. Tačiau Julijanos uošvis nepabūgo rizikuoti: pasirašė vekselius dvigubai didesniam nei turėjo žemės plotui įsigyti ir išvažiavo į Ameriką pinigų uždirbti. Grįžęs sumokėjo skolą ir jau turėjo nemažą plotą žemės. Pati Julijana prisimena uošviui taip ir negalėjusi padėkoti – niekada jo nepažinojo.

Kurį laiką Julijana su vaikais bandė dalyje žemių ūkininkauti: augino bulves, rugius, kvietrugius, grikius. Didžiąją dalį derliaus sušerdavo savo gyvuliams, bulvių dar veždavo parduoti į Varėną. Tačiau dirvožemis šiame krašte labai durpingas, todėl labai sunku grūdines kultūras nukulti. „Žemė minkšta, kai pakyla vėjas, javus labai išguldo, o tada jau kombainas jų niekaip nebepaima. Smegdavo tiesiog tie javai“, – pasakoja Julijanos marti Alma. Visus darbus nudirbti Julijanai padeda vaikai: sūnaus Valentino ir dukters Valentinos šeimynos.

Šiandien visas Julijanos gyvulių ūkis: keturi triušiai, pora šunų ir kelios vištos. Anksčiau moteris svarstė galimybę auginti daugiau karvių, tačiau nusprendė, kad, esant tokioms pieno kainoms, to daryti neverta. Sunkokai ūkininkauti Marcevičiams sekėsi ir dėl to, jog neturėjo savos technikos. Tačiau mama ir šiuo klausimu buvo pasiryžusi pasirūpinti. „Prieš trylika metų pati nuvažiavo, užstatė namus, pasiėmė paskolą, nusipirko traktorių ir tik tada mums pasisakė“, – prisimena dukra Valentina. Mama teisinasi, jog ji buvo tiesiog priversta taip pasielgti – puikiai suprato, kad tiek žemės įdirbti su arkliuku nepavyks.

Nemažai Marcevičiai ir pievų šienaudavo – net 10 ha. Bet kadangi gyvulių bandos neplėtė, šieną panaudoti būdavo sudėtinga. Julijana pasakoja, jog daugiausia kaime likę seni žmonės ir noro, o dažnai ir sveikatos laikyti gyvulius nebeturi. Todėl paruoštam šienui tekdavo kantriai ir nuobodžiai ieškoti pirkėjo, o neretai – skaudančia širdimi gražutėlį šieną net į mišką išvežti.

Supratę, kad ūkininkauti jiems per sunku, Marcevičiai nutarė savo žemę paversti mišku. Pirmiausia 2007 metais jie užsodino apie 8 ha dirbamos žemės. Po metų Julijana sugalvojo, jog mišką reikia užveisti ir vietoj 10 ha pievų. Vaikai norėję palaukti, kol pirmasis miškas paūgės, pažiūrėti, kaip seksis jį auginti, tačiau Julijana nenorėjo delsti. „Iniciatorė tai buvo mama. Dėl pirmojo sklypo mes nesipriešinom, tačiau antrąjį mama norėjo sodinti jau po metų, o tai mums nelabai patiko“, – pasakoja marti. Tačiau Julijana džiaugėsi pirmą kartą sėkmingai pasinaudojusi ES parama, todėl skubėjo ir antrąkart tai padaryti. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą gauta parama apsodinti savo žemę mišku Julijanai buvo kur kas lengviau. „Atsipirkti tai atsiperka. Labai gerai, kad nereikia savų pinigų kišt, bet dirbt tai jau irgi reikia“, – pasakoja duktė Valentina. Šeimyna tikina, kad apsodinti žemę mišku paramos jiems pakako. Patys miško jie nesodino, samdė urėdijos žmones. Julijanos miške auga daugiausia lapuočių – keturi penktadaliai užsodinta beržais ir alksniais, o likęs penktadalis – eglaičių. Moteris džiaugiasi, kad eglės ir berželiai jau labai gražiai paaugę, tik alksniams kiek sunkiau sekasi.

Marti Alma prisimena, kaip visi „popieriniai“ reikalai dėl pasinaudojimo parama gulė ant jos pečių. Ji pastebi, jog „popierizmo“ tenka įveikti daug, ir jau senyvo amžiaus žmogui tai gali būti pernelyg sudėtinga užduotis. Šeimyna tikisi parama naudotis dar ne vienerius metus: pirmuosius penkerius metus – už priežiūrą, o vėliau tikisi gauti prarastų pajamų kompensavimo išmoką. Ji norėtų bent iš dalies susigrąžinti tas pajamas, kurių neteko iš žemės ūkio veiklos, kai įveisė mišką.

Labiausiai Marcevičiai rūpinasi, kad pasodinto miško nenustelbtų piktžolės. Bandė jie ir cheminėmis priemonėmis nuo žolių išsivaduoti. Nupurškė plotą iš rudens, pasodino sodinukus į švarų plotą, tačiau neilgai trukus žolės vėl atsigavo. „Žiūriu: pravėj vienas lietulis – nieko, dar ruda, pravėj kitas lietulis – dar ruda. Pravėj trečias lietulis, jau žiūriu – tai tį kupstas žalias, tai tį ir... po mėnesio ta pieva vėl sužaliavo“, – porina Julijana tikrąja dūkiška šnekta. Per porą metų beržai jau praaugo ir pačią Julijaną. Šeimyna tikisi, jog po penkerių metų gal jau ir grybauti savo beržyne galės. Abu mišku apsodintus plotus skiria tik priešgaisrinė mineralizuota juosta – po kelių dešimtmečių čia suoš ištisa Marcevičių giria. Toliau girios plėsti šeimyna nesiruošia, reikia kelis hektarus ir bulvėms pasilikti.

Į aštuntą dešimtį įkopusi Julijana pati prižiūri savo mišką. Nemažai laiko miško priežiūra suryja ir Julijanos vaikams – kone kiekvieną savaitgalį jie čia praleidžia. Julijana pasakoja, kad žentui Vytautui paskutiniu metu kartais tenka išeiti net neapmokamų atostogų ir iš sostinės atvažiuoti uošvės miške pasidarbuoti.

Pati savo miške gal ir negrybaus, susimąsto Julijana, tačiau džiaugiasi, kad grybus iš jos girios galės skanauti dar kelios dzūkų kartos.