Sutrikusios karvių reprodukcijos priežasčių yra nemažai. Lytinis ciklas gali sutrikti ir  dėl kiaušidėse susiformavusių cistų. Kai kurioms karvėms cistos išnyksta savaime, tačiau pasitaiko, kad dėl jų užsitęsia ruja arba karvės iš viso nerujoja.

Kiaušidžių cistos susidaro dėl liuteinizuojančio hormono (LH) trūkumo. Subrendęs folikulas neplyšta ir dėl skysčių kaupimosi didėja iki nenormalaus dydžio. Sutrinka lytinio ciklo trukmė ir reprodukcinė funkcija.

Folikulinė cista (Grafo folikulo cista)

Tai bene dažniausiai pasitaikanti (70 proc.) cistų rūšis. Folikulinės cistos – tai 2,5 cm skersmens dariniai, išsilaikantys kiaušidėse ilgiau kaip 10 parų. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad folikulinių cistų struktūra keičiasi. Jos gali regresuoti ir būti pakeistos kitomis cistomis. Tokios cistos susidaro dėl liuteinizuojančio hormono (LH) trūkumo. Subrendęs folikulas neovuliuoja, jame kaupiasi skysčiai. Kiaušidėje gali būti viena ar daugiau folikulinių cistų.

Palpuojant jaučiama skysčio pripildyta ertmė, apjuosta plona sienele. Folikulo sienelės ląstelės produkuoja nedidelį kiekį progesterono ir estrogenus, bet neturi prostaglandinų receptorių. Jei estrogenus produkuojančios granuliacinės ląstelės nepakinta (nesusidaro didelių ląstelių), dėl estrogenų pertekliaus patelė nuolat rujoja. Išbujojus granuliacinėms ląstelėms, dėl silpnos atsakomosios reakcijos į prostaglandiną, karvės lytinė dominantė ir ciklas slopinamas. Karvės, turinčios kiaušidžių cistas, gali nuolatos rujoti, nereguliariai rujoti ar apskritai nerujoti. Folikulinės cistos gali tapti liuteininėmis cistomis per liuteinizacijos procesą. Lėtinės cistos gali būti gimdos hidrometros ar mucomet­ros priežastis.

Liuteininė folikulo cista

Liuteininė cista dažniausiai būna viena ir vienoje kiaušidėje, pilkai geltonos spalvos ir paprastai mažesnė už folikulinę cistą. Jos atsiranda dėl folikulinės cistos liuteinizacijos. Dažniausiai liuteininė cista turi storesnį liuteininių ląstelių sluoksnį. Paprastai liuteininės ląstelės gana didelės, kad reaguotų į egzogeninį prostaglandiną. Cista gali išskirti vidutinius progesterono kiekius.

Tiksli cistų atsiradimo priežastis nežinoma. Pastebėta, kad gyvuliai dažniau serga žiemą.

Cistų atsiradimo priežastys

• Hormonų disbalansas. Cistos susidaro, jei trūksta LH arba folikulas dėl receptorių nejautrumo nereaguoja į jį. Dėl šios priežasties neįvyksta ovuliacija. LH išsiskyrimą gali blokuoti pašarų estrogenai, stresas.
• Paveldimumas. Atliekant kryptingą selekcinį darbą, Švedijoje per 20 metų (1954–1974 m.) karvių, sergančių cistomis, sumažėjo nuo 10 iki 3 procentų. Deja, brokuoti cistomis sergančias karves labai nuostolinga, nes dauguma jų yra labai produktyvios.
• Mitybos įtaka. Patikimas ryšys tarp šėrimo ir susirgimų cistomis nenustatytas. Manoma, kad didesnis baltymų kiekis pašaruose, estrogenų turinti žolė, gali turėti įtakos cistų formavimuisi.
• Produktyvumo įtaka. Pastebėta, kad kiaušidžių cistomis serga produktyvesnės karvės, bet išsamesnių tyrimų nebuvo atlikta.
• Ligos. Cistų susidarymas pieninių bandų karvėms siejamas su antinksčių hiperfunkcija, gimdos infekcijomis ir kitomis ligomis po veršiavimosi.

Ligos požymiai, diagnozė ir gydymas

Sergančios karvės dažniausiai nesiskiria nuo sveikų. Jei dominuoja estrogenus gaminančios ląstelės, karvė nuolat rujoja ar jos lytinė dominantė išryškėja kas 5–10 parų. Daugiausia (80 proc.) karvių, sergančių cistomis, rujoja „tyliai“ (anestrus). Sergančių karvių kaklas suplonėja ir išlinksta. Dėl atsipalaidavusių raiščių įdumba uodegos pašaknis, sumažėja lytinių organų raumenų tonusas. Staiga be aiškios priežasties sumažėja pieno produkcija.

Cistos diagnozuojamos rektine palpacija ir iš anamnezės duomenų. Tiksliau susirgimas nustatomas sonografu arba tiriant kraujo steroidus. Jei cistos sukelia rują, tai jas diagnozuoti galima makšties citologiniu tyrimu.

Dalis karvių pasveiksta savaime. Dažniausiai savaime išgyja tos, kurios turi folikulines cistas. Jei liga diagnozuojama per pirmąsias 50 dienų po veršiavimosi, išgyja 50 proc. karvių. Diagnozavus vėliau, išgyja tik 20 proc. Jei cistomis sergančios karvės negydomos, 30 proc. pagyja per 30 dienų; 39 proc. – per 30–300; 30 proc. – praėjus daugiau kaip 300 dienų.

Gydymas yra būtinas, jei nuolatinė ruja tęsiasi ilgiau kaip 3 savaites ar ilgesnio anestrus priežastis yra diagnozuota cista. Pirmąjį mėnesį po veršiavimosi cistos negydomos, nes daug karvių pasveiksta savaime. Ekonomiškiausia gydyti iškart, kai tik diagnozuojama cista.

Fizinis sutraiškymas. Tai yra vienas iš gydymo būdų, kuris buvo paplitęs praėjusiame šimtmetyje. Gydant tokiu metodu, tikimybė, kad karvė pasveiks, yra apie 45 proc. Traiškant pažeidžiami paraovariniai audiniai, kiaušidė gausiai kraujuoja. Gali likti randas ar kiaušidžių induracija.

Medikamentinis gydymas. Folikulinės cistos gydomos gonadropino hormonų (GnRH) preparatais. Taikant šį metodą, karvės vidutiniškai pasveiksta po 18–25 parų. Liuteininė folikulo cista sėkmingiausiai gydoma prostaglandinu F2α ar jo analogais. Taikant gydymą kumelingų kumelių kraujo serumo preparatais (KKKS), stimuliuojančiais kiaušides, cistas išgydyti ne visada pavyksta. Šio preparato didelės molekulinės masės veiklioji medžiaga sukelia audringą imuninę reakciją. Žmonių chorioninio gonadotropino (hCG) preparatai veikia kaip LH analogas ir vis dar naudojami kiaušidžių cistoms gydyti .

Pagrindinė cistų gydymo taktika – priversti cistą liuteinizuotis. GnRH stimuliuoja hipofizio LH išskyrimą ir neįaudrina imuninės sistemos. LH skatina cistos liuteinizaciją, o prostaglandinai priverčia cistą sunykti. Jei karvės linkusios sirgti cistomis, rujos metu rekomenduojama naudoti GnRH ar hCG. Profilaktiškai vieną kartą suleidus GnRH 250 µg preparato, praėjus apie 2 savaitėms po veršiavimosi, pavyksta labai sumažinti sergančių cistomis karvių skaičių.

GnRH („Dalmarelin“, „Depherelin“ („Gonavet“), „Fertagil“, „Surfagon“) nesukelia antikūnų formavimosi ir veikia hipofizį, kad išsiskirtų LH. Vienkartinė „Dalmarelin“ dozė yra 100 µg, „Fertagil“ – 500 µg į raumenis. Išlaukos periodas nenumatytas.

Šios grupės preparatais pavyksta pagydyti iki 80 proc. kiaušidžių cistomis sergančių karvių. Paprastai preparatas leidžiamas 2 kartus kas 24 val. Vienkartinė dozė priklauso nuo preparato kilmės ir yra nurodyta vaisto vartojimo instrukcijoje. Lytiniam ciklui sinchronizuoti ir cistai rezorbuoti naudojami prostaglandinai ar jų analogai. Prostaglandinai leidžiami, praėjus 9–10 parų po paskutinės GnRH injekcijos.

Prostaglandinai (PG) skatina liuteinizuotos cistos regresiją. Šiuo metu karvėms gydyti taikomi prostaglandinai ir jų analogai: „Estron“, „Enzaprost“, „PGF VEYX Forte“, „Dalmazin“, „Dinolytic“, „Oestrophan“, „Superfan“. Vienkartinė prostaglandino dozė paprastai svyruoja nuo 250 iki 500 µg. Papildoma prostaglandino injekcija po 11 parų sinchronizuoja lytinį ciklą, ji švirkščiama, jei lytinis ciklas neatsistato po pirmos injekcijos. Prostaglandinų terapiją be GnRH tikslinga taikyti, jei kiaušidėse vystosi liuteinizuota folikulinė ar geltonkūnio cista. Gydymo efektas pasiekiamas po vienos prostaglandino injekcijos. Ankstyvose ligos stadijose sutrinka cistomis sergančių karvių lytinio ciklo visavertiškumas arba karvės tiesiog nerujoja.

Pagal klinikinius požymius ne visada įmanoma diferencijuoti kiaušidžių cistų rūšis. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai įvertinama cistų patogenezė, t. y. atstatoma LH koncentracija. Geriausiai LH koncentraciją atstato GnRH analogai.

Jei GnRH ir PG cistų išgydyti nepavyksta, galima imituoti cistos liuteinizaciją suleidus progesterono ar progestagenų. Didelė progesterono koncentracija blokuoja hipofizį, ir neleidžia išsiskirti LH. Tam tikra progesterono koncentracija įjautrina hipofizį ir preparato veikimo pabaigoje išsiskiria LH. Paprastai naudojami progesterono implantai (pvz., „EAZI-BREED“, „CIDR“, „Synovex“). Lietuvoje karvių ­lytiniam ciklui optimizuoti skirti progestagenai nėra paplitę. Viena iš priežasčių – progesteronas atpalaiduoja gimdos raumenis ir gali tapti subinvoliuciją ar slaptą endometritą sukeliančiu veiksniu.

Profilaktikos priemonės

Kadangi polinkis sirgti kiaušidžių cistomis yra paveldimas, efektyviausia profilaktikos priemonė – susirgusių karvių brokavimas. Esant neigiamam energijos balansui (NEB), sutrinka steroidų apykaita. Viena iš cistų profilaktikos sąlygų – stengtis, kad prieš veršiavimąsi ir tuomet, kai karvė duoda pieno daugiausia, mažėtų NEB. Tokiu būdu koncentratinis šėrimas vadinamuoju tranzitiniu arba pereinamuoju laikotarpiu labai sumažina tikimybę, kad karvės sirgs kiaušidžių cistomis.

Sergant hipokalcemija, sutrinka impulsų perdavimas ir lygiųjų raumenų funkcija. Tam tikra hipokalcemija po veršiavimosi karvėms būdinga. Kad karvės nesusirgtų hipokalcemija ir būtų skatinama kalcio mobilizacija iš kaulų, antroje užtrūkinimo pusėje reikia sumažinti kalcio kiekį racione. Per didelė drėgmė ir šiluma gali būti stresinis veiksnys. Būtina, kad karvių stovėjimo vietos būtų sausos, amoniako koncentracija neviršytų zoohigienos normų.

Geltonkūnio ir epidermoidinės cistos

Geltonkūnio cista (geltonkūnis su skysčio pripildyta ertme) neturėtų būti painiojama su kiaušidžių cista. Tai nėra patologija, bet funkciškai normalus darinys, galintis susiformuoti viduryje lytinio ciklo ar veršingumo metu.

Epidermoidinių cistų atsiranda visoms patelėms. Jos makroskopiškai panašios į abscesus, todėl gali būti klaidingai palaikytos kiaušidžių abscesais ar pūliniais. Jos gali atsirasti kiaušidėse ar prie kiaušintakio piltuvėlio. Tokios cistos ne visada yra nevaisingumo priežastis. Tai gana retas susirgimas ir diagnozuojamas 3 iš 1 971 paskerstos karvės. Būdinga tai, kad cista apjuosta sluoksniuotu, granuliuotu ar žvynuotu epiteliu. Cistos mažos, dažniausiai daugybinės ir savo sudėtyje turinčios keratino nuosėdų. Manoma, kad tai yra gerybinis, įgimtas susirgimas, diagnozuojamas dažniau toms karvėms, kurios kilusios iš indiškos karvės (Bos indigus). Šių cistų turinys klampus, tirštas, beveik baltas. Cistos gydomos chirurgiškai, ir nėra duomenų apie ligos atsinaujinimą ar metastazes.