Kiekviena šalis stengiasi pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų. Apdairūs investuotojai neskuba, atsižvelgia į klimato sąlygas, vartotojų koncentraciją, infrastruktūrą. Užsienio kapitalas padeda sukurti darbo vietas, sutvarkyti kaimo kelius, tačiau kartais lieka ir neištesėti pažadai, nuniokota aplinka.

Didžiausios investicijos – miestams

Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) reikšmingai prisidėjo prie Centrinės ir Rytų Europos šalių maisto pramonės pokyčių. Nuo 1990 metų užsienio investuotojai šiose šalyse perėmė nuo 20 iki 60 proc. maisto sektoriaus įmonių. Šios investicijos paveikė visą maisto gamybos grandinę ir susijusius sektorius.

Užsienio investicijoms būdingas pasiskirstymo netolygumas tarp maisto pramonės sektorių ir geografinių regionų. Centrinės ir Rytų Europos investuotojus labiausiai domino ir tebedomina tabako, alaus, nealkoholinių gėrimų, konditerijos, cukraus pramonė, o investicijos į pieno, mėsos, pašarų gamybą sumažėjo.

Didžiausių investicijų sulaukė vakariniai regionai, ypač Vengrija ir Slovakija, o rytiniams regionams atiteko apie 40 proc. visų investicijų. Lenkijoje TUI dydis priklauso nuo vaivadijų: daugiausia investuota centrinėje šalies dalyje, mažiausiai – rytų ir pietryčių (mažiau negu 30 proc.) regionuose.

Užsienio investuotojai dalį investicijų nukreipia nuosavybei įgyti Centrinės ir Rytų Europos šalių didmiesčiuose. Bratislavoje (Slovakija) užsienio investuotojai perėmė daugiau kaip 60 proc. maisto pramonės kompanijų kapitalo, Varšuvoje ir jos apylinkėse (Lenkija) – daugiau kaip 70 proc., Budapešte ir jo apylinkėse (Vengrija) – daugiau kaip 80 proc. Užsieniečiai investuoja į maisto pramonės įmones sostinėse kur kas daugiau negu paprastai įsivaizduojama, o kaimo vietovės, sukuriančios pagrindinę maisto produkcijos dalį, sulaukia žymiai mažiau investicijų. Užsienio investicijos atėjo į 14 iš 19 Vengrijos apygardų, 5 iš 8 Slovakijos regionų, 13 iš 16 Lenkijos vaivadijų.

Užsienio verslininkai neskuba investuoti į maisto pramonę atokiuose kaimuose, jie domisi tankiausiai apgyvendintomis vietovėmis, miestais. Tai susiję su keletu priežasčių. Pirma, miesto vartotojai reikalauja plataus maisto produktų asortimento, o naminiai produktai jiems menkai prieinami. Tuo tarpu kaimo gyventojai verčiasi žemės ūkio veikla, patys pasigamina naminių maisto produktų, o trūkstamus perka kuo arčiau namų. Antra, didmiesčių vartotojai linkę sumokėti brangiau už aukštos kokybės produktus, ieško gurmaniškų produktų. Trečia, išlaikyti parduotuvių tinklą brangiai kainuoja, tad tik stambūs prekybos centrai gali rinktis šį sprendimą.

Kiti svarbūs investicinį vietovės pasirinkimą lemiantys veiksniai – maisto gamybos įmonių išsidėstymas konkrečioje teritorijoje, atstumas iki prekyviečių, in­frastruktūros būklė, transportavimo ir logistikos sąlygos.

Labai reikšmingas vaidmuo tenka žaliavų pasiūlos sutelktumui geografinėje vietovėje, ypač kai kalbama apie pirminį perdirbimą. Investuodamos į pieno, grūdų, mėsos perdirbimą, cukraus, augalinio aliejaus gamybą, užsienio kapitalo įmonės kreipia dėmesį į atstumą iki žaliavų. Didelė šių įmonių dalis kuriasi šalia provincijos centrų. Tuo tarpu antrinio perdirbimo pramonės įmonės, pvz., gėrimų ar konditerijos, paprastai orientuojasi į vartotojų sutelktumą.

Lojalumu investuotojai nepasižymi

Tiesioginių užsienio investicijų atėjimo į Centrinės ir Rytų Europos šalių maisto pramonę spartą nulėmė konkrečių valstybių privatizavimo politika. Vengrijoje užsieniečiai pradėjo investuoti nuo 1990 metų pradžios; dešimtmečio viduryje investavimas suintensyvėjo Lenkijoje ir Baltijos šalyse, vėliau netikėtai pasisuko į patrauklesnes šalis – Čekiją ir Slovakiją. Ir dabar pastebimas greitas investicijų „permetimas“ iš vienos šalies į kitą, jų padidėjimas ar sumažėjimas vienoje ar kitoje šalyje, priklausomai nuo darbo jėgos, gamybos išteklių.

Centrinės ir Rytų Europos šalims tapus ES narėmis, TUI suintensyvėjo ir pirminio perdirbimo maisto pramonėje (pvz., pieno). Vengrija, sparčiausiai traukusi TUI ankstyvaisiais 1990 metais, 2000-aisiais pasiekė viršūnę – apie 63 proc. bendro įmonių kapitalo maisto pramonėje valdė užsieniečiai.  Lenkija buvo viena iš lyderių pritraukiant TUI į maisto pramonę: TUI akcijų vertė per 2003–2005 metus išaugo nuo 3 iki 5 mlrd. eurų. Tuo pačiu laikotarpiu TUI Vengrijoje nesikeitė ar šiek tiek sumažėjo, o kukliai išaugo tik Čekijoje. Pigi žaliava, didelės vietinės rinkos ir galimybė išnaudoti masto ekonomiką nukreipė investicijas į Lenkiją. Šios šalies žemės ūkio produkcijos prekybos balansas tapo teigiamas dar iki narystės ES, eksportas išaugo nuo 4 mlrd. eurų 2003 metais iki 9,4 mlrd. eurų 2007-aisiais. Iš pradžių investicijos buvo orientuotos į šalies vidaus rinką, o vėliau atsirado nauja tendencija: užsienio šalyje investavus į gamybą, ten pagamintus maisto produktus eksportuoti.

Užsienio investicijos įvairiose šalyse nukreiptos į skirtingas maisto pramonės šakas, pavyzdžiui, Čekijoje ir Slovakijoje – į konditeriją, Vengrijoje – į pieno pramonę; investicijos į cukraus pramonę mažėjo visose šalyse.

Centrinės ir Rytų Europos šalims tapus ES narėmis, užsieniečiai susidomėjo ne tik investicijomis į maisto gamybą, bet ir į žemės ūkį, didmeninę ir mažmeninę prekybą.

Šiaurės Rytų gamybos ir prekybos kompanijos užpildė vakuumą Baltijos šalyse, pasiūlydamos vietos ūkininkams platų prekių ir paslaugų spektrą: trąšų, augalų apsaugos priemonių, įrenginių, finansinius susitarimus perkant iš ūkininkų grūdus ir kitą produkciją. Užsienio kompanijos įsigijo senas mažmeninės prekybos grandines ir įsteigė naujas.

Žemės ūkis, kaip maisto grandinės dalis, šiuo metu vis dar sparčiai traukia tiesiogines užsienio investicijas. Danai, olandai ir kiti vakarų europiečiai investuoja į sodininkystės ar gyvulininkystės produkciją Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Estijoje. Investuotojų taikinyje yra Bulgarija, Rumunija, didelį investicijų potencialą turi Rusija, Ukraina.

Maisto stygius skatina investuoti

Maisto produktus importuojančios pasaulio šalys, turinčios ribotus žemės ir vandens išteklius ir garsėjančios turtingomis sostinėmis, pvz., Persijos įlankos šalys, užima pirmaujančias pozicijas naujų investicijų į žemės ūkio paskirties žemę užsienyje žvalgyboje. Galimybių auginti maistą užjūryje ieško ir didele gyventojų populiacija garsėjančios šalys – Kinija, Pietų Korėja, Indija. Jų investicijos krypsta į besivystančias šalis, kur gamybos sąnaudos pakankamai žemos, o vandens ir žemės išteklių gausu. Kai kurių šalių siekiai įsigyti žemę užsienyje susiję su biokuro pramonės plėtra.

Daug vyriausybių tiesiogiai ar per tarpininkus derasi dėl žemės ūkio paskirties žemės nuomos, lengvatų ar žemės įsigijimo užsienyje. Sutarčių dėl žemės ploto ir terminų ypatumai labai skiriasi, kai kurie susitarimai nenumato tiesioginio žemės įsigijimo, bet susaisto ūkininkus su investuotojais ilgalaikiais įsipareigojimais.

Valstybinės investicijos į apsirūpinimą maistu ir maisto tiekimą nėra fenomenas. Kinija ėmė nuomotis žemę Kuboje ir Meksikoje maždaug prieš dešimtmetį ir toliau ieško galimybių išmaitinti milžinišką šalį.

Maisto kainų krizė padidino varžytuves dėl žemės ir vandens išteklių žemės ūkio veiklai, todėl nenuostabu, kad žemės ūkio paskirties žemės kainos visame pasaulyje pastaraisiais metais augo. Pvz., vien 2007 metais Brazilijoje jos šoktelėjo 16 proc., Lenkijoje – 31 proc., centrinėje JAV dalyje – 15 procentų.

Investicijų keliami pavojai ir galimybės

Besivystančiose šalyse papildomos valstybinio ir privataus sektoriaus investicijos į žemės ūkį yra laukiamos, tačiau at­skirose šalyse jų dydis, terminai ir žemės įsigijimo sparta išprovokavo priešingą ­situaciją. Filipinai sustabdė sutartį su Kinija dėl žemės ilgalaikės nuomos, suabejota jos teisiniu pagrįstumu ir baiminamasi dėl grėsmės vietinio maisto sektoriaus saugumui. Mozambiko (Afrika) gyventojai pasipriešino siekiui įkurdinti tūkstančius kinų žemės ūkio darbininkų Kinijai išnuomotoje žemėje. Tokia situacija apribotų vietinių afrikiečių kaip darbo jėgos dalyvavimą panaudojant naujas investicijas žemės ūkyje. Madagaskaro derybos su tarptautine logistikos korporacija dėl 1,3 mln. ha žemės nuomos kukurūzų ir palmių auginimui sukėlė politinių konfliktų šalyje ir šiais metais atvedė prie vyriausybės griūties. Derybos dėl žemės nuomos dažniausiai slepiamos nuo visuomenės, apie jas pranešama mig­lotai, o iš vietos gamintojų ir kitų verslininkų atimama galimybė prisitaikyti prie naujų iššūkių.

Kintančios globalios ekonomikos kontekste žemės ūkio sektorius reikalauja daug investicijų. Dėl būtinybės paspartinti kaimo vietovių vystymąsi ir dėl besivystančių šalių vyriausybių negebėjimo aprūpinti savo šalį būtinu kapitalu, didelių žemės plotų įsigijimas – tai galimybė padidinti investicijas į žemės ūkį. Šios pozicijos (investavimo) šalininkai įžvelgia, jog investicijos padėtų sukurti darbo vietų žemės ir ne žemės ūkio srityse, vystytųsi kaimo infrastruktūra, sumažėtų skurdas, atsigautų kaimo švietimas, sveikatos apsauga. Atsirastų išteklių žemės ūkio technologijoms ir praktikai vystyti.

Užsienio investicijų pritraukimo į žemę priešininkai kritikuoja tokį optimizmą ir pabrėžia grėsmę ekologiniam stabilumui. Jie daugiau palaiko terminuotas žemės nuomos sutartis, tačiau ir čia įžvelgia pavojų. Dažnai sutartis inicijuoja galingi valstybinio ir privataus sektoriaus dariniai, o vietiniai verslininkai ir gyventojai beveik neturi įtakos priimant sprendimus. Be to, nėra garantijų, kad įsipareigoję sutvarkyti kaimo infrastruktūrą ir įdarbinti vietos gyventojus užsienio investuotojai laikysis darbų terminų ir kitų pažadų.

Dažnai besivystančių šalių ūkininkai dirba žemę, formaliai priklausančią valstybei, ir jei žemė atiduodama užsienio investuotojams, nėra garantijos, kad ūkininkai nebus nuo tos žemės nuvaryti su jais nesitariant ir neišmokant kompensacijų.

Gana dažnai žemės nuoma ar pardavimas užsieniečiams grindžiamas tuo, kad ji esą neproduktyvi ir nenaudojama. Tačiau iš tiesų ji gali būti naudojama gyvuliams ganyti, energetiniams augalams ar vaistažolėms auginti. Sudarydama sutartis dėl tokios žemės nuomos, valstybė dažnai neįvertina žemės privalumų, eksploatavimo galimybių.

Užsienio tyrėjai pabrėžia, kad, sprendžiant užsienio investicijų į žemę klausimus, būtina atsižvelgti į vietos gyventojų ir verslininkų nuomonę. Turėtų būti palaikomi tie užsienio investuotojų projektai, kurie vietos gyventojams teikia naudos, pvz., sukuria jiems darbo vietas, pagerina gyvenvietės išvystymą. Svarbu įvertinti ekologinį užsienio investicinių projektų poveikį, kadangi, plėtojant intensyvų žemės ūkį, gali būti pažeista bioįvairovė, vandens ir žemės ištekliai. Miškų panaudojimas vienos rūšies pasėliams mažina augalijos, gyvūnijos įvairovę, teršia žemę anglies monoksidu (kalkėmis). Daugelis tropinių dirvožemių netinka intensyviam žemės ūkiui. Užsienio investuotojai, siekiantys trumpalaikio pelno, gali sukelti minėtas problemas. Todėl prieš leidžiant užsieniečiams nuomoti žemę, reikėtų gerai ištirti, ar jų ketinama vystyti veikla nepakenks vietos augmenijai, gyvūnijai, gyventojams.