Centrinės ir Rytų Europos šalys po įstojimo į ES pasiekė stulbinamą pažangą, demonstravo aukštus ekonomikos augimo tempus, tačiau neišvengta ir sunkumų, kuriuos sugebėjo įveikti toli gražu ne visos naujosios šalys narės.

Ypač sparčiai kilo besiruošiančių stoti į ES ir ką tik įstojusių į Bendriją šalių ekonomika. Visose naujosiose šalyse narėse, išskyrus Lenkiją ir Maltą, vidutinis ekonomikos augimo lygis 2000–2007 metais buvo spartesnis negu 1990–2000 metų laikotarpiu. Aukščiausias ekonomikos augimas 2000–2007 metais užfiksuotas Baltijos šalyse – 7,5–8,8 procento.

Sparčiai augant ekonomikai, beveik visose naujosiose šalyse narėse nedarbo lygis 2000–2007 metais mažėjo. Daugiausia, beveik keturiskart, nedarbas sumažėjo Lietuvoje (2000 m. – 16,4 proc., 2007 m. – 4,3 proc.), Estijoje – 2,7 karto (nuo 12,8 iki 4,7 proc.), Bulgarijoje ir Latvijoje – 2,3 karto (atitinkamai nuo 16,4 ir 13,7 proc. iki 6,9 ir 6,0 proc.), Lenkijoje – 1,7 karto (nuo 16,1 iki 9,6 proc.). Nedarbo mažėjimą šiose šalyse lėmė ir didelė darbo jėgos migracija po įstojimo į ES. Nedarbo lygis 2000–2007 m. augo vienintelėje Vengrijoje (nuo 6,4 iki 7,4 procento).

Daugumoje naujųjų šalių infliacija buvo aukštesnė už ES- 27 šalių vidurkį. Tam įtakos turėjo išaugusios maisto ir žemės ūkio produkcijos kainos. Baltijos šalyse infliacijos šuolis buvo didžiausias (palyginti su 2000 metais). Labiausiai infliacijos augimą visose šalyse paveikė importo brangimas (įvertinus ir muitų tarifus). Kai kuriais atvejais dėl naujų ES kokybės reikalavimų padidėjo gamybos sąnaudos, o kartu ir galutinės produkcijos kaina.

Daugumoje naujųjų šalių narių po įstojimo į Bendriją ėmė mažėti ūkių (išskyrus Lenkiją, Latviją ir Maltą, kuriose po įstojimo į ES ūkių padaugėjo; taip atsitiko dėl to, kad didžiuliai valstybiniai ūkiai ir kooperatyvai buvo privatizuoti ir padalinti į smulkius ūkius), tačiau vėlesniais metais ir jose ūkių mažėjo.

Dauguma naujųjų šalių narių ūkių – tai smulkūs šeimos ūkiai, kurių pagrindinis tikslas apsirūpinti maistu. Kita dalis – tai stambūs mechanizuoti ūkiai, kooperatinės bendrovės, turinčios svarią ekonominę ir socialinę vertę, darančios stiprią įtaką verslo aplinkai šalyje, dalyvaujančios tarptautinėje prekyboje. Naujomis sąlygomis buvo būtina didinti ūkių gamybos efektyvumą: stambius ūkius reikėjo modernizuoti, išsiskaidžiusius – vienyti ir stambinti. Abiem atvejais – modernizavimui ir tolygios plėtros užtikrinimui – reikėjo investicinio kapitalo. Pasiruošimo stojimui į ES laikotarpiu šalyse kandidatėse keitėsi ūkių struktūra, buvo investuojama į naująsias technologijas, inovatyvius gamybos įrenginius.

Žemės ūkio svarba sumažėjo

Augant naujųjų šalių narių ekonomikai, žemės ūkio sektoriaus svarba mažėjo, nors augo žemės ūkio produkcijos gamybos apimtys ir darbo našumas žemės ūkyje. Bulgarijoje ir Rumunijoje nuo 2000 iki 2007 metų žemės ūkio sektoriaus dalis BVP sumažėjo trečdaliu. Bulgarijoje tai lėmė nepalankios gamtinės sąlygos, drastiškai sumažėjusios žemės ūkio produkcijos gamybos apimtys, sumažėjęs galvijų skaičius; tik paukštininkystėje buvo stebimas augimas. Rumunijoje situacija buvo priešinga. Žemės ūkio produkcijos apimtys didėjo, tačiau šalyje vyravo smulkūs ūkiai, kurių įtaka rinkos ekonomikai buvo labai menka.

Pagrindinis iššūkis maisto pramonei pasiruošimo narystei ES laikotarpiu ir įstojus buvo atitikimas aukštiems maisto saugos ir kokybės standartams, galiojantiems ES vidaus rinkoje. Maisto pramonės dalyviai skundėsi blogomis kreditavimo sąlygomis, aukšta skolinimosi kaina. Be investicijų į naująsias technologijas bei gamybos linijas nebuvo įmanoma įveikti aukštos reikalavimų kartelės.

Kai kurie žemės ūkio produkcijos gamintojai (pavyzdžiui, Čekijos pienininkai) pasinaudojo ES atsivėrusios rinkos galimybėmis ir atsisakė tiekti pieną vietiniams perdirbėjams. Jie vežė žaliavinį pieną perdirbti į kaimynines šalis, kur buvo mokama brangiau. Lietuvoje tais metais buvo masiškai išvežami veršeliai, kadangi jų rinkos kaina buvo mažesnė už auginimo savikainą. Modernizuota Lietuvos pieno perdirbimo pramonė importavo pigesnę žaliavą iš Latvijos.

Tad integruojantis į ES, visoms naujosioms šalims narėms buvo padidėjusi konkurencija vidaus rinkoje, naujų maisto higienos, saugos ir kokybės reikalavimų taikymas, investicijų poreikis, subsidijuojamo eksporto į trečiąsias šalis galimybės. Tačiau naujos sąlygos skirtingai paveikė kiekvienos šalies ūkį.

Teigiamą integracijos į ES įtaką patyrė beveik visų naujųjų šalių grūdų augintojai (išskyrus Slovakiją). Prie šio sektoriaus plėtros ženkliai prisidėjo pakilusios pasaulinės grūdų kainos. Kadangi grūdų sektorius yra labai priklausomas nuo gamtinių sąlygų, tai integracijos įtakos mastą atskirti labai sunku dėl kitų veiksnių esminės įtakos šiam sektoriui.

Pieno sektorius sparčiai plėtėsi Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje,  tuo tarpu Slovėnijoje, Kipre, Maltoje, Vengrijoje ir Bulgarijoje buvo fiksuojamas nuosmukis. Slovėnijoje, padidėjus žaliavinio pieno ir veršelių eksportui, vietos perdirbėjai neteko žaliavos, o Kipras, Malta ir Bulgarija nebuvo pasiruošę aukštiems higienos, saugos ir kokybės reikalavimams. Bulgarija gavo naudos tik paukštininkystės sektoriuje, kurio augimui susidarė palankios sąlygos. Tiesa, kol kas dar anksti vertinti ES integracijos įtaką Bulgarijai. Mėsos sektorius susilpnėjo daugelyje šalių, išskyrus Lenkiją.

Lenkija yra ta šalis, kuri sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir reikalavimų visuose žemės ūkio sektoriuose, padidinti gamybos bei eksporto apimtis. Sunkiausia susidoroti su naujaisiais iššūkiais sekėsi mažosioms valstybėms – Maltai ir Kiprui.

Kol kas vis dar sunku spręsti apie integracijos poveikį Rumunijai ir Bulgarijai, nes trūksta statistikos duomenų. Be to, pastaruoju metu esant sudėtingai ekonominei situacijai, sunku įvertinti integracijos poveikį bei jos mastą, kadangi pasaulio ekonomikos smukimas paveikė visas šalis ir visus sektorius, tarp jų ir žemės ūkį bei maisto pramonę. Neginčijama yra tik tai, kad pastarieji penkeri metai naujosioms šalims narėms buvo didelių permainų ir iššūkių metai.