Avižos laikomos lengvų dirvožemių augalu. Kadangi šaknų sistema išvystyta geriau negu miežių ir kviečių, jos mažiau reiklios dirvos reakcijai ir geriau pasisavina jose esančias maisto medžiagas, mažiau reiklios ir priešsėliams.

Avižos auga įvairiuose, netgi vidutinio rūgštumo dirvožemiuose (pH 5 ar didesnis). Be to, jos yra pagrindinis mišinių su vikiais ir žirniais komponentas žaliajam pašarui. Kadangi avižų sėkloms sudygti reikia daug drėgmės, negalima suvėlinti sėjos laiko. Anksti pasėjus, jų šaknys išauga stiprios, augalai geriau panaudoja iš po žiemos dirvoje sukauptą drėgmę, maisto medžiagas, geriau krūmijasi, geriau dera.

Avižas galima sėti anksti, jos nebijo žemų temperatūrų. Neilgai trunkančios šalnos iki -5 oC joms nekenkia, todėl avižas galima pasėti iš karto, kai tik galima pradėti lauko darbus. Sėjos vėlinimas neigiamai veikia sėklų dygimą, nes brinkdami avižų grūdai sunaudoja 65 proc. vandens nuo grūdo masės, o pritrūkus drėgmės, augalai silpniau auga, labiau nukenčia nuo rūdžių.

Avižos reiklios trąšoms – 100 kg absoliučiai sausų grūdų išauginti avižos sunaudoja: N – 3,6; K2O – 2,8; P2O5 – 1,27; CaO – 1,28; MgO – 0,6 kg. Norint gauti didelius avižų derlius, jas reikia sėti po gerų priešsėlių ir tręšti mineralinėmis trąšomis. Leng­vose dirvose azoto trąšas geriausia išberti prieš sėją. Sunkesnėse dirvose avižoms azoto trąšos gali būti išbertos per du kartus. Apibendrinant Lietuvoje atliktų tyrimų duomenis, nustatyta, kad, siekiant gauti didelį avižų grūdų derlių, vienam hektarui reikėtų skirti 40–60 kg ha-1 azoto, fosforo ir kalio veikliosios medžiagos, turint galimybių, normą galima didinti iki 80–90 kg ha1.

Kuo ypatingos belukštės avižos

Avižos būna lukštagrūdės ir plikagrūdės. Lietuvoje plačiau auginamos lukštagrūdės. Šiuo metu į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta 16 avižų veislių. Iš jų viena – Beloruskij golozernyj – yra belukštės. Šios veislės avižų vegetacijos periodas – 81–106 dienos. Augalai užauga 45–106 cm aukščio, mažai išgula. Veislės grūdai be lukšto, todėl naudojant maistui jų nereikia specialiai apdoroti. Grūdai vidutinio stambumo – 1 000 grūdų masė 25,7–37,8 g. Grūduose yra 10,4–13,9 proc. baltymų. Baltarusijos žemdirbystės institute sukurta veislė vidutiniškai atspari vainikuotoms rūdims. Lietuvoje registruota ir rekomenduojama auginti nuo 1998 metų.

Tyrimų tikslas buvo įvertinti belukščių avižų sėjos laiką, sėklos bei azoto trąšų normas, auginant jas priesmėlio dirvožemyje. Belukščių avižų priešsėliai 2005 m. buvo lubinai, 2006 m. – bulvės. Sėjos laiko tyrime avižų lauke pavasarį prieš sėją išberta azofoska N60P60K60. Tyrime belukštės avižos sėtos anksti pavasarį trimis skirtingomis sėklos normomis – 3, 4, 5 ir 6 mln. (atitinkamai 100, 130, 160 ir 190 kg ha-1) 100 proc. daigumo ūkinės vertės sėk­la. Azoto trąšų tyrime laukas pavasarį prieš sėją tręštas P60K60. Azoto trąšos išbertos N30, N60 ir N90 normomis. Nuo piktžolių purkšta MCPA Super 1,5 l ha-1. Tyrimai buvo vykdomi paprastame pajaurėjusiame išplautžemyje.

Pasėta skirtingu laiku ir skirtinga norma

Pirmoji sėja buvo balandžio 15 d., ant­roji – balandžio 21 d., trečioji – balandžio 26 d. Pavasaris 2005 m. buvo labai šaltas. Balandžio 15 d. pasėtos avižos pradėjo dygti tik po 10 dienų. Mėnesio pabaigoje buvo šalnų. Temperatūra 20 d. nukrito iki -4, o kitą naktį net iki -8o C. Dienomis pasirodydavo saulutė, tačiau labai trumpam. Dažną rytą pasnigdavo, o neigiama (-3 – -4 oC) temperatūra laikėsi dar kelias naktis. Antros sėjos avižų daigeliai (pasėti balandžio 21 d.) pasirodė tik gegužės 6 d. Avižų sėklai brinkti ir sudygti trukdė ne tik stiprokai nukritusi temperatūra, bet ir drėgmės stygius.

Avižos buvo pasėtos skirtingomis sėklos normomis. Pasėjus anksčiausiai (balandžio 15 d.), didinant sėklos normą, pasėlis atitinkamai tankėjo 25,7, 47,8 ir 48,8 proc., palyginti su augalų skaičiumi, išsėjus 3 mln. daigių sėklų. Panaši pasėlio tankėjimo tendencija, didinant sėklos normas, pastebėta ir sėjant vėlesniais terminais. Tačiau dėl neįprastai šalto pavasario avižų pasėlis buvo retas. Vėlinant sėjos terminus 5 ir 10 dienų, augalų sudygo vidutiniškai 14,7 ir 15,5 proc. mažiau.

Vyraujančios piktžolės avižų laukeliuose buvo baltosios balandos, paprastieji kežiai, rusvosios šerytės, bekvapės ramunės, plačialapiai gysločiai, paprastieji kiečiai, paprastieji varpučiai bei baltosios smilgos. 1 m2 rasta nuo 60 iki 95 vnt. piktžolių. Daugiau piktžolių (vidutiniškai 26 proc.) buvo priskaičiuota vėlesniais sėjos terminais sėtose avižose. Didinant sėklos normą, t. y. tankėjant pasėliui, piktžolių skaičius mažėjo. Piktžolių mažėjimo tendencija pastebima ir avižose, sėtose vėlesniais sėjos terminais. Pasėjus 5 ir 6 mln. ha-1 sėklos normą, piktžolių skaičius sumažėjo vidutiniškai nuo 2,2 iki 10,5 proc., palyginti su rečiausio pasėlio piktžolių skaičiumi.

Tankesnis pasėlis – daugiau produktyvių stiebų

Esant šaltam pavasariui, avižos prastai krūmijosi ir užaugino nedaug produktyvių stiebų. Sėklos normos didinimas didino ir produktyvių stiebų skaičių, vidutiniškai jų padaugėjo 13,0, 18,7 ir 22,5 proc. Sėjos vėlinimas mažino avižų lauko daigumą, taip pat sumažėjo ir produktyvių stiebų skaičius. Avižas pasėjus po 5 ir 10 dienų, išsivysčiusių produktyvių stiebų skaičius vidutiniškai sumažėjo 8,8 ir 6,5 proc., palyginti su ankstyvąja sėja. Tačiau produktyvių stiebų skaičiaus padidėjimo tendencija, didinant sėklos normą, išliko. Augalų aukščiui didesnės įtakos turėjo sėjos laikas. Pasėjus anksčiausiai, augalai užaugo nežymiai (vidutiniškai 4,7 ir 6,4 proc.) aukštesni, palyginti su vėlesnių sėjų augalais. Sėklos normos augalų aukščiui didesnės įtakos neturėjo.

Belukščių avižų derliaus struktūros elementams sėjos laikas turėjo esminės įtakos. Anksčiausiai pasėtos avižos užaugino ilgiausią šluotelę, joje subrendo vidutiniškai 7,7 ir 8,3 grūdo daugiau, palyginti su vėlesnės sėjos terminais, ir tai turėjo įtakos grūdų derliui. Ankstyvos sėjos augalai buvo vidutiniškai 0,29 ir 0,31 t ha-1 (12,2 ir 13,1 proc.) derlingesni negu sėją suvėlinus 5 ar 10 dienų. Sėk­los normos didinimo įtaka buvo ryškesnė tik ankstyvos sėjos avižoms. Sėjos vėlinimas grūdų skaičių šluotelėje ir jos ilgį veikė neigiamai. Avižų šluotelės produktyvumas priklauso nuo 1 000 grūdų masės ir grūdų skaičiaus šluotelėje. Pasėjus anksti pavasarį, šluotelės produktyvumas buvo vidutiniškai 15,5 ir 21,4 proc. didesnis, negu avižas pasėjus vėliau.

Sėjos normos įtaka derliui

Belukščių avižų sėjos laiko tyrimai aiškiai nubrėžė ribą, nuo kurios pradeda mažėti sėklų derlius. Didžiausias sėklų derlius (2,36 ir 2,56 t ha-1) gautas pasėjus anksti, 4 ir 5 mln. ha-1 daigių sėklų. Sėk­los normos sumažinimas arba padidinimas iki 6 mln. ha-1 derliui didesnės įtakos neturėjo. Pasėjus avižas po 5 dienų, gauti mažesni sėklų derliai (2,04–2,10 t ha-1). Nežymiai didesnį sėklų derlių (2,13 t ha-1), sėjant vėliausiai (5 mln. ha-1 sėklos norma), būtų galima paaiškinti tuo, kad šio varianto laukelyje avižų produktyvumas buvo didžiausias, šluotelėje grūdų subrendo daugiausia, jie buvo stambiausi ir derliaus priedas buvo gautas nežymiai didesnis.

2006 m. avižų pasėlis buvo retas ir labai netolygus, nes, esant sausam ir šaltam pavasariui, augalai ilgai ir labai nevienodai dygo. Didinant sėklos normą, avižų augalų tankumas nuosekliai didėjo 18,2 ir 31,7 proc., palyginti su augalų skaičiumi, išsėjus 3 mln. daigių sėklų. Azoto trąšų normų didinimas pasėlio tankumui tais metais įtakos neturėjo.

Vasarą birželio ir liepos mėnesio sausosios pakenkė ne tik avižoms, bet ir piktžolėms – iki derliaus nuėmimo jos beveik sudžiūvo ir sunyko. Avižų pasėlio 1 m-2 buvo rasta vidutiniškai nuo 40 iki 68 vnt. piktžolių. Ryškios piktžolių priklausomybės nuo tręšimo normų didinimo nepastebėta. Tik padidinus trąšų normą iki didžiausios (N90), pasėlyje suskaičiuota 8 proc. piktžolių daugiau, negu tręšiant mažiausia azoto norma. Didinant išsėjimo normas, ir dėl to tankėjant pasėliui, piktžolių skaičius nuosekliai mažėjo. Padidinus išsėjimo normą iki 6 mln. ha-1, piktžolių skaičius sumažėjo 10 proc., palyginti su rečiausio pasėlio piktžolių skaičiumi.

Esant sausrai ir karščiui, lėtėja avižų generatyvinių organų vystymosi procesai, dėl to sumažėja grūdų skaičius šluotelėje, mažėja derlius. Tyrime avižos labai prastai krūmijosi ir užaugino nedaug produktyvių stiebų. Azoto trąšų normų didinimas produktyvių stiebų skaičiui didelės įtakos neturėjo. Tik padidinus trąšų normą iki N90, išsivysčiusių stiebų skaičius padidėjo 8,1 proc., palyginti su mažiausia trąšų norma. Didinant sėklos normą, produktyvių stiebų nuosekliai daugėjo (12,5 ir 18,9 proc.), palyginti su išberta mažiausia (4 mln. ha-1) sėklos norma.

Šaltas pavasaris bei sausa vasara turėjo įtakos augalų aukščiui – avižos užaugo labai žemos, vidutiniškai jų aukštis siekė tik 63–76 cm. Sėklos normos ar azoto trąšų normų didinimas pasėlio augalų aukščiui jokios įtakos neturėjo.

Karštą vasarą avižos silpnai augo, mažai krūmijosi, kai kurių augalų šluotelės neišsivystė iki galo, todėl derlius buvo labai nedidelis. Ryškesnių derliaus skirtumų tarp trąšų ar sėklos normų nustatyti negalima. Šluotelėse visiškai subrendusių grūdų buvo nedaug, vidutiniškai jų rasta nuo 34,4 iki 37,9 vnt. Nežymiai daugiau (2,6 ir 4,6 proc.) grūdų subrendo, patręšus didžiausia trąšų norma. Sėklos normos ar trąšų normos padidinimas subrendusių grūdų skaičiui didesnės įtakos neturėjo.

2006 m. belukščių avižų derliai buvo gauti labai maži dėl vasaros sausros. Lat­vijos tyrėjų duomenimis, avižų derlingumas 65 proc. priklauso nuo meteorologinių sąlygų, o nuo veislės genotipo tik 32 proc. Nustatyta esminė ir negatyvi koreliacija tarp grūdų natūrinio svorio ir efektyvios temperatūrų sumos avižų vegetacijos tarpsniu nuo sudygimo iki žydėjimo. Sausros metu avižos prastai krūmijosi. Produktyvių stiebų skaičius mažai skyrėsi nuo sudygusių augalų skaičiaus. Avižų šluotelėse užsimezgė ir subrendo labai mažai grūdų. Didelė dalis grūdų dėl drėgmės trūkumo nesubrendo, liko tušti. Derlius visuose variantuose buvo panašus, atitinkamai nuo 1,11 iki 1,31 t ha-1. Šiek tiek geriau avižos derėjo, pasėtos mažesne – 4 mln. ha-1 – sėklos norma. Didinant sėklos normą, pastebima nežymi sėklų derliaus mažėjimo tendencija. Trąšų normų didinimas sėklų derliui įtakos neturėjo.

***
Avižos priklauso seniausiems žemės ūkio augalams. Pirmasis avižas savo raštuose paminėjo Plinijus, gyvenęs I m. e. amžiuje. Manoma, kad Europoje avižos buvo žinomos 1 500–1 700 metų prieš mūsų erą. Pirmiausia avižos buvo laikomos kaip kviečių ir miežių piktžolės, po to pradėtos auginti atskiruose plotuose. Pasaulyje daug metų avižos pagal auginamų augalų plotą buvo ketvirtoje (po kviečių, kukurūzų ir ryžių) vietoje. Lietuvoje avižos pradėtos auginti pirmaisiais mūsų eros metais.