Ekologinėje ūkininkavimo sistemoje vienas iš svarbesnių augalų auginimo technologijos klausimų yra kuo tinkamesnių augimo sąlygų sudarymas kultūriniams augalams ir kuo nepalankesnių piktžolėms. Paprastai ekologiniuose laukuose piktžolių priauga daug ir įvairių – tokią įvairovę lemia gausus sėklų bankas dirvožemyje, organinių trąšų naudojimas, auginimo technologijų pasikeitimas.

Ekologinio ūkininkavimo sistemoje piktžolėtumo problema sprendžiama biologinėmis, agrotechninėmis bei mechaninėmis priemonėmis. Piktžolių išplitimas pasėlyje nemažai priklauso ir nuo auginamų kultūrinių augalų savybių. Geriausia, kai augalas ir stelbia piktžoles, ir jas toleruoja. Kultūrinių augalų stelbiamajai gebai turi įtakos jų morfologinės savybės – augimo greitis, augalo aukštis, lapų išsidėstymas bei jo alelopatinės savybės. Piktžolėtumas tiesiogiai priklauso nuo kultūrinio augalo masės. Didėjant augalo masei, didėja jo stelbiamoji geba.

Ankštiniai augalai silpnai stelbia piktžoles, nes jie iš pradžių lėtai vystosi, t. y. ilgai dygsta, jų lapai vėliau uždengia dirvos paviršių, augalai greitai išgula (žirniai, vikiai) ir turi mažai lapų (pupos). Pupos gerai stelbia piktžoles, jeigu jos sudygsta vėliau negu pupos ir jų nepraauga. Žirniai silpnai konkuruoja su piktžolėmis. Jie labai jautrūs piktžolėms 1–2 savaites po sudygimo. Piktžoles pašalinus vėliau, sumažėja derlius.

Vikių auginimas sėjomainoje sudaro prielaidas, kad sumažės bendras sėjomainos derlingumas, nes vikiai dažnai išgula. Augdami mišinyje su varpiniais javais, vikiai neišgula, ilgiau vegetuoja, tolygiau bręsta. Siauralapių lubinų biologinės savybės labiau lemia jų gebėjimą konkuruoti su piktžolėmis negu geltonžiedžių. Siauralapiai lubinai sudygsta anksčiau negu geltonžiedžiai ir suformuoja tankesnį pasėlį ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais. Todėl jų pasėlyje užauga iš esmės mažesnė piktžolių masė. Siauralapiai lubinai jautresni piktžolėms vėlyvesniais tarpsniais.

Siekiant padidinti ankštinių augalų konkurencingumą prieš piktžoles, jie sėjami mišiniuose su varpiniais augalais. Skirtingų augalų mišiniai, kaip priemonė mažinanti piktžolėtumą, praktikoje daugiau taikoma Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, negu Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nes šiuose regionuose vėliau pradėti naudoti herbicidai. Dažniausiai maišomi siauralapiai ir plačialapiai augalai, turintys skirtingą šaknų sistemą – kuokštinę ir liemeninę. Mišiniai sutankina pasėlį ir geriau nustelbia piktžoles. Be to, augant augalams mišiniuose, atsiranda sinergetinis piktžolių slopinimo efektas. Mišiniuose augančios piktžolės rečiau subrandina sėklas negu augančios vienarūšiuose pasėliuose. Pastebėta, kad varpinių ir ankštinių augalų mišiniai geriau slopina piktžoles negu ankštinių vienarūšiai pasėliai, tačiau silpniau negu javų vienarūšis pasėlis.

Vasariniai kviečiai ir ankštinių augalų vienarūšiai pasėliai bei mišiniai tyrimų metu auginti ekologinės žemdirbystės sąlygomis. Ankštinių ir varpinių javų santykis sėjamuose mišiniuose – 50:50.

Augalų augimo sąlygos tyrimų metais buvo skirtingos. Kultūriniai augalai 2008 m. silpnai konkuravo su piktžolėmis, nes jiems dygti ir augti trūko šilumos ir ypač drėgmės. Drėgmės trūkumas viršutiniame dirvos sluoksnyje buvo jaučiamas jau nuo balandžio antros pusės iki birželio vidurio, o 2007 m. – balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Sausais 2008 m. bendra piktžolių masė buvo vidutiniškai 5,1 karto didesnė negu palankesniais 2007–aisiais.

2007 m. javų grūdo formavimosi metu (BBCH 73) augalo rūšies įtaka piktžolių orasausei bendrajai masei buvo nedidelė. Ankštiniai augalai ir jų mišiniai su vasariniais kviečiais neturėjo esminės įtakos daugiamečių piktžolių masei. Siauralapių lubinų ir pupų didžiausią pasėlių piktžolėtumą lėmė suvešėjusios baltosios balandos.

Ankštinių augalų vienarūšių pasėlių stelbiamoji galia 2008 m. buvo nepakankama, išskyrus vikių. Mažiausia stelbiamąja galia pasižymėjo pupos, nes jų pasėlyje užaugo didžiausia piktžolių orasausė masė. Pupų pasėlyje augusių piktžolių masė buvo nuo 1,1 iki 13,2 karto didesnė, palyginti su kitų ankštinių augalų pasėliais. Vasarinių kviečių mišinys su siauralapiais lubinais silpnai stelbė daugiametes piktžoles.

Analizuojant vidutinius tyrimų duomenis matyti, kad pasėliuose vyravo vienametės piktžolės. Jų masė sudarė nuo 65 iki 72 proc. bendros masės. Ankštiniai augalai silpniausiai stelbė piktžoles. Tačiau juos auginant mišiniuose su vasariniais kviečiais, vienamečių piktžolių masė sumažėjo 4,2, o daugiamečių – 1,7 karto, palyginti su ankštinių augalų vienarūšiais pasėliais. Vasarinių kviečių pasėlyje augusių piktžolių masė mažai tesiskyrė nuo mišiniuose augusių piktžolių masės.

Augalų vegetacijos pabaigoje, t. y. javų brendimo tarpsniu BBCH 83, daugiamečių piktžolių masė sudarė 36 proc. bendrosios piktžolių masės. Augalo rūšis neturėjo esminės įtakos tik daugiamečių piktžolių sausųjų medžiagų masei. Bend­roji piktžolių masė labiausiai padidėjo žirnių pasėlyje.

Atskirais metais skyrėsi pasėliuose vyraujančios piktžolės. 2007 m. ankštinių augalų ir jų mišinių agrocenozėse iš trumpaamžių piktžolių vyravo baltosios balandos, dirvinės našlaitės, rūgčiai takažolės ir raudonžiedės notrelės. Baltąsias balandas gerai stelbė vasariniai kviečiai, jų mišiniai su siauralapiais lubinais, vikiais ar žirniais. Kiti ankštiniai augalai silpniau konkuravo su balandomis. Raudonžiedes notreles efektyviausiai stelbė vasarinių kviečių mišinys su vikiais.     

Iš daugiamečių piktžolių dažniausiai pasitaikė rytiniai ožiarūčiai (priešsėlis) ir paprastosios kiaulpienės. Ankštiniai augalai geriau slopino rytinius ožiarūčius, negu jų mišiniai su vasariniais kviečiais bei vasarinių kviečių vienarūšis pasėlis. Kiaulpienes geriausiai stelbė vikiai ir jų mišinys.

Balandos 2008 m. pasėliuose taip pat vyravo, jų masė sudarė nuo 35 iki 71 proc. bendros masės. Kitų vienamečių piktžolių rasta gerokai mažiau. Sausringais metais gauti mažesni skirtumai tarp augalų gebėjimo stelbti piktžoles, tačiau tendencijos išliko panašios. Balandas efektyviausiai stelbė vasarinių kviečių mišinys su vikiais ar lubinais. Tik vasarinių kviečių vienarūšio pasėlio pranašumas tais metais neišryškėjo. Jų stelbiamoji galia nesiskyrė nuo ankštinių augalų. Vasariniai kviečiai silpniausiai stelbė ir žliūges.

Daugiamečių piktžolių (rasta tik paprastųjų kiaulpienių ir dirvinių usnių) masė svyravo nuo 3 iki 46 proc. bendros masės. Stelbiant šias piktžoles, mišinių pranašumas, palyginti su vienarūšiais pasėliais, neišryškėjo.

Galima teigti, kad:

• pasėlių piktžolėtumas priklausė nuo augalo rūšies;
• mažiausia stelbiamąja geba pasižymėjo ankštiniai augalai;
• iš ankštinių augalų efektyviausiai slopino piktžoles vikiai;
• javai didino ankštinių augalų konkurencingumą.

Ankštinių augalų konkurencingumo didinimas vis dar lieka aktualus.