„Konkurencijos aš nebijau, ji tik skatina tobulėti“, – teigia gyvenimo svajonę turėti savo ūkį įgyvendinęs Panevėžio rajono ūkininkas Laisvūnas Valikonis, pirmasis šalyje įsigijęs ir didžiajame prekybos centre „Maxima“ pastatęs itališką pieno išpilstymo aparatą.

Krekenavos seniūnijoje, Krivulių kai­me gyvenantis agronomas Lais­vūnas su žmona Laisvyda, irgi agronome, ūkį, kaip jis pats sako, gavo dovanų iš tėvų. Nors šeimoje dar yra brolis ir sesuo, tačiau ūkininkavimu jie nesidomėjo. L. Valikonio tėvai, pir­mieji rajone, dar 1989 metais pasinaudoję valstiečių ūkio įstatymu, pradėjo ūkinin­kauti savo žemėje. Į savo rankas jaunasis ūkininkas ūkį perėmė tik 2004-aisiais, baigęs agronomijos mokslus.

Tačiau L. Valikonis nenorėjo ūkinin­kauti taip, kaip jo tėvai. Jam rūpėjo naujos technologijos ir ūkio modernizavimo galimybės. Iki to laiko, kaip jaunasis ūkininkas sako, jau buvo išbandyta ne viena ūkininkavimo kryptis, kol galiausiai apsistota ties pienininkyste. Tokiam apsisprendimui turėjo reikšmės ir kelionės į užsienį, pasisemti ūkininkavimo patir­ties. Jaunas, komunikabilus, mėgstantis iššūkius agronomas tikėjosi greito perversmo ir savo idėjų įgyvendinimo, tačiau susidūrė su aibe kliūčių, kurios tuos ketinimus kiek pristabdė.

Modernizavimo pradžia

„Su pavydu žiūrėjau į modernius Olandijos, Danijos, Vokietijos ūkius“, – sako ūkininkas. Tačiau nė akimirkai nedvejojęs, kad ir Lietuvoje tą galima pasiekti, jis ėmėsi darbo. Nusprendęs verstis pienininkyste L. Valikonis turėjo plėsti savo ūkį: statyti naujas karvides bei kitus pastatus, didinti karvių bandą.

Senieji, dar tėvų be jokio projekto statyti pastatai jau nebeatitiko šiuolaikinių reikalavimų. Viską reikėjo plėsti ir moder­nizuoti. Iki tol ūkiui vadovavusi L. Valikonio mama apie ES paramą nė girdėti nenorėjo. Pasak jaunojo ūkininko, mama laikėsi tokio principo: kam skolintis ir statytis, o tik po to sulaukti sugrįžtančios dalies pinigų, geriau tai daryti turint savo lėšų. O jei pinigų nėra, tai ir nereikia nieko modernizuoti.

Laisvūno pozicija buvo kiek kitokia – nereikia bijoti skolintis, reikia modernizuoti ūkį. Kaip mena ūkininkas, pradžia buvo labai sunki. Pirmiausia teko padi­dinti karvių bandą, įsigyti inventoriaus pašarų gamybai bei pieno laikymui ir perdirbimui. Paskui paaiškėjo, kad nuo 38 iki 85 papildyta karvių banda, kurioje be lietuviškų juodmargių jau buvo ir žalųjų Olandijos veislės karvių, nebetelpa senoje karvidėje. Reikėjo naujos, su mo­dernia melžimo aikštele. Nepavyzdinėje fermoje buvo prastos darbo sąlygos ir darbininkams. Anot L. Valikonio, norint iš darbininko reikalauti kokybiško darbo, reikia ir jam suteikti žmoniškas darbo sąlygas. Dėl ūkio modernizavimo jis padavė paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai, antroji paraiška buvo pateikta Pieno direktyvos standartams įgyvendinti. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, nestokojančio optimizmo ūkininko nesėkmės neaplenkė. Iš pradžių jis negavo galimybės pretenduoti į jauniesiems ūkininkams teikiamą paramą, vėliau buvo sustabdytas antrasis ES paramos ūkių modernizavimo etapas, į kurį ir jis taikėsi pakliūti. O kai dėl paramos kreipėsi į Kredito uniją ir 15 metų pasiėmė bemaž dviejų milijonų litų paskolą, sužinojo, kad patvirtinta jo paraiška Pieno direktyvos standartams įgyvendinti. Tai vėl ilgam sustabdė darbus.

Kliūtys statyboms

Bene daugiausia nervų kainavo statybos. Ėmęsis jų L. Valikonis net nesitikėjo, kad sulauks tokio valdininkų pasipriešinimo ir naujos karvidės bei modernios mėšlidės statymas užtruks tiek ilgai. Paaiškėjo, kad savame sklype negali tvarkytis taip, kaip tau norisi: mat Kreke­navos regioninio parko direkcija, net neinformavusi šeimininko, dalį jo sodybos nusprendė priskirti draustiniui, o kitą dalį – regioninio parko zonai.

Pirmiausia iškasęs duobę pamatams ir pasamdęs statybininkus, o tik tada pradėjęs rūpintis dėl pastato projekto, L. Valikonis susidūrė su aibe kliūčių. „Kiekvieną dieną, penkis kartus į savaitę važinėjau po visas instancijas ir įrodinėjau, įrodinėjau, – teigė ūkininkas. – Statant naują karvidę būtinai reikėjo modernios mėšlidės. Ūkis specializuojasi pieno gamyboje, dirbamų dirvų nėra, mėšlo nebus kur sandėliuoti ar kratyti. Teko atlikti įvairius tyrimus, grunto gręžinius. Taip tęsėsi apie metus laiko.“

Kurioziniai reikalavimai

V. Valikonis pajuokavo, kad tuomet buvo pasiruošęs bet kuria kaina kovoti už savo svajonės įgyvendinimą: „Buvau pasiryžęs ir fermą apželdinti, kad nebeliktų mums pripaišomos vizualinės taršos, ir netgi pastato stogą uždengti raudonomis čerpėmis. Galėjau ir sodybą paversti dvaru, jei jau taip būtų reikalaujama regioniniame parke, tačiau niekaip negalėjau sumažinti planuojamo pastato ar nukelti jo kažkur už kelių kilometrų nuo namų. Statyti fermą plyname lauke, kur nėra nei elektros, nei privažiavimo būtų buvę nelogiška.“

Laisvūnui labiausiai buvo nesuprantama viena iš modernių statybų draudimo priežasčių, neva šis objektas gali vizua­liai gadinti kraštovaizdžio architektūrą. „Sveiku protu nesuvokiama, kad sena ferma, lauke esančios mėšlo krūvos ir kiti ūkiniai pastatai Regioninio parko aplinkos neteršia, o modernūs, visus ES standartus atitinkantys statiniai ją terš, – prisiminęs senas nuoskaudas karščiavosi vyriškis.

Nauji išbandymai

Siekiant ūkio modernizavimo L. Valikoniui, kaip jis pats sako, daug padėjo ir Panevėžio rajono Savivaldybės meras, ir Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai. Taigi po metus trukusio vilkinimo, susimokėjęs aplinkosaugininkų skirtą baudą, kiek pakoregavęs projektą, pagaliau gavo leidimą statyti modernią fermą. Tačiau ir čia ūkininko laukė išbandymas: pakilo statybų įkainiai ir paimtos paskolos statyboms jau nebepa­kako. Nesvarbu, kad supirkta technika jau metus laiko stovėjo nenaudojama lauke, lėšų nebeužteko pačiai fermos statybai. Tad nors tvarto statyba 2007-aisiais buvo baigta, tačiau L. Valikonis jo statyboms turėjo paimti papildomą paskolą, apie kurią iš pradžių neprasitarė net žmonai.

„Gal iš tikro nereikėjo man tiek vargti ir stabdyti statybų dėl to, kad nebuvo leidimo, – abejojo krekenavietis. – Juk tie, kurie be leidimų suskubo baigti statinius, dabar dėl to tik džiaugiasi: pastatai taip ir stovi nenuversti, niekas negriauna neleistinomis statybomis pripažintų tokių statinių kaip A. Sabonio vila. O juk mano statybas Regioninio parko direkcija irgi prilygino vos ne kaip Nidos kraštovaizdžio sudarkymui. Dabar mąstau, kad gal ir man reikėjo užsitverti aukštą tvorą, sodyboje užsiveisti keletą piktų šunų ir tęsti, ką buvau suplanavęs. Nors dar ir dabar, su gerais advokatais Strasbūre tikriausiai laimėčiau bylą prieš Krekenavos regioninį parką.“

Karvėms šaltis nebaisus

L. Valikonio fermoje dabar šienainį gromuliuoja 85 karvių banda, nors vietos čia pakaktų 120 karvių. Pernai liepą fermoje įrengta nauja šešių vietų melžimo aikštelė gerokai palengvino melžėjos darbą. Karves melžia viena melžėja, jai padeda tik ūkininko žmona. Dar yra fermą prižiūrintis darbuotojas, kuris sutvarko mėšlą ir vairuoja naują modernų traktorių. ES standartus atitinkančioje fermoje nėra jokio papildomo apšildymo žiemos metu. Anot ūkininko, gyvuliai puikiai prisitaiko prie šalčio. Netgi esant -25 oC, apšarmojusios, su ledo varvekliais nuo nosių, į melžimo aikštelę atėjusios karvės duoda nė kiek ne mažiau pieno, nei vasarą.

„Pieno primilžis priklauso tik nuo pašarų, – tikina ūkininkas. – Konsultavausi su daugelio pieno ūkius užsienyje turinčiais ūkininkais ir priėjau išvados, kad didesnę įtaką primilžiui turi vasaros karščiai, nei neilgi žiemos šalčiai. O fermoje sušąla nebent tingintys dirbti darbuotojai. Dėkui Dievui, pas mus tokių nebeliko, atsisijojo patys. Ir gal pasirodys keista, tačiau ta dabartinė krizė tik į naudą. Žmonės labiau ėmė vertinti darbą“.

Surado naujus pieno pirkėjus

Įsirengęs modernią fermą, mėšlidę L. Valikonis praėjusių metų pabaigoje vėl ėmė galvoti apie naujoves. Iš fermų įranga ir fermų statyba užsiimančių rangovų gavęs katalogą, surado duomenų apie pieno išpilstymo aparatus. Kadangi užsienyje jau labai buvo propaguojamas vadinamasis žalio pieno pardavimas gyventojams, jaunasis ūkininkas suprato radęs laisvą nišą pieno versle. Įsigyti pieno pilstymo aparatą ir pieną pardavinėti tiesio­giai gyventojams paskatino ir gerokai sumažėjusios pieno supirkimo kainos.

Iki tol pieną pardavinėjęs „Pieno žvaigždėms“, kaip stambus šios žaliavos tiekėjas už litrą pieno gaudavo 1,5 Lt, kainai nukritus – iki 75 centų, tad teko ieškoti išeities. Ir išeitis greitai buvo rasta. Parodoje „Ką pasėsi 2009“ demonstruotas itališkas pieno pilstymo automatas ir buvo tai, ko šiuo metu reikėjo L. Valikoniui. Netgi jau užsisakęs jį pirkti, dar gerai nežinojo, nei kaip jis veikia, nei ar pasiteisins jo sumanymas. Sumokėjęs už aparatą, ūkininkas jį paliko kol kas parodoje. Kad aparatas sudomintų žmones, ūkininkas atvežė šimtą litrų pieno ir parodos lankytojai patys galėjo paragauti kokybiško, šviežio, nepasterizuoto pieno, kuris, kaip informavo prie aparato padėta kortelė, yra pagamintas ūkininko fermoje.

Pieno automatas – prekybos centre

Sumokėjęs už pieno pilstymo aparatą 59 tūkstančius litų ir nepabūgęs paimti didžiulę paskolą tuo metu, kai dauguma tik aimanuoja dėl sunkmečio, L. Valikonis nežinojo, kokiame prekybos centre jį sta­tys. Pasiūlymus pateikė keliems prekybos tinklams. Pirmieji, ko mažiausiai tikėtasi, atsiliepė „Maximų“ savininkai, pasiūlė plotą, elektros tiekimą. Analogiškas pasiūlymas buvo gautas ir iš prekybos centrų „Norfa”.

Gegužės pradžioje Panevėžio „Maximoje“ ir buvo pastatytas pirmasis toks aparatas. Rytais iš ūkininko fermos atvežamas atšaldytas pienas supilamas į specialų konteinerį, kuriame atvėsinamas iki 3,2–3,3 oC. Konteineris keičiamas kas parą. Litras pieno kainuoja vos 2 Lt. Atskirai už tarą mokėti nereikia. Už pieną mokama metalinėmis monetomis. Visa informacija apie pieno likutį, konteinerio talpą, temperatūrą matoma ekrane.

Paklausa augo

Pirmosiomis dienomis L. Valikonis pats budėjo prie aparato ir aiškino žmonėms, kaip elgtis. Labai greitai paaiškėjo, kad toks, be tarpininkų ir geros kokybės pie­nas turi didelę paklausą ne tik tarp vidutinio amžiaus žmonių, bet ir tarp jaunų, sportuojančių asmenų bei vaikų. Šiuo metu jau yra ir prekinis ženklas „žalias pienas“, kuriuo paženklintas ne tik aparatas, bet ir pieną vežiojantis transportas.

Kol kas 1,5 t pieno primelžiantis ūkininkas sakėsi pirkėjams jo tiesiogiai parduodąs vos trečdalį, likusį pieną dar tiekiąs „Pieno žvaigždėms“. Tačiau artimiausiu metu jis planuoja įsigyti dar tris didesnės talpos ir labiau patobulintus pieno išpilstymo aparatus, kainuojančius po 68 tūkst. Lt. Šie aparatai numatomi pastatyti irgi Panevėžyje: „Maximose“ Ukmergės, Klaipėdos ir Respublikos gatvėse.

Jei natūralaus pieno poreikis iš automatų Panevėžyje nesumažės, jaunasis ūkininkas planuoja jo visai nebetiekti  supirkėjams. Turėdamas keturis automatus, jis galės visą ūkyje gaunamą pieną – apie 1,5 t – parduoti gyventojams. „Investicijos nemažos, tačiau kitos išeities nėra. Mes gaminame kokybišką ir skanų pieną, kodėl jo nepasiūlyti žmonėms, – sakė L. Valikonis. – Tikiuosi, kad investicijos atsipirks per porą metų. Juk jau dabar už 400 litrų iš naujo pilstymo automato parduoto pieno gaunu beveik tiek, kiek už toną, parduotą supirkėjams.“

Naujovės

Ateityje numatoma nemažai pakeiti­mų. Jei dabar pienas pilstomas tik į litrinius butelius, tai kituose automatuose pienas bus pilamas ir į 5 ar 8 l butelius. Pirkdamas žmogus  gaus čekį, kuriame bus matyti, kiek pirkta, kiek sumokėta, kiek įpilta. Pirkėjui pareiškus pretenziją, per dešimt dienų bus galima gauti kompensaciją. Dar viena numatoma naujovė – išankstinio mokėjimo kortelės, kuriomis bus galima atsiskaityti visose parduotuvėse esančiuose pieno pilstymo automatuose. Mokėjimo kortelės bus išduodamos nemokamai, ir žmogus, įnešęs tam tikra pinigų sumą, jau galės nebesirūpinti, kaip pinigus išsikeisti metalinėmis monetomis, kas dabar sukelia tam tikrų nepatogumų. Nors už tarą pla­nuojama imti tam tikrą mokestį, tačiau jau dabar yra numatyti naujos formos buteliai su ūkio logotipu. Tą patį butelį bus galima panaudoti perkant pieną ir kitą kartą.“

Save ne tik ūkininku, bet ir agronomu, veterinaru, ekonomistu ir netgi marketingo specialistu laikantis L. Valikonis tvirtina nebijąs konkurencijos. Kol kas pieną žada pardavinėti tik Panevėžyje, tačiau pasiūlymų jau sulaukęs ne tik iš Vilniaus, bet netgi iš kaimyninės Latvijos.

L. Valikonio ūkio karvės garsina Panevėžio rajoną. Prieš ketverius metus gautas apdovanojimas už geriausią Lietuvos žalųjų veislės karvę, o pernai „AgroBalt“ parodoje pelnytas prizas už geriausią telyčią. Šiuo nelengvu laikotarpiu optimizmo neprarandantis ūkininkas nestokoja idėjų, tačiau, anot jo, ūkininkų gyvenimas būtų daug lengvesnis, jei besirūpinantieji gyvūnų gerove ar samdomų darbuotojų teisėmis ir darbo sąlygomis pasidomėtų, kaip gyvena pats ūkininkas ir kaip jam leidžiama gyventi. O kol kas Krivulių kaimo pieno ūkyje darbuojasi ne tik pora samdomų darbuotojų, bet ir visa jaunojo ūkininko šeimyna.