Kad trešnės augtų sveikos, pirmiausia svarbu sodinti tik sveikus, virusinėmis ligomis neužkrėstus augalus. Pagrindinės trešnių ligos yra bakterinis vėžys, citosporozė, kaulavaisių moniliozė ir rudasis vaisių puvinys, sidabraligė, šratligė, kokomikozė, vyšnių raganų šluotos. Iš kenkėjų pavojingiausi amarai, vyšninės musės, vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai, vyšninės kandys, vyšniniai sėklagraužiai, slyviniai vaisėdžiai, lapsukiai.

Net ir pasodinus sveikus augalus, vėliau neišvengiamai vaismedžius teks purkšti pesticidais. Kad purškimas suveiktų taip, kaip tikimasi, reikėtų laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Pagrindinės trešnių vaismedžių purškimo taisyklės

• Svarbu naudoti kaulavaisiams purkšti tinkamą, sukalibruotą techniką ir ­išpurkšti reikiamą tirpalo kiekį.
• Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis negu 2 m/s.
• Po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis; jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti.
• Purkšti galima oro temperatūrai esant nuo 10 iki 25 °C (išskirtiniais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip 4 °C).
• Purškiant reikia stengtis, kad būtų kuo mažesni išpurkšto tirpalo nuostoliai: jei sodas jaunas, purškiama tik vaismedžiams apipurkšti skirtais purkštukais, o kiti uždaromi.
• Labai svarbu, kad po paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų tam tikras laikas, nustatytas kiekvienai veikliajai medžiagai.

LIGOS

Bakterinis vėžys (Pseudomonas cerasi)

Trešnių šakos pasidaro dėmėtos rudomis išdžiūvusiomis dėmėmis: jos kiek įdubusios, atsiribojusios kieta briaunele. Žievei atsivėrus, sunkiasi glitus skystis – bakterijų eksudatas, kuriame daugybė judrių bakterijų. Vaismedžio pumpurai, ūgliai ir žiedai pajuoduoja. Lapai pasidaro skylėti, vėliau nudžiūsta, lieka kaboti.

Liga prasideda staigiu šakučių viršūnėse esančių žiedų ir lapų parudavimu ir vytimu, nuvytę jie iki rudens lieka kaboti ant vaismedžių. Pažeisti ūgliai nebeauga, iškrypsta, paruduoja ir nudžiūsta. Sergančių vaismedžių žievė sutrūkinėja ir lupasi. Liga plinta nuo viršūninių vaismedžio dalių į žemutines. Perpjovus sergančią šakutę, pjūvyje matomas patamsėjusių vandens indų ratas. Vaisiai pažeisti nebūna.

Bakteriniu vėžiu užsikrečiama per pumpurus, jaunų ūglių viršūninius lapus, į kuriuos bakterijos pakliūva per mechaninius pažeidimus, žioteles, toliau užkratas plinta augalo vandens indais. Dažniausiai suserga jauni vaismedžiai (3–15 m. amžiaus). Jiems būdinga ūmi ligos forma, kai per metus sunyksta visas medis. Senesni medžiai serga lėtine ligos forma. Suserga nusilpę, pašalę, nukentėję nuo sausros ar kitų nepalankių augimo sąlygų vaismedžiai. Tokių medžių pavienės šakos džiūsta, vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti, sausoki. Esant ūmiai ligos formai, medelio lapai staiga nuvysta, susisuka, paruduoja ir ilgai lieka kaboti. Vaisiai vysta ir nukrenta. Žievė ruduoja, vėliau tamsėja, juoduoja ir sunyksta. Ant kamienų ir storesnių šakų gali atsiverti vėžinės žaizdos, ypač esant lėtinei ligos formai. Ligos pradai žiemoja šakose, senose žaizdose.

Apsauga. Šalinti pažeistus ūglius, žaizdas valyti, dezinfekuoti ir užtepti. Profilaktiškai purkšti vario grupės fungicidais. Dezinfekuoti genėjimo įrankius ir padarytus pjūvius.

Citosporozė (Cytospora spp.)

Šios ligos sukėlėjų yra keletas, jie parazituoja žievėje, kuri džiūsta arba jau yra nudžiūvusi. Žievės paviršiuje susidaro pavieniai ar susiliejantys kauburėliai, dažniausiai jie būna kūgiški, disko pavidalo su iškilusia viršūnėle. Per kauburėlių viršūnę veržiasi grybų piknosporos. Jos būna rausvos, pilkos, gelsvos, poepiderminiai diskai balti, pajuostantys, pilkšvi, juodu apvadu, spalva priklauso nuo to, koks grybas sukelia infekciją.

Citosporozės labiau pasireiškia ant neprižiūrėtų, nusilpusių, pašalusių vaismedžių. Liga būna ūmi, lėtinė arba mišri. Esant ūmiai ligos formai, vaismedžių žievėje susidaro daug nekrozinių rausvų susiliejančių dėmių, atsiveria išilginės žaizdos, kemšasi augalo vandens indai, todėl vaismedžiai greitai džiūsta, arba lieka gyvybingos tik kelios šakos. Ant lėtinės ligos forma sergančių vaismedžių atskirų šakų, kamieno žievės atsiveria žaizdos, iš kurių veržiasi lipai, o džiūstanti žievė parausta, įdumba. Vaismedis žūva palaipsniui, pirmiausia nudžiūsta atskiros šakos, o per kelerius metus ir visas vaismedis.

Mišria ligos forma sergančių vaismedžių pirmiau džiūsta žiedpumpuriai, lapų pumpurai, trešnės vėliau negu įprasta sulapoja, žievė būna nusėta nekrozinių dėmių ir išilginių žaizdų, bet lipai lieka po žievės epidermiu ir neišsiveržia į paviršių. Vaismedžių džiūvimas trunka kelerius metus. Sukėlėjai žiemoja pažeistoje vaismedžių žievėje.

Apsauga. Taikyti tinkamą agrotechniką, saugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo dėl temperatūros svyravimų pavasarį ir rudenį. Išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Ramybės tarpsniu ­purkšti vario grupės fungicidais. Nedideliuose soduose patartina nubalinti kamienus ir storąsias šakas.

Kaulavaisių moniliozė ir rudasis vaisių puvinys (Monilinia laxa; Monilinia fructigena)

Monilioze serga vyšnios, trešnės, abrikosai, slyvos. Moniliozinė degligė pasireiškia pavasarį – ruduoja, nudžiūsta žiedynai, besiskleidžią lapai ir ūgliai. Sergantys pumpurai, žiedai ir lapai lieka kaboti ant vaismedžių. Liga pirmiausia pastebima ant vyšnių ir abrikosų, kai kuriais metais stip­riai pasireiškia ir ant slyvų. Vaismedžiai atrodo lyg apšalę ar apdeginti.

Kartais drėgnu oru ant nudžiūvusių žiedų ir lapų susidaro pilkšvos dulkingos konidijų karputės. Vasarą jos apkrečia kitus lapus. Moniliozės sukėlėjai užpuola nokstančius, mechaniškai arba vabzdžių pažeistus vaisius. Ant vaisių pasirodo nedidelės rudos puvinio dėmės, kurios didėja ir gali apimti visą vaisių. Jų paviršiuje atsiranda pilkai rusvos dulkingos, netvarkingai susitelkusios konidijų karputės. Dalis sergančių vaisių nukrinta, kiti virsta mumijomis. Liga plinta ir nuskintuose, pervežamuose ar laikomuose vaisiuose. Senų ligotų šakučių žievė sueižėja ir prasiveržia lipai. Pažeistose šakutėse ir vaisių mumijose žiemoja grybiena. Kaulavaisiams žydint, išauga naujos konidijos. Šaltas ir drėgnas oras kaulavaisiams žydint – pagrindinė sąlyga infekcijai plisti. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai.

Apsauga. Išpjaustyti ir sunaikinti pažeistus ūglius, šakutes. Atsiradusias po žiemos žaizdas, iš kurių teka lipai, išvalyti, dezinfekuoti, aptepti. Ankstyvajam purškimui ir nuėmus derlių naudoti vario grupės fungicidus. Po žydėjimo ir vegetacijos metu purkšti kito veikimo fungicidais.

Sidabraligė (Chondrostereum purpureum)

Sidabralige serga slyvos, trešnės, abrikosai, persikai, liga labai sparčiai plinta ir ant vyšnių. Sergančių augalų lapai darosi balzgani, lyg pienuoti arba pasidabruoti. Jie būna susiraitę ir mažesni už sveikus lapus. Ligos požymiai pirmiausia išryškėja ant žemutinių šakų lapų, paprastai birželio mėnesį. Antroje vasaros pusėje dažnai visos lajos lapai pasidaro balzgani, vėliau jie pradeda ruduoti ir nukrinta šiek tiek anksčiau negu sveikų vaismedžių.

Vaisiai ant sergančių vaismedžių dažniausiai visai neužsimezga, vaismedis nusilpsta. Kitais metais ligos smarkiau pažeistos šakos pradeda džiūti. Ligos kilmė gali būti dvejopa – infekcinė ir neparazitinė. Sidabraligę sukelia boro stoka, oro ir dirvos drėgmės trūkumas, esant intensyviam saulės apšvietimui, stiprus genėjimas, perskiepijimas, voratinklinių erkių pažeidimai. Stresui išnykus, ant naujų ūglių ligos požymių nebelieka. Esant neinfekcinei ligos kilmei, pažeisti lapai paprastai išsaugo žalias zonas prie pagrindinių gyslų. Tačiau dažniau pasitaiko sunkesnė – infekcinė ligos forma, kuri gali turėti ilgą paslėptą periodą, o išoriniai požymiai gali pasirodyti tik paveikus jau minėtiems stresams. Pažeistų šakų ir kamienų žievė sueižėja ir vėliau apsitraukia grybo vaisiakūniais. Kenkia per stiprus augimas, paskatintas azoto trąšų pertekliaus, stiprus genėjimas, boro trūkumas.

Apsauga. Sodinamosios medžiagos kontrolė, tinkama agrotechnika. Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Rudenį, lapams krintant, purkšti vario grupės fungicidais, nes jie skatina lapų kritimą ir profilaktiškai apsaugo vaismedžius nuo galimos infekcijos. Nepalikti pūvančios medienos.

Šratligė (Clasterosporium carpophilum)

Šratlige serga slyvos, vyšnios, trešnės, abrikosai, persikai. Labiausiai nukenčia slyvos, kiti kaulavaisiniai – mažiau. Liga pažeidžia lapus, ūglius, pumpurus, vaisius. Ant lapų atsiranda šviesiai rudos, iki 5 mm skersmens, tarpusavyje galinčios susilieti dėmės. Jas riboja raudonai rudas lapalakščio ruoželis. Dėmių vietoje audiniai iškrinta ir lapai lieka skylėti. Ant ūglių žievės susidaro nedidelės, iš pradžių apskritos, vėliau tįstančios, oranžiškai raudonos su šviesesniais centrais dėmės. Žievė tose vietose suplyšta, sunkiasi lipai. Ligos pažeisti pumpurai pajuoduoja, paviršius blizga tarsi lakuotas. Jie neišsiskleidžia.

Anksti užsikrėtusiuose vaisiuose pasirodo gilios, galinčios susilieti žaizdos. Vėliau apsikrėtę vaisiai tampa išmarginti truputį įdumbančiomis purpurinėmis su rausvu apvadu dėmėmis. Šratligė pažeidžia vieną vaisiaus pusę tiek, kad atsidengia kauliukas. Ligos sukėlėjo konidijos, taip pat grybiena, peržiemoja numarintose šakutėse, tarp pumpurų žvynelių arba lipų lašeliuose. Šratligei plisti reikia didelio santykinio oro drėgnumo ir kritulių lapų skleidimosi tarpsniu.

Apsauga. Išpjaustyti ir sunaikinti džiūstančias šakas, soduose ir aplink juos nepalikti laukinių kaulavaisių, auginti šalčiams atsparius kaulavaisius, fungicidais purkšti prieš ir po žydėjimo bei nuėmus derlių.

Kokomikozė (Blumeriella jaapii)

Kokomikoze serga vyšnios, trešnės, abrikosai, slyvos. Kokomikozė pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, vaisius. Jautriausi ligai kaulavaisiai būna pavasarį žydėjimo metu ir lapams skleidžiantis, kai ligos sukėlėjas subrandina pernykščiuose lapuose žiemojančias sporas ir jas paskleidžia. Liepos mėnesio pradžioje lapų viršutinėje pusėje matyti rausvai rudos, pakrikos arba grupelėmis susitelkusios smulkios, 1–2 mm skersmens, dėmelės. Apatinėje lapo pusėje dėmelėse formuojasi smulkūs, rausvi grybo acervuliai. Tose vietose lapo epidermis iškyla, plyšta ir išsiveržia balzgana arba rausva sporų masė. Lapai gelsta, o liepos ir rugpjūčio mėnesį masiškai krinta. Pažeisti vaisiai sudžiūsta, vaiskočiai paruduoja. Ligai plisti optimali temperatūra yra nuo 15 iki 20 oC, santykinė oro drėgmė daugiau kaip 60 proc., krituliai. Kai kurios veislės kokomikozei yra itin jautrios.

Apsauga. Sodinant vaismedžius svarbu atkreipti dėmesį į veislių jautrumą Kaulavaisius purkšti pagal vaismedžių augimo tarpsnius ne mažiau kaip 4–5 kartus. Pirmąjį kartą reikia purkšti žiedpumpurių tarpsniu. Priklausomai nuo oro sąlygų ir fungicidų veikimo trukmės, purškimus kartoti kas 10–14 dienų. Nuėmus derlių purkšti dar 1–2 kartus, atsižvelgiant į sąlygas ir kokomikozės išplitimo intensyvumą.

Vyšnių raganų šluotos, tafrinozės (Taphrina cerasi, Taphrina padi)

Serga vyšnios ir trešnės. Ant kai kurių šakų susidaro šluotas primenančios, lygiagrečiai augančių plonų šakučių puokštės. Paprastai lapai būna smulkesni už normalius, užsirietusiais į apačią, parudavusiais kraštais, trapūs, raukšlėti, lapalakštis sustorėjęs, banguotas. Lapai auga blyškesni, žaliai geltoni ar rausvo atspalvio. Apatinė lapų pusė apsitraukia pilkšvomis vaškinėmis apnašomis. Sukėlėjas nuo lapų patenka į šakų žievėje esančius įtrūkimus ir pumpurų žvynelius, kur ir peržiemoja. Pavasarį dygdama grybiena skatina miegančių pumpurų augimą, kurie sprogsta sudarydami šluotas. Ant jų nebūna nei žiedų, nei vaisių.

Apsauga. Nupjaustyti raganų šluotas, gydyti vaismedžių žaizdas, prieš pumpurų sprogimą purkšti vario grupės preparatais.

KENKĖJAI

Amarai

Vyšniniai amarai (Myzus cerasi) kenkia vyšnioms ir ypač trešnėms. Amarai gyvena apatinėse lapų pusėse, ant ūglių viršūnių bei žiedkočių. Iščiulpti lapai raukšlėjasi, vėliau ruduoja ir džiūsta. Jauni ūgliai išsikraipo. Amarai užteršia augalus lipniomis išskyromis, ant kurių plinta juodligė. Kenkėjai gali sumažinti derlių ir pabloginti vaisių kokybę. Ant saldžių amarų išskyrų vystosi suodligė. Amarai platina kaulavaisių virusines ligas. Jie išplinta, kai palankios žiemojimo sąlygos, labiau – jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai vegetacijos metu sausa ir šilta.

Apsauga. Insekticidai naudojami vegetacijos metu, jei amarais apnikę daugiau kaip 8–10 proc. ūglių, – prieš žydėjimą, po žydėjimo ar nuėmus derlių.

Vyšninės musės (Rhagoletis cerasi)

Vyšninės musės dažniau kenkia trešnėms, o rečiau vyšnioms. Gelsvai baltos musių lervos iš vidaus graužia vaisių minkštimą. Pažeistos uogos nustoja blizgėti, suminkštėja, jų paviršiuje atsiranda dėmių, įdubų. Dažnai tokie vaisiai pradeda pūti, jie nebetinka maistui ir perdirbimui.

Apsauga. Insekticidai naudojami po trešnių žydėjimo, kai pradeda formuotis vaisių užuomazgos. Labai išplitus kenkėjams, purškimas po 10–14 d. kartojamas.

Vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai (Caliroa cerasi)

Gelsvos, apsitraukusios juodomis gleivėmis pjūklelių lervos skeletuoja lapus iš viršutinės ir apatinės jų pusės. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja ir džiūsta. Vaismedžiai nusilpsta, mažiau susidaro žiedpumpurių kitiems metams, sutrumpėja metūgliai. Pjūk­leliai labai žalingi jauniems medeliams. Per metus išsivysto dvi kenkėjų kartos. Žalingesni antros kartos kenkėjai, kurių lervos kenkia rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai kenkia kasmet, bet ne visada labai gausiai.

Apsauga. Pirmos pjūklelių kartos paplitimas nėra labai reikšmingas, nes kenkėjų būna negausiai, tačiau nuėmus derlių reikia purkšti insekticidu.

Vyšninė kandis (Argyresthia ephippiella)

Vyšninės kandys pažeidžia žiedinius pumpurus. Pumpuro paviršiuje matoma nedidelė, rudos spalvos įsigraužimo skylutė. Pumpuro vidus būna išgraužtas šešiolikakojo, gelsvai žalios spalvos, ruda galva vikšro. Jo 6–8 mm ilgio kūnas būna apaugęs retais plaukeliais.

Apsauga. Insekticidais purškiama žiedpumpurių tarpsniu, jei praėjusiais metais buvo pažeista daugiau kaip 5 proc. žiedinių pumpurų.

Vyšninis sėklagraužis (Furcipus rectirostris)

Suaugę vyšninių sėklagraužių vabalai apgraužia trešnių, vyšnių, slyvų pumpurus ir lapus, įsigraužia į vaisių užuomazgas ir jaunų kauliukų branduolį. Kauliuką išgraužia taip, kad lieka vien patamsėjęs lukštas. Kauliuko viduje randama bekojė, rudagalvė lerva. Pažeisti vaisiai greičiau pradeda sirpti, trešnės būna smulkesnės, deformuojasi, dažnai lieka kaboti ant vaismedžio iki kito pavasario.

Apsauga. Insekticidais purkšti tuoj po žydėjimo, ypač jei praėjusiais metais buvo rasta pažeidimų.

Slyviniai vaisėdžiai (Grapholita funebrana)

Slyviniai vais­ėdžiai pažeidžia kaulavaisių vaisių minkštimą – jį išėda rausvi su tamsiai ruda galva vikšrai. Pažeistų vaisių išorėje matyti apvali anga, užpildyta trupininiais ekskrementais. Iš pažeidimo vietos dažnai sunkiasi lipai. Pažeisti vaisiai nebeauga, pasidaro violetinio atspalvio ir nukrinta. Slyvinių pjūklelių ir slyvinio vaisėdžio pažeidimai skiriasi tuo, kad pjūkleliai pažeidžia užuomazgas, o vaisėdžiai – vaisius. Slyviniai vaisėdžiai būna gausūs ir žalingi kasmet. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai kaulavaisiai mažai dera ir kai oro temperatūra drugių skraidymo metu (birželio vakarais nuo 21 iki 23 val.) būna aukštesnė negu 16 °C.

Apsauga. Purškiama praėjus 2–3 savaitėms po vaismedžių žydėjimo.

Lapsukiai

Nedideli, judrūs lapsukių vikšrai gyvena viename ar keliuose susuktuose lapuose, trešnėms dažniausiai kenkia rožiniai lapsukiai (Archips rosana). Vikšrai pilkšvai žali, su baltomis karpelėmis, juodagalviai, skeletuoja ar išėda apvalias skyles lapuose, taip pat pažeidžia žiedynus. Vėliau vikšrai maitinasi susuktuose lapuose, užuomazgose ar jaunuose vaisiuose, išgrauždami netaisyk­lingos formos duobutes. Lapsukiams palankesnės sąlygos vystytis, kai drugių skraidymo metu oro temperatūra yra 15–20 °C.

Apsauga. Rožinių lapsukių žalingumas įvertinamas krentant žiedlapiams: jei pažeistų skrotelių daugiau kaip 5 proc., rekomenduojama tuojau pat purkšti insekticidais.