Apie obelų poskiepius rašyta senokai. Per tą laiką susikaupė naujų duomenų, pastebėjimų, atsirado daugiau patyrimo ir drąsos spręsti apie vieno ar kito poskiepio privalumus bei trūkumus. Kad ir kaip gaila, tačiau to vieno vienintelio ir universalaus poskiepio obelims dar niekas negali pasiūlyti. Įvairios augimo sąlygos, klimato veiksniai, pasirinkta veislė ir sodo intensyvumo lygis – tai faktoriai, koreguojantys vieno ar kito poskiepio tinkamumą.

Jei skaitytojas ne sodininkas profesionalas, primenu, kad poskiepis – tai vaismedžio dalis, į kurį skiepijama norima veislė, kitaip tariant, tai vaismedžio šaknys.

Pagal dauginimo būdą poskiepiai skirstomi į sėklinius ir vegetatyvinius. Naujuose obelų soduose sėkliniai poskiepiai retai naudojami, nors yra mažiau jautrūs įvairiems dirvos tipams, prastesnei priežiūrai, ištvermingesni sausros metu. Tačiau sėkliniai poskiepiai neriboja į juos skiepytų medelių augimo ir neskatina ankstyvesnio derėjimo. Be to, būdami hib­ridai (kad sėkla užsimegztų, reikia „motinos“ ir „tėvo“), jie patys yra skirtingi ir negarantuoja vienodų vystymosi požymių į juos įskiepytai veislei.

Vegetatyviniai poskiepiai dauginami vegetatyvinėmis augalo dalimis ir yra tapatūs motininiam augalui, t. y. atkartoja visas pradinio augalo ypatybes. Su tokiais poskiepiais padauginti medeliai bus vienodo augumo, derėjimo laiko, todėl tokius sodus yra lengviau prižiūrėti. Šnekamojoje kalboje vegetatyvinius poskiepius įprasta vadinti žemaūgiais. Tačiau šis terminas yra klaidingas, nes žemaūgiai poskiepiai sudaro tik vieną iš vegetatyvinių poskiepių grupių, į kurias jie skirstomi pagal vaismedžių augimo ribojimą.

Vegetatyvinių obelų poskiepių grupės

Dėl savo unikalių savybių poskiepis reguliuoja medžio augumą, derėjimo pradžią ir derliaus gausumą, vaisių sunokimo laiką, dydį, spalvą ir kitus vaisiaus kokybės rodiklius. Nors poskiepiai ir vaismedžių dauginimas akiuojant ar skiepijant buvo žinomi jau prieš mūsų erą, tačiau pirmą kartą moksliškai aprašyti ir suklasifikuoti jie buvo tik 1917 m. Yst Molingo (East Malling) bandymų stotyje, Didžiojoje Britanijoje.

Kokį svarbų vaidmenį poskiepiai turi sodininkystėje – tiek verslinėje, tiek mėgėjiškoje – įrodo jų sparti selekcija. Obelų poskiepių pasaulyje žinoma gerokai per du šimtus, o kiek dar jų yra tiriama! Iki šiol poskiepių selekcija yra nenutrūkstamas procesas: aktyviai dirba Kornelio (Cornell) universiteto Genevos bandymų stotis Niujorko valstijoje, mūsų kaimynai lenkai iš Skiernievicų sodininkystės ir gėlininkystės instituto tyrimams pateikia vis naujų poskiepių, Budagovskio palikimą revizuoja ir vis kuo nors nustebina Mičiurinsko (Rusija) sodininkystės instituto mokslininkai, vegetatyvinių obelų poskiepių pradininkė, šiuo metu privatizuota Yst Molingo sodininkystės stotis pateikia tyrimams ir rinkai pirmuosius naujos kartos poskiepius. Be to, atsiranda naujų centrų ir taškų, kuriančių obelų poskiepius.

Kartais pagalvojama, o ir garsiai pasvarstoma, kiek šis intensyvus poskiepių kūrimo procesas tęsis? Obelų ir taip yra labai platus pasirinkimas. Daug prastesnė padėtis su kriaušių, trešnių, slyvų ar abrikosų poskiepiais. Atrodo, poskiepius obelims būtų galima pritaikyti prie bet kokių sąlygų – yra atsparesnių šalčiui, ištvermingesnių sausros ar laikino užmirkimo sąlygoms, pasižyminčių įvairiomis teigiamomis savybėmis, tačiau universalaus, sujungiančio norimas savybes poskiepio kaip nėra, taip nėra. Gal todėl per 70 proc. pasaulyje ir per 90 proc. intensyvių sodų Europoje pasodinti su M.9 – seniausiai atrinktu ir išsamiausiai ištyrinėtu poskiepiu. Deja, taip pat neidealiu.

Niekas turbūt nesiginčytų, kad Lietuvos klimato, dirvos, augalo vegetacijos sąlygos skiriasi nuo Lenkijos ar Vokietijos, tuo labiau – nuo dar tolimesnių kraštų. Tačiau kai kurie sodininkai ir daugelis prie sodininkystės verslo prisišliejusių augintojų (ypač kai kurie privatūs medelynai) galvoja paprasčiausiai perkelti Europos sodininkystės technologijas, tuo pačiu ir poskiepius, į mūsų sodus. Nedrįstu teigti, kad viskas netinka, deja, per skubėjimą, o kartais vaikantis greitesnio pelno (pažiūrėkite, kas darosi mugėse ir turguose sodinukų prekybos sezonu, pasidomėkite, iš kokios šalies nemaža dalis sodinukų atkeliauja...), padaroma pernelyg daug klaidų ir patiriama nemažų nuostolių.

Sodinimo atstumai ir vainiko formos

Kaip minėta, vegetatyviniai poskiepiai sugrupuoti pagal vaismedžio augimo ribojimą. Kodėl tai svarbu? Žinant poskiepio ir veislės augumo parametrus, galima numatyti būsimo vaismedžio dydį, parinkti optimalius sodinimo atstumus, atitinkamai pritaikyti vaismedžio formavimo būdą.

Lentelėje pateikti atstumai nėra universalūs – jei obelų veislė yra stipriai auganti (pvz., Rubin, Melrose, Alva) – atstumai turėtų būti didesni, o mažesni, jei veislė silpno augumo (Delikates). Sodinimo atstumas taip pat bus mažesnis, jei vaismedžiai yra aukštai akiuoti arba sodinami buvusio sodo vietoje. Dirvos savybės (struktūra, derlingumas, drėgmė) taip pat gali koreguoti sodinimo atstumus. Tokiais atvejais atstumai didinami ar mažinami 20–30 proc. ribose.

Kaip geriau sodinti vaismedžius – rečiau ar tankiau? Geriausia, aišku, optimaliu atstumu. Per retai pasodinti vaismedžiai ne taip greitai arba visai neužpildys jiems skirtos vietos, ir bus gaunami derliaus nuostoliai iš ploto vieneto. Aišku, tai aktualu versliniuose soduose, nes sodinant kelis medžius, derlius iš medžio nesumažės. Per tankiai pasodinus vaismedžius su augesniais poskiepiais, kasmet reikės labai stipriai genėti, taip bus pažeista vegetatyvinio ir generatyvinio vystymosi pusiau­svyra – pjauti visą laiką bus ką, tačiau vaisių skinti praktiškai neteks.

Derlius ir produktyvumas

Kodėl mokslinėje terminologijoje naudojami šie du terminai? Vertinant vien tik derlių iš vaismedžio, galima nesunkiai suklysti. Literatūroje nurodoma, kad iš vienos obels galima priskinti ne vieną šimtą kilogramų vaisių. Aišku, ta obelis turi būti aukštaūgė. Pusiau žemaūgės obels vidutinis derlius versliniame sode – 20–25 kg, žemaūgės – 15–20 kg. Paprastai, kuo žemesnis poskiepis, tuo mažesnis derlius iš vieno vaismedžio. Tačiau verslinėje sodininkystėje skaičiuojamas derlius ne iš atskiro vaismedžio, o iš hektaro. Šiuo atveju rezultatai kardinaliai priešingi. Kuo žemesnės obelys, tuo daugiau jų hektare, tuo didesnis derlius iš ploto vieneto (tiesa, yra tam tikros ribos).

Produktyvumas – tai rodiklis, sujungiantis vaismedžio augumo ir derėjimo požymius. Produktyvumas (kartais vadinamas derėjimo indeksu) dažniausiai skaičiuojamas pagal tai, kiek kilogramų obuolių tenka 1 cm2 kamieno skerspjūvio ploto (KSP). Vertinant taip, žemesnio augumo vaismedžiai tampa pranašesni – kelis kartus produktyvesni už aukštaūgius.

Populiariai šnekant, aukštaūgės obelys augina lapus ir šakas, žemaūgės – vaisius. Kodėl taip yra? Vaismedžiai su pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, biologinių ir fiziologinių poskiepių savybių dėka, efektyviai panaudoja dirvos maisto medžiagas. Yra apskaičiuota, kad žemaūgė obelis per metus vaisiuose sukaupia vidutiniškai 13,7 kg, medienoje – 2,6 kg sausųjų medžiagų, o aukštaūgės obelys vaisiuose kaupia 58,1 kg, o medienoje net 52,8 kg sausųjų medžiagų. Išaugintų ant žemaūgės obels vaisių masė iki 10 kartų viršija medienos masę, o ant aukštaūgės obels – tik apie 2 kartus. Žemaūgės obelys taip pat geriau pasisavina aktyviąją saulės radiaciją. Vienam vaisiui išauginti žemaūgiams vaismedžiams pakanka 20–25 lapų, o aukštaūgėms reikia 35–40 lapų.

LSDI atlikta daug poskiepių įvertinimo tyrimų. Viename iš paskutiniųjų tirti tik nykštukinių, žemaūgių ir pusiau žemaūgių augumo grupių poskiepiai. Ypač dideliu vidutiniu derliumi (nors skaičiuojant vidurkį pakliuvo ir dveji nederliaus metai) pasižymėjo vaismedžiai su Pure 1 poskiepiu iš Latvijos. Vaismedžiai su Pure 1 poskiepiu buvo ir patys produktyviausi, ir vieni iš mažiausių. Šis poskiepis būtų vertas dėmesio, tačiau vaisiai užaugo gerokai smulkesni, negu obelų su kitais poskiepiais. Kasmetinį 25 t/ha ir didesnį derlių garantavo M.9, B.9, B.146, York 9 ir B.396 poskiepiai.

Poskiepio ir veislės deriniai

Tradiciškai poskiepio ir veislės deriniai pasirenkami pagal vieno ir kito komponento augumą. Galima parinkti tokius derinius, kad visas sodas būtų įveistas vienodais atstumais. Pavyzdžiui, sodinant labai augią Rubin, vidutinio augumo Šampion bei silpno augumo Delikates veisles, atitinkamai parenkami poskiepiai: nykštukiniai arba žemaūgiai – veislei Rubin, žemaūgiai ar pusiau žemaūgiai – Šampion ir vidutinio augumo – Delikates. Tai chrestomatiniai deriniai. Tačiau vaismedis yra dviejų genotipų junginys ir ne visada jis būna optimalus. Anksčiau minėtas Pure 1 poskiepis, kaip derlingiausias Auksio veislei, visiškai netiko Beloruskaja malinavaja veislei. Tokių duomenų yra sukaupta ir daugiau.

Gilinantis į veislės ir poskiepio derinių specifiką, pastebėta, kad Lietuvos sąlygomis netinka M.9 poskiepio ir Šampion veislės derinys. Abu komponentai yra jautresni šalčiui – tokie vaismedžiai palaipsniui pašąla ir jei ne iš karto žūna, tai tampa jautresni ligoms ir vėliau sunyksta. Tačiau net ir labai aukštai skiepyti Auksio veislės vaismedžiai su M.9 poskiepiu ar Šampion veislės su P 60 ar B.396 poskiepiu puikiausiai ištveria permainingas lietuviškas žiemas.

Poskiepiai ir vaisių kokybė

Mažesni medžio gabaritai bei tinkamas formavimas pagerina vainiko apšvietimą, todėl vaisiai ant žemesnių vaismedžių išauga spalvingesni, didesni ir geresnės kokybės. Tačiau ir patys poskiepiai turi įtakos vaisių spalvinimuisi. Savo tyrimuose nustatėme teigiamą P 60 ir B.396 poskiepių poveikį. Todėl tas obelų veisles, kurių vaisiams kartais trūksta intensyvesnės spalvos (Ligol, Auksis, standartinis Šampion), reikėtų auginti būtent su šiais poskiepiais.

Vaisių dydis dažniausiai priklauso nuo vaismedžio derliaus ir jo produktyvumo, tačiau pastebėta, kad obelys su Pure 1, P 22 ir P 59 poskiepiais augina mažesnius vaisius.

Pastebėtos tendencijos, kad kuo žemesnio augumo poskiepis, tuo anksčiau sunoksta vaisiai. Tai reiškia, kad tos pačios veislės, tačiau su skirtingais poskiepiais, vaisių skynimo laikas skirsis. Vaisių sunokimą ypač skatina P 2 ir Pure 1 poskiepiai. Pagal sunokimo indekso parodymus Auksio veislę nuo šių poskiepių reikia skinti 3–5 dienomis anksčiau negu nuo B.396 ar M.9 poskiepių. Žinant, kad kai kurių veislių obuoliai linkę nubyrėti, toks laiko tarpas tampa svarbus organizuojant derliaus nuėmimą ir turi esminės įtakos laikymosi trukmei.

Poskiepis ir akiavimo aukštis

Akiavimo aukščio parinkimas gali būti veiksmingas būdas, norint sumažinti obelų vaismedžių augumą ir padidinti jų derlių. Taip pat akiavimo aukštis yra priemonė reguliuoti vaismedžių augimo paramet­rus ir pritaikyti tas pačias sodinimo schemas vaismedžiams su įvairiais poskiepiais. Auksio veislės obelys su M.26 poskiepiu, akiuotos 30 cm aukštyje, vegetatyvinio augimo ir derėjimo charakteristikomis prilygo obelims su M.9 poskiepiu, akiuotomis 0 cm aukštyje. Tas pats pastebėta lyginant vaismedžius su M.9 poskiepiu, akiuotus 30 cm aukštyje, su vaismedžiais su P 22 poskiepiu, akiuotais 0 cm aukštyje.

Įvairiais bandymais nustatyta, kad aukštesnis akiavimas riboja vaismedžių vegetatyvinį augimą ir didina jų produktyvumą. Tačiau savo tyrimuose įrodėme, kad kai kurių poskiepių aukštai akiuoti negalima, nes vaismedžiai pradeda skursti. Taip pat nustatėme, kad akiavimo aukštis su daugeliu poskiepių neturi viršyti 20 cm.

Obelų su B.396 ir P 60 poskiepiais, įakiuotų 30 cm aukštyje, sumažėja ne tik augumas, bet ir derlius bei produktyvumas. Didžiausią vidutinį derlių derančiame sode davė vaismedžiai su P 60 poskiepiu, akiuoti 10 cm aukštyje, ir vaismedžiai su B.396 poskiepiu, akiuoti 10 ir 20 cm aukštyje. Šiuose aukščiuose akiuoti vaismedžiai taip pat buvo ir produktyviausi. Kompleksiškai įvertinus akiavimo aukščio įtaką, nustatyta, kad obelis su B.396 poskiepiu galima akiuoti 10–20 cm, su P 60 poskiepiu – 10 cm aukštyje, vaismedžių tankį sode derinant pagal akiavimo aukštį.

Labai panašūs rezultatai gauti ir tiriant akiavimo aukščio įtaką obelims su M.9 poskiepiais – akiuojant virš 20 cm aukščio, mažėja ir derlius iš vaismedžio, ir vaismedžio produktyvumas. Tuo tarpu obelys su pusiau žemaūgiu M.26 poskiepiu gali būti akiuojamos ir 30 cm aukštyje, tačiau reikia pažymėti, kad tokiame aukštyje akiuotų obelų vaisių masė pradeda mažėti. Visiškai kitaip į aukštą akiavimą reaguoja obelys su nykštukiniais poskiepiais P 22 ir P 59 – nors didėjant akiavimo aukščiui, gerokai didėja ir vaismedžių produktyvumas, tačiau per daug stabdomas ir taip nevešlus jų augimas, drastiškai sumažėja vaisių masė, todėl optimalus nykštukinių poskiepių akiavimas turi būti iki 10 cm aukščio.

Poskiepiai ir dirvos nuovargis

Obelis ne su kiekvienu poskiepiu rekomenduojama sodinti buvusio sodo vietoje. Jei pakartotinai sodinamas tas pats veislės ir poskiepio derinys, siūloma vaismedžius tankinti 20–30 proc. arba, paliekant tuos pačius atstumus, parinkti didesnio augumo poskiepį – vietoj žemaūgių sodinti pusiau žemaūgius. Tačiau tai ne visada universalus patarimas.

LSDI atliktais tyrimais nustatyta, kad vaismedžiai su pusiau žemaūgiu M.26 poskiepiu yra jautresni dirvos nuovargiui, prasčiau auga ir dera, negu toje pačioje vietoje pasodinti su žemaūgiu B.396 poskiepiu. Atlikus svarbiausių Lietuvoje obelų poskiepių tyrimus medelyne pagal įvairius biometrinius ir fiziologinius rodiklius nustatyta, kad dirvos nuovargiui jautrios obelaitės su poskiepiais P 60 ir P 59. Jų augimo rodikliai sumažėja apie 40 procentų.

Nualintoje dirvoje taip pat sulėtėjo P 60, P 59 bei B.118 poskiepių fotosintezės pigmentų sintezė, palyginti su poskiepiais, augintais naujoje dirvoje. Mažiausiai jaut­rūs gentinio dirvos nualinimo poveikiui yra Auksio veislės sodinukai su vegetatyviniu poskiepiu P 22 ir Paprastojo antaninio sėjinukais, o Šampion veislės – su vegetatyviniais poskiepiais P 2 ir B.396.

Dar platesni poskiepių atsparumo dirvos nuovargiui tyrimai buvo atlikti bend­radarbiaujant su Kornelio universiteto Genevos bandymų stotimi. Ištyrus net 36 poskiepius nustatyta, kad nemaža dalis Geneva serijos poskiepių, taip pat B.396 poskiepis yra labiau prisitaikę augti pakartotinai veisiamame sode. Neigiama reakcija į pakartotinį sodinimą, be kitų, Lietuvoje mažiau paplitusių poskiepių, pasižymėjo M.26 ir M.9.

Poskiepiai medelyne

Dauginantiems obelų sodinukus svarbu žinoti, kokių rezultatų galima tikėtis iš vieno ar kito poskiepio. Mat su vienais sodinukai išaugs didesni, su kitais – geriau šakosis. Skirtumai tarp poskiepių akivaizdūs, vertinant sodinukų aukštį, kamieno skersmenį, šakotų medelių kiekį, šoninių šakų skaičių.

Aukščiausi ir labiausiai šakoti sodinukai buvo su B.118 poskiepiu. Jie aukščiu lenkė ne tik tos pačios augimo grupės poskiepį MM.106, bet ir sodinukus su sėkliniais poskiepiais. Neatitikimų tarp vaismedžių augumo sode ir sodinukų medelyne pastebėta ir daugiau. Vienametukai su nykštukiniu P 59 poskiepiu aukščiu prilygo vaismedžiams su pusiau žemaūgiu M.26. Su žemaūgiais B.396 ir P 2 sodinukai medelyne augo taip pat silpnai, kaip ir su nykštukiniu P 22 poskiepiu.

Ne visų obelų veislių sodinukai šakojasi pirmaisiais metais. Daliai veislių šakojimuisi paskatinti reikia panaudoti cheminius preparatus, kitoms – įvairias agrotechnines priemones. Šakotų sodinukų kiekį taip pat lemia ir poskiepis. Daugiausia šakotų sodinukų buvo su B.118 ir sėkliniu poskiepiu, mažiausiai – su P 60. Sodinukai su pirmaisiais dviem poskiepiais turėjo ir daugiausia šakų. Žemesnių poskiepių grupėje gausiau šakų formavo B.396 poskiepis. Mažiausiai šakojosi sodinukai su P 60 poskiepiu.

Ekologinio sodo specifika

Nors daugelio Vakarų Europos šalių ekologinių sodų konstrukcijos niekuo nesiskiria nuo intensyvių sodų sodinimo schemų (tas pats M.9 poskiepis, tokie pat 3 m tarpueiliai), tačiau Lietuvoje rekomenduojama rinktis augesnius poskiepius (tai vidutinio augumo MM.106 arba B.118 (54–118) poskiepiai) ir tik labai augias obelų veisles skiepyti į žemaūgius B.396 ar P 60 poskiepius.

Ekologiniame sode, kuriame pomedžių priežiūra ne tokia intensyvi, kur dar neišspręstos vaismedžių mitybos problemos, sudėtingesnė apsauga nuo ligų ir kenkėjų, obelys su žemaūgiais, tuo labiau su nykštukiniais poskiepiais, greičiau reaguos į nepalankias sąlygas. Reikia pripažinti, kad augesni vaismedžiai yra mažiau lepūs, geriau prisitaikę, ir nors nėra tokie produktyvūs, kaip žemesnio augumo, tačiau ekologiniuose soduose su jais paprasčiau užauginti garantuotą derlių.

Poskiepių atsparumas ligoms

Verslinė ir mėgėjiška sodininkystė susiduria su naujomis problemomis. Keičiantis klimatui, laisvai įvežant sodinamąją medžiagą, nekreipiant tinkamo dėmesio į augalų sveikatingumą, Lietuvoje pradeda pasireikšti naujos ligos ir iki šiol nebuvę kenkėjai. Keleri metai fiksuojami karantininės ligos – bakterinės degligės – židiniai. Prieš dešimt metų Panevėžio apskrities soduose vos ne pirmą kartą Lietuvoje aptiktas šaknies kaklelio puvinys, kuris pažeidžia poskiepį, ir vaismedis žūsta. Šiais metais šaknies kaklelio puvinio atvejų jau nustatyta Pamario krašte.

Viena iš galimybių kontroliuoti šių ligų proveržį yra atsparių poskiepių atranka. LSDI įvertintas kai kurių vegetatyvinių obelų poskiepių – MM.106, M.9, P 60, B.396 ir B.118 – atsparumas obelų šaknies kaklelio puvinio sukėlėjams (Phytophthora cactorum). Nustatyta, kad nė vienas iš plačiausiai Lietuvos verslinėje sodininkystėje naudojamų vegetatyvinių poskiepių nėra visiškai atsparus pašaknio ligoms. Pagal šviežios masės prieaugio dinamikos duomenis jautriausi yra MM.106 ir P 60 poskiepiai, mažiausiai jautrus – B.396 poskiepis. Tačiau susidarius palankioms ligai plisti sąlygoms, gali susilpnėti vaismedžių su visais tirtais poskiepiais vegetatyvinis augimas ir derėjimas, o ligai labai išplitus, obelys gali žūti. Labiausiai pašaknio ligoms jautrūs yra jauni vaismedžiai: didžiausi nuostoliai tikėtini vaismedžių dauginimo medelynuose ir jauname sode.

Pagal poskiepių selekcijos programas JAV, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje sukuriama daugeliui ligų atsparių poskiepių. Ne visi jie atitinka vaismedžių augumo ir produktyvumo reikalavimus intensyvios sodininkystės sąlygomis, dalis jų neprisitaikę prie Lietuvos klimato, tačiau šių poskiepių introdukcija ir visapusiškas įvertinimas Lietuvos sąlygomis turi didelę reikšmę šalies verslinės sodininkystės sėkmingai plėtrai. Praėjusiais metais, bendradarbiaujant su JAV mokslo įstaigomis, institute pradėti tyrimai su bakterinei degligei ir pašaknio ligoms atspariais poskiepiais.

***

Svarbesnių obelų poskiepių kilmė:

M serija – East Malling, Didžioji Britanija;

MM serija – Malling–Merton, Didžioji Britanija;

AR serija – East Malling, Didžioji Britanija;

B serija arba Budagovskio serija – Mičiurinskas, Rusija;

P serija – Skierniewice, Lenkija;

Geneva arba CG, arba G serija – Kornelio universiteto Genevos bandymų stotis, JAV;

Suporter serija – Drezden-Pilnitz, Vokietija.

***
Kuo aukščiau akiuoti vaismedžiai, tuo mažiau darbo sąnaudų reikia jiems genėti. Vidutiniškai kasmet jauname sode tris kartus daugiau šakų reikia nugenėti nuo žemai akiuotų obelų, negu nuo akiuotų 20 ar 30 cm aukštyje.

***
Dauginant obelų sodinukus, paprastai akiuojama aukščiau, kad sodinant į sodą sodinuką būtų galima įgilinti ir sužadinti pridėtinių šaknų augimą. Atlikti akiavimo aukščio tyrimai medelyne parodė, kad aukštai įakiuotų M.9 ir P 59 poskiepių akutės blogiau peržiemoja. Lietuvos klimato sąlygomis MM.06, B.118, M.26 ir B.396 poskiepius galima akiuoti iki 30 cm, o M.9 ir P 59 – iki 20 cm aukščio.