Kad trąšos atitiktų augalų specifinius poreikius ir dirvožemių savybes, jų gamyba nuolat tobulinama. Nauja azoto trąša praturtinta kizeritu – gamtine medžiaga, kurios pagrindinis komponentas yra monohidruotas magnio sulfatas (MgSO4·H2O).

Šį mineralą rekomenduojama naudoti ekologinėje žemdirbystėje. Kizerite esantis magnio sulfatas yra lengviau tirpstantis junginys ir jame esantis magnis lengviau augalų pasisavinamas negu esantis dolomituose, magnezijoje ar magnio karbonate.

Ligi šiol dar nebuvo tirti ir atskleisti šios eksperimentinės azoto trąšos su kizeritu privalumai, trąša nebuvo palyginta su ūkiuose naudojamomis įprastomis azoto trąšomis. Nauja eksperimentinė azoto trąša, kurios sudėtyje yra 27 proc. azoto, iš jų 13,5 proc. amoniako ir 13,5 nitrato formos, 5 proc. magnio (MgO), 4 proc. sieros (S), kelerius metus buvo tiriama tik tiksliuosiuose lauko bandymuose. Šiais metais vykdant projektą „Nitratinių trąšų tobulinimas ir naujų sukūrimas“, iš dalies finansuojamą ES struktūrinių fondų lėšomis, AB „Achema“ užsakymu trąša tiriama Lietuvos žemdirbystės institute ir jo padaliniuose bei pažangiame Kupiškio r. ūkininko Zigmanto Aleksandravičiaus ūkyje.

Skirtingų tipų dirvožemiai

Plotai parinkti taip, kad atspindėtų Lietuvos dirvožemių atskiras grupes pagal tipą, granuliometrinę sudėtį ir agrochemines savybes. Gamybiniai bandymai daryti įvairių augalų pasėliuose. Tyrimų tikslas – dideliuose ūkių laukuose įvairiuose dirvožemiuose gamybinių bandymų metodu ištirti kizeritu praturtintos eksperimentinės azoto trąšos panaudojimo gamybinėmis sąlygomis ūkines savybes – birumą, paskleidimo tolygumą (tręšta tręšiamosiomis su išcentrinio paskleidimo mechanizmais) – ir įvertinti įtaką lauko augalų derliui.

Eksperimentinė azoto trąša su kizeritu buvo tiriama 18 gamybinių bandymų žieminių kviečių, rugių ir žieminių rapsų laukuose. Trąša lauke buvo barstoma ūkyje turimomis biriųjų trąšų bertuvėmis. Su trąšomis buvo atiduodama tiek azoto, kiek buvo numatyta ūkio tręšimo planuose.

LŽI Bandymų skyriuje, Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje, Upytės ir Joniškėlio bandymų stotyse vyravo karbonatingi glėjiški rudžemiai, ir nors atskirų augalų bandymų laukuose skyrėsi jų agrocheminiai rodikliai, šio tipo dirvožemiai buvo vieni iš labiausiai apsirūpinusių maisto elementais – nuo vidutinio iki didelio fosforingumo (P2O5 163–255 mg kg-1), nuo vidutinio kalingumo iki kalingų (K2O 123–275 mg kg- 1). Šios grupės dirvožemiai pagal rūgštumą buvo nuo artimos neutraliai iki neutralios reakcijos (pH 6,7–7,8).

Vėžaičiuose, Kaltinėnuose ir Kupiškio r. ūkininko Z. Aleksandravičiaus ūkyje bandymai įrengti ten vyraujančiuose balkšvažemiuose, kurie daugumoje atvejų turėjo nedaug judriojo fosforo – buvo nuo mažo iki vidutinio fosforingumo (P2O5 65–136 mg kg-1). Tik Kaltinėnuose žieminių kviečių lauke dirvožemis buvo didelio fosforingumo – 246 mg kg-1. Kalio kiekis balkšvažemiuose taip pat gerokai skyrėsi – nuo mažo iki didelio kalingumo (K2O – 78–206 mg kg-1).

Elmininkuose, Rumokuose, Vokėje ir Perlojoje esantys išplautžemiai buvo gerai apsirūpinę augalams prieinamu judriuoju fosforu – vyravo fosforingi ir didelio fosforingumo (P2O5 162–234 mg kg-1) dirvožemiai, o pagal judriojo kalio kiekį – daugeliu atvejų vidutinio kalingumo ir kalingi (K2O – 134–199 mg kg-1).

Pasėlio biometriniai rodikliai

Kizeritu praturtinta azoto trąša įvairaus lygio (natūralaus ir tręšto) fosforo ir kalio fone, palyginti su eksperimentine azoto trąša netręštais augalais, visais tirtais atvejais teigiamai veikė pasėlio biometrinius rodiklius. Kviečių produktyvių stiebų skaičius tręšiant šia trąša padidėjo nuo 8,2 iki 51,1 proc. Kizeritu praturtinta azoto trąša žieminių kviečių krūmijimosi koeficientą padidino nuo 6,9 iki 38,1 proc. Rugių tyrimuose nustatyta, kad produktyvių stiebų, patręšus šia trąša, buvo išauginta nuo 5,9 iki 20,6 proc. daugiau, o krūmijimasis tręštuose pasėliuose buvo nuo 6,8 iki 38,6 proc. intensyvesnis. Žieminiai rapsai taip pat teigiamai reagavo į šią trąšą, išaugindami nuo 8,0 iki 80,0 proc. daugiau šakų.

Tyrimuose augintų augalų derlius, patręšus kizeritu praturtinta azoto trąša, visais atvejais buvo iš esmės didesnis, palyginti su augintais be azoto trąšų. Gautas nuo 42,7 iki 141,6 proc. žieminių kviečių ir nuo 14,6 iki 94,9 proc. žieminių rugių grūdų bei 23,3–87,4 proc. žieminių rapsų sėklų derliaus priedas.

Ūkiuose taikytos skirtingo intensyvumo technologijos, buvo tręšiama nevienodomis azoto trąšos su kizeritu normomis, priklausomai nuo būtinumo, taikyta nevienodo intensyvumo apsaugos nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų sistema. Taip pat skyrėsi bandymų dirvožemių apsirūpinimas maisto medžiagomis. Visa tai lėmė gana įvairaus dydžio derliaus priedą, gautą tręšiant nauja eksperimentine trąša. Žieminių kviečių tyrimuose jis buvo nuo 1,26 iki 4,55 t ha-1, rugių – nuo 0,53 iki 2,48 t ha-1, rapsų – nuo 0,61 iki 1,29 t ha-1.

Efektyviausia trąša buvo rudžemiuose

Kad būtų galima palyginti skirtingose vietovėse bandymuose tirtų trąšų veiksmingumą, apskaičiuotas jų agrocheminis efektyvumas. Šis rodiklis daugelyje bandymų buvo gana aukštas. Efektyviausia kizeritu praturtinta azoto trąša buvo rudžemiuose. Daugiausia kviečių grūdų už 1 kg trąšų azoto gauta iš LŽI Bandymų skyriaus laukuose augintų žieminių kviečių (35,0 kg kg-1), kurie buvo purkšti herbicidais, jų pasėlis apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Nuo 21,6 iki 24,6 kg kg-1 gauta Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje, Joniškėlyje, Upytėje.

Didelis azoto trąšos su kizeritu efektyvumas pasiektas daug fosforo ir kalio turinčiuose ir aukštu racionaliuoju derlingumu pasižyminčiuose išplautžemiuose Rumokų bandymų stotyje – už 1 kg azoto trąšų gauta 25,9 kg grūdų. Gana didelis trąšos efektyvumas buvo pasiektas balkšvažemiuose – Kaltinėnų bandymų stotyje ir Z. Aleksandravičiaus ūkyje – atitinkamai 17,4 kg ir 13,1 kg grūdų už vieną kilogramą azoto. Mažiausias (8,4 kg kg-1) trąšų efektyvumas buvo Vėžaičiuose, kur dėl sausringų balandžio ir gegužės orų, esant ryškiam drėgmės trūkumui, buvo nepalankios sąlygos augalams augti.

Labai veiksminga azoto trąša su kizeritu buvo rudžemiuose įrengtuose žieminių rapsų bandymuose – Joniškėlio bei Upytės bandymų stotyse, kur už 1 kg azoto gauta nuo 6,8 iki 10,0 kg rapsų sėklų. Mažai nuo jų atsiliko trąšos veiksmingumas smėlio dirvožemiuose pietinėje Lietuvos dalyje – už vieną kilogramą šių trąšų gauta 8,8 kg kg-1 rapsų sėklų. Z. Aleksandravičiaus auginamų rapsų laukuose už 1 kg azoto gauta 7,1 kg sėklų.

Trąšų efektyvumas priklausė nuo dirvožemio agrocheminių savybių, svarbiausia – nuo apsirūpinimo fosforu ir kaliu, agroklimato sąlygų, derliaus dydžio, tręšimo bei augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų lygio. Taikant ne itin intensyvią augalų apsaugos nuo ligų sistemą, trąšų efektyvumas dar labai priklausė nuo auginamų augalų veislių atsparumo ligoms. Bandymuose, kuriuose buvo auginamos derlingos, tačiau mažiau atsparios ligoms veislės, fungicidais buvo purškiama du kartus per vegetaciją.

Agrocheminio azoto trąšų su kizerito priedu efektyvumą gamybinėmis sąlygomis lėmė daugelis veiksnių. Svarbiausi iš jų – dirvožemio tipas, granuliometrinė sudėtis, dirvožemio racionalusis derlingumas, tręšimo fosforo ir kalio trąšomis lygis, augalų apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų naudojimo intensyvumas, sumanus auginamų augalų genetinio potencialo išnaudojimas – ligoms atsparių veislių parinkimas. Nepaisant visų minėtų veiksnių įtakos, nauja eksperimentinė azoto trąša su kizeritu buvo įvertinta kaip turinti gerų fizikinių savybių, kurių dėka mineralinių trąšų tręšiamosiomis su išcentrinio tipo bertuvais ją buvo galima gana tolygiai paskleisti. Ši trąša gamybinėmis sąlygomis buvo efektyvi, gerino žemės ūkio augalų pasėlio biometrinius parametrus ir patikimai didino derlių.