23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/08
Karvių reprodukcijos ypatumai
  • Dr. Vytuolis ŽILAITIS, LVA
  • Mano ūkis

Dėl sutrikusios karvių reprodukcijos ar pavėluoto sėklinimo ūkininkai patiria nemažų nuostolių. Pastaraisiais metais Lietuvoje pieno ūkiai stambėja, didėja primilžiai, kartu daugėja ir įvairių reprodukcijos problemų. Genetinis karvių bandų gerinimas, norint gauti kuo daugiau pieno, mažina karvių vaisingumą, kelia didesnius mitybos reikalavimus.

Pastebėta tendencija, kad, didėjant karvių pieningumui, prastėja karvių reprodukcinės savybės. Produkcijos įtaka karvės sveikatai netiesioginė. Didėjant išmilžiui, didėja karvės poreikiai, kuriuos vis sudėtingiau patenkinti. Maksimalaus reprodukcinio pajėgumo būna 5–7 metų amžiaus karvės. Su karvių amžiumi didėja embrionų mirtingumas ir dėl nevisaverčio kiaušinėlio išsivystymo mažėja apsivaisinimo galimybė.

Supratimas apie karvės nevaisingumą grindžiamas ekonominiais skaičiavimais. Natūralu, kad ne visos šiuolaikinių veislių pieninės karvės apsivaisina per tris mėnesius po veršiavimosi. Neapsivaisinimo priežastis – didelis produktyvumas ir sutrikusi energijos apykaita. Energijos deficitas išnyksta, pasiekus laktacijos piką. Sumažėjus produktyvumui, susidaro sąlygos reprodukcijos sistemai „įsijungti“. Nevaisingomis laikomos tos karvės, kurios neapsivaisina sėklinant 4–5 kartus (arba iki 160 dienų po apsiveršiavimo).

Šiuolaikinių veislių karvėms būdingi neryškūs rujos požymiai. Nuo 10 iki 40 proc. karvių apskritai neturi rujos požymių. Manoma, kad tai neteisingos atrankos ir didelio produktyvumo pasekmė. Parenkant galvijus poravimui, paprastai kreipiamas dėmesys į galimus pieno kiekio ir sudėties pokyčius. Stambesnių ūkių šeimininkai įvertina ir galimus eksterjero pokyčius, kurie palengvintų veršiavimąsi. Užsieninių bulių kilmės kortelėse nurodoma buliaus genetinė įtaka somatinių ląstelių skaičiui (SLS).

Nerujojimo priežastys

Nerujojimas (anestrus) po apsiveršiavimo yra pagrindinė priežastis, dėl kurios užsitęsia periodas nuo veršiavimosi iki sėklinimo (servis periodas). Skiriamos keturios klinikinės nerujojimo formos: „tyli“ ruja, kiaušidžių folikulinės cistos, kiaušidžių funkciniai sutrikimai ir susilaikęs geltonkūnis.

Apie kiaušidžių funkcinį pajėgumą galima spręsti pagal kiaušidžių palpuojamąją formą. Tikrinama, ar kiaušidžių dariniai atitinka lytinio ciklo periodą. Tiksliau tai galima nustatyti skenuojant ultragarsu. Ultragarsinio tyrimo metu kiaušidžių darinius įmanoma skaičiuoti, matuoti, o svarbiausia, atliekant pakartotinį tyrimą, – tiksliai įvertinti folikulų ir geltonkūnių augimą ar regeneraciją. Diagnostikos tikslais ypač svarbu įvertinti folikulų augimą. Kadangi šį procesą reguliuoja hormonai, augimo faktorius, ląstelių tarpusavio sąveika ir genai, folikulų augimas geriausiai atspindi karvės reprodukcinį pajėgumą. Lytinio ciklo metu folikulai auga dviem bangomis, rečiau trimis ir keturiomis. Folikulų augimo bangų skaičiui įtakos turi karvės amžius, sezonas, primilžis.

Nustatyti karvių kiaušidžių aktyvumą ir lytinio ciklo visavertiškumą galima pagal progesterono koncentraciją kraujyje. Šį hormoną išskiria geltonkūnio ląstelės. Esant fiziologinei lytinio ciklo eigai, progesterono koncentracija kraujyje padidėja 4-ą ciklo dieną, 8-ą dieną pasiekia aukščiausią lygį ir išsilaiko iki 17-os dienos. Pagal hormono koncentraciją nustatomas tinkamiausias sėklinimo laikas. Rujos metu progesterono koncentracija mažiausia. Nesumažėjęs hormono kiekis 21–24 parą po sėklinimo rodo, kad karvė veršinga. Išnykęs lytinis ciklas ir didelė progesterono koncentracija yra susijusi su geltonkūnio ar liuteinizuotomis kiaušidžių cistomis, užsilaikiusiu geltonuoju kūnu.

Norint įvertinti karvių reprodukcinę funkciją, progesteronas nustatomas iš pieno. Dabar naudojami reagentų rinkiniai progesteronui piene nustatyti PN 5081P, Microtiter Plate (96T Bovine Milk Progesterone Test Kit (USA). Progesteronas iš pieno mėginių gali būti vertinamas ELISA (The Enzyme-Linked ImmunoSorbent Assay) metodu. Deja, kol kas nėra patogių naudoti hormonų nustatymo priemonių.

Karvių lytinio ciklo biologiniai ypatumai

Karvės kiaušidėse ovuliacija vyksta maždaug kas 21 parą (nuo 17 iki 24 dienų), o telyčių – kas 20 parų. Apie 80–90 proc. karvių lytinio ciklo trukmė būna 17–25 paros. Vidutiniškai karvių ruja trunka 18 valandų.

Karvių lytinis ciklas skirstomas į rujos (oestrus, 0 diena), poovuliacinio (metoestrus, 1–4 diena), tarprujo (dioestrus, 5–18 diena) periodus, kurie atitinka liuteininę fazę ir priešrujo (proestrus, 18–20 diena) laikotarpį.

Proestrus ir oestrus metu stiprėja makšties ir kaklelio gleivinės hiperemija. Pabrinksta ir atsipalaiduoja gimdos kaklelio įsikišimas (portio vaginalis). Prasiveria kaklelio spindis. Rujojančios karvės temperatūra padidėja 0,62 ± 0,38 °C. Manoma, kad makšties temperatūra pakyla, likus 12 val. iki ovuliacijos. Dėl kraujagyslių reakcijos pasikeičia gleivių elektrolitų koncentracija ir jos tampa laidesnės elektros srovei. Gleivių laidumo ir makšties kūno temperatūros vertinimu galima remtis nustatant rują. Beje, nustatytas ryšys tarp progesterono koncentracijos, veršingumo ir makšties gleivių laidumo. Rujos pradžioje gimdos kaklelio pH nukrenta nuo 7,0 iki 6,72, o įpusėjus rujai gali sumažėti iki 6,54. Šiuo laikotarpiu prostaglandinai neveikia geltonkūnio. Liuteolitiškai veikia tik Grafo folikule besigaminantys estrogenai.

Metoestrus metu, t. y. praėjus maždaug 10–15 valandų po rujos, įvyksta ovuliacija. Nuo šio momento pradeda vystytis geltonkūnis. Metoestrus metu greitai traukiasi kraujagyslės, ir 3–5 parą po rujos gleivinė vėl tampa šviesi. Nukrenta makšties temperatūra.

Dioestrus, vadinamasis geltonkūnio periodas, trunka vidutiniškai 12 dienų. Pirmoje periodo pusėje didėja progesterono koncentracija. Geltonasis kūnas tampa jautrus prostaglandinų F2α poveikiui. Jei geltonasis kūnas būtų ištirpintas, lytinis ciklas prasidėtų iš pradžių. Endometriumas pasidengtų gimdos liaukų sekretu.

Didžiausi citologiniai ir morfologiniai pokyčiai vyksta rujos metu. Dėl ląstelių išbujojimo labai sustorėja makšties priekinės dalies epitelis. Hipertrofuojasi gimdos sekrecinės ląsteles. Gimda ir endometriumas prisipildo edeminio skysčio. Gimdos raumeninis sluoksnis susitraukia. Gimda gerai reaguoja į mechaninį dirginimą. Tokios būklės gimda būna parą prieš rują ir po rujos. Po rujos suaktyvėja leukocitų invazija, kuri trunka ilgiausiai 2–5 paras. Gleivių sekrecija gimdos kaklelyje ir priekinėje makšties dalyje prasideda parą prieš rują, didžiausia būna rujos metu ir laipsniškai mažėja iki 4 paros po rujos. Rujos pradžioje ir po jos gleivės yra skaidrios, pabaigoje jos tampa matinės. Gleivėse gausu neutrofilų. Kraujingos išskyros iš lytinių takų – tai šiuolaikinių veislių karvių reprodukcinės fiziologijos bruožas. Karvėms kraujas paprastai skiriasi iš hipertrofuotų karunkulų užuomazgų. Kraujingos išskyros nesusijusios su veršingumu.

Po rujos gleivės tampa skaidrios ir lengvai nuteka. Kaklelio gleivių pakitimus galima stebėti pagal sausų gleivių kristalizaciją. Gleivių kiekis priklauso nuo estrogenų koncentracijos. Didesnė estrogenų koncentracija lemia didesnį gleivėtumą.

Priešrujo fazė trunka 2–3 dienas, per kurias geltonkūnis regresuoja, o ovuliacinis folikulas pasiekia paskutinę augimo stadiją. Sumažėja progesterono koncentracija, liuteinizuojantys hormonai ir estrogenai veikia vienas kitą teigiamu grįžtamuoju ryšiu. Šioje fazėje prostaglandinai neveikia regresuojančio geltonkūnio.

Pirmąją arba antrąją lytinio ciklo parą folikulų augimas atsinaujina. Ovuliavusių folikulų vietoje susidaro geltonieji kūnai. Progesteronas vėl tampa dominuojančiu hormonu. Geltonojo kūno regresiją slopina ir veršingumas. Progesteronas palaiko gimdos „ramybės“ būklę ir sudaro palankias sąlygas vaisiui augti. Šis hormonas stabdo folikulų brendimą, todėl veršinga karvė nerujoja. Vis dėlto pirmąjį veršingumo mėnesį kai kurios karvės „rujoja“. Kol nesusiformavusi placenta, estrogenų kiekį organizme palaiko kiaušidės. Netikra ruja priklauso nuo folikulų augimo kiaušidėse. Rujos trukmę lemia karvės veislė, amžius, metų, paros laikas ir sveikata. Pastebėta, kad šiuolaikinių veislių pieninių karvių ruja ilgėja, o elgsenos pokyčiai būna neryškūs.

Pagal pokyčius kiaušidėse ir hormonų koncentraciją kraujo plazmoje karvių lytinį ciklą galima skirstyti į geltonojo kūno ir folikulinę fazes. Pirmąją ciklo fazę galima uždelsti ar sutrumpinti. Folikulų augimo greičio pakeisti nepavyksta, todėl antroji lytinio ciklo fazė nekinta. Sutrikus natūraliam fiziologiniam mechanizmui, atliekant vikarinę hormonų terapiją, galima priversti ovocitą (nesubtendusi lytinė ląstelė) subręsti ir ovuliuoti.

Lytinės sistemos biostimuliacija

Dabar žinoma, kad žinduolių elgsenai ir reprodukciniams procesams ypatingos reikšmės turi feromonai. Feromonai – tai ektohormonai, nustatyti 1949 metais. Šios cheminės medžiagos į aplinką išskiriamos itin mažais kiekiais, bet lemia individo socialinį statusą bandoje, formuoja lytinę būseną. Ektohormonus žinduoliai išskiria su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir kitais fiziologiniais ekskretais. Žinduoliai informaciją perduoda garsais, taktiliniais signalais, uosle, rega. Feromonai – vienas iš informacijos perdavimo būdų. Feromoninį signalą žinduoliai priima tik olfaktoriškai (per uoslę). Eksperimentais, stebint vabzdžius ir žinduolius, išsiaiškinta, kad feromonai turi įtakos patinų fiziologijai ir patelių reprodukcinei funkcijai. Nustatyta, kad bičių motinėlės išskiriami feromonai stabdo kiaušinėlių brendimą bičių darbininkių organizme. Žiurkinių šeimos patino šlapimas skatina pateles anksčiau subręsti. Avino vilnoje, riebaluose esantis feromonas stimuliuoja avių rują ir ovuliaciją, todėl avino kvapas gali būti naudojamas avių rujai išaiškinti. Jei apvaisinant kiaulę netoliese būna kuilys, pagerėja spermos judėjimas lytiniuose takuose.

Su telyčiomis laikomas kastruotas bulius pagreitina telyčių lytinį brendimą. Buliaus „kvapas“ pagreitina gimdos involiuciją ir po veršiavimosi greičiau atsistato karvių reprodukcinė funkcija. Manipuliuojant feromoniniais veiksniais įmanoma sukurti efektyvią reprodukcinės sistemos kontroliavimo sistemą, paremtą biostimuliacija.

Efektyvi ir praktiškai pasiteisinusi priemonė, stimuliuojanti karvių reprodukcinę funkciją, yra biostimuliacija buliumi. Paprastai karvės, kurioms neatsistato reprodukcinės funkcijos, brokuojamos. Nustatyta, kad tokia karvė 1–1,5 mėnesio laikoma kartu su buliumi labai dažnai tampa veršinga. Pastebėta, kad tai yra biostimuliacinis metodas karvės reprodukcinei funkcijai atstatyti, o ne veisimo metodas. Veršelis, gimęs iš tokiu būdu apvaisintos karvės, geriausiu atveju tinkamas auginti tik mėsai.

Karvių lytinei funkcijai skatinti vartojami įvairūs gonadotropinai (GnRH), prostaglandinas PGF2α ar jo analogai, prog­estagenai, estrogenai, kumelių chorioninis gonadotropinas ir moterų menopauzinis gonadotropinas. Karvių reprodukcijai stimuliuoti skirti oksitocino preparatai, Prosolvin, Dinolytic, Oestrophan inj., Dinoprost, PGF VEYX forte, Superfphan, Luteosan, Chorulon, Depherelin (Gonavet 50), Fertagyl, Surfagon, Sergon, Folligon ir kiti.