Sparčiai mažėjant gyventojų užimtumui žemės ūkyje, kaimo ekonomikos dinamiką turėtų užtikrinti alternatyvūs verslai, skatinantys pasilikti gyventi ir dirbti kaime daugiau jaunų žmonių. Taip pagerėtų demografiniai rodikliai bei sulėtėtų emigracijos procesai, kaimas taptų gyvybingesnis. Tačiau ne žemės ūkio veiklos plėtra Lietuvos kaime, palyginti su kitomis ES šalimis, vyksta lėtai, tik 1 proc. ūkininkų įvairina veiklą.

Ekonominės veiklos įvairinimo kaime svarbą ir būtinybę pastaraisiais metais lemia sparčiai mažėjantis užimtųjų žemės ūkio versle skaičius. Lietuvoje darbuotojų dalis žemės ūkyje (įskaitant medžioklę, miškininkystę ir žuvininkystę) 2004 metais sudarė 15,7 proc., 2005 m. – 13,9, 2006 m. – 12,3, 2007 m. – 11, o 2008-aisiais – 7,9 proc. visų šalies užimtų gyventojų. Net kaimo vietovėse ūkininkavimas nėra pagrindinė ekonominė veikla. Per 2004–2008 metus kaimo gyventojų užimtumas žemės ūkyje sumažėjo 22 procentiniais punktais, ir 2008 metais jau tik 24,2 proc. kaimo užimtų gyventojų dirbo šiose veiklos srityse. Mažėjant užimtųjų žemės ūkyje, mažėja ir savarankiškai dirbančiųjų bei darbdavių skaičius. Nors, kaip rodo Statistikos departamento duomenys, vidutinės pajamos, kuriomis disponuoja vienas namų ūkio narys per mėnesį, yra didžiausios dirbančių sau asmenų ir darbdavių.

Didžioji dalis atsisakiusiųjų žemės ūkio veiklos dažnai nesiryžta ar neturi gebėjimų imtis verslo ir tampa samdomais darbuotojais. Kaimo vietovėse privačiame sektoriuje samdomų darbuotojų dalis bendrame užimtųjų skaičiuje per penkerius metus išaugo 23 procentiniais punktais. Žemės ūkio struktūros tyrimas rodo, kad tik 1 proc. ūkininkų šalia žemės ūkio verčiasi kitomis, ne žemės ūkio veiklomis. Iš dalies taip yra todėl, kad kaimo gyventojai menkai išmano apie verslininkystės procesą, menki jų verslumo įgūdžiai, trūksta motyvacijos, nepakankamai prieinama parama verslo plėtrai.

Mažų ir vidutinių įmonių plėtra

Mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kaime daugėja: 2008 metais jų buvo 9,5 tūkst., iš jų 74 proc. – mikroįmonės (įmonės iki 10 darbuotojų). Per 2004–2008 m. MVĮ kaimo vietovėse padaugėjo 1,3 karto (vidutiniškai Lietuvoje 1,2 karto). Vidutiniškai 1 000 kaimo gyventojų teko 8,6 MVĮ. Nuo ES analogiško rodiklio atsiliekame tris kartus.

Spartesnis MVĮ skaičiaus augimas prasidėjo 2006 metais – po dvejų narystės metų Europos Sąjungoje. Tam įtakos turėjo ES parama verslo plėtrai, vartotojų perkamosios galios augimas, galimybės konkuruoti ES bendrojoje rinkoje.

Kaimo MVĮ sudarė 15 proc. Lietuvoje veikiančių mažų ir vidutinių įmonių. Tai rodo, kad verslas daugiausia plėtojamas miestuose, kur skiriamas palyginti didelis dėmesys infrastruktūros plėtrai, palankesnės nei kaimo vietovėse sąlygos gyventojų verslumo ugdymui, aukštesnė žmogiškųjų išteklių kvalifikacija.

Verslo plėtotę regionuose lemia žmogiškųjų išteklių potencialas, jų verslumo gebėjimai, konsultavimo paslaugų verslui pasiūla ir kokybė, esamos verslo infra­struktūros būklė. MVĮ skaičiaus regioninė analizė rodo, kad daugiausia MVĮ 2008 m. veikė Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos ir Panevėžio apskričių kaimo vietovėse. MVĮ skaičius auga sparčiausiai tose kaimo vietovėse, kurios yra šalia didžiausią plėt­ros potencialą turinčių miestų (Vilniaus, Klaipėdos), bei tose, kur žemės ūkio veik­la neteikia pagrindinių pajamų (Tauragės, Alytaus apskritys).

Lietuvos kaimo mažos ir vidutinės įmonės daugiausia verčiasi paslaugų teikimu (įskaitant maitinimą ir apgyvendinimą) ir prekyba. 2008 metais minėtos įmonės sudarė 51 proc. visų kaimo MVĮ. Per 2004–2008 m. sparčiai daugėjo statybos, transporto ir sandėliavimo įmonių. Kūrėsi finansinio tarpininkavimo, pašto ir nuotolinių ryšių įmonės.

Paslaugų įmonės yra ypač jautrios paklausos sumažėjimui. Kita vertus, kaimo vietovių aplinka leidžia įvairinti teikiamas paslaugas ir pritraukti vartotojus išskirtinėmis teikiamų paslaugų ar parduodamų produktų savybėmis: regioniniai, natūralūs, sveiki, tautinio paveldo produktai, socialinės paslaugos ir kt. Tam būtinos nemenkos investicijos, ypač rinkodarai.

2008 metais 48 proc. kaimo vietovėse veikiančių MVĮ sudarė uždarosios akcinės bendrovės, 46 proc. – individualios įmonės. Individualiosios įmonės 2006–2007 metais sudarė daugiau kaip 50 proc. MVĮ, o 2008 metais, nors ir nežymiai, jau dominavo uždarosios akcinės bendrovės. Tai rodo, kad kaimo vietovėse ekonominei veiklai plėtoti naudojama vis daugiau akcinio kapitalo. Mažėja įmonių teisinių formų įvairovė. 2006–2007 m., palyginti su 2008-aisiais, daugiau buvo ūkinių bend­rijų, akcinių bendrovių ir kitų mažų ir vidutinių įmonių. Kooperatinių bendrovių dalis išlieka stabili.

2008 metais šiose įmonėse dirbo 109,7 tūkst. darbuotojų, arba 26 proc. visų kaimo užimtųjų (30 proc. daugiau negu 2004 m.). Vidutiniškai vienai mikroįmonei teko 3, mažai – 21, vidutinei – 95 darbuotojai.

2004–2008 metais augo kaimo MVĮ pajamos. Vidutinės metinės pajamos, tenkančios vienai MVĮ kaime, per penkerius metus išaugo apie 2,5 karto ir 2008 metais sudarė 1 mln. 741 tūkst. Lt.

Kaimo turizmas

Padidėjusios šalies gyventojų vartojimo galimybės leido didesnę pajamų dalį skirti laisvalaikiui ir poilsiui kaime. Išaugus vartotojų pajamoms, šie ėmė kelti aukštesnius reikalavimus paslaugų kokybei, o tai skatino verslininkus daugiau investuoti į kaimo turizmo paslaugų kokybę ir įvairovę. Kaimo turizmo paslaugų paklausos augimas, palankios kreditavimo ir valstybės paramos sąlygos, informacija, mokymai ir konsultacijos, aktyvi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos veikla paskatino šio verslo plėtrą. Kaimo turizmas tapo viena sparčiausiai besivystančių alternatyvių žemės ūkiui veiklų kaime. Kaimo turizmo sodybų 2008 m., palyginti su 2004-aisiais, buvo 1,5 karto daugiau.

Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. apgyvendinimo paslaugas teikė 546 kaimo turizmo sodybos. Valstybinio turizmo departamento duomenimis, 2009 m. sausio 1 d. buvo 730 kaimo turizmo paslaugų teikėjų, t. y. 1,2 karto daugiau negu 2007 metais.

Vietų skaičius kaimo turizmo sodybose per 2008 metus išaugo 6 proc. – iki 10,2 tūkst. Vidutiniškai vienai sodybai tenka 19 vietų. Sodybose apsilankė 321,7 tūkst. poilsiautojų. Nuo visų kaimo turizmo sodybose suteiktų nakvynių skaičiaus 10 proc. nakvynių suteikta užsieniečiams. Dauguma jų buvo iš Lenkijos, Vokietijos, Latvijos.

Tačiau jeigu 2007 m., palyginti su 2006-aisiais, kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 19,1 proc. daugiau poilsiautojų, tai 2008 m., palyginti su 2007-aisiais, tik 9 proc. daugiau. Poilsiautojų mažėjimo tendencijos rodo, kad 2008 m. Lietuvos gyventojai pirmenybę laisvalaikio praleidimui teikė užsienio šalims. Tai nulėmė turizmo paslaugų kainos, kokybės, turizmo infrastruktūros, galinčios sumažinti ryškų turizmo sezoniškumą, stoka. Be to, 2008 m. lietuviai labiau rinkosi kokybiškesnes apgyvendinimo paslaugas. Vidutinė poilsiautojo poilsio kaimo turizmo sodyboje trukmė 2008 m. – 1,9 nakvynės (2007 m. – 2,1).

Poilsiautojai labiausiai pamėgo prie ežerų įsikūrusias sodybas. Dauguma poilsiautojų atvykdavo tik savaitgaliais. Populiariausias mėnuo poilsiauti kaimo turizmo sodybose – rugpjūtis.

Valstybė skatina kaimo turizmo plėtrą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, kuriose patraukli gamta ir iš tradicinio ūkininkavimo gaunama mažiau pajamų. Apie 70 proc. visų kaimo turizmo sodybų veikia savivaldybėse, priskirtose mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms. Daugiausia kaimo turizmo sodybų yra Ignalinos, Zarasų, Trakų, Klaipėdos rajonuose. Apgyvendinimo paslaugas Ignalinos rajone teikė 45 kaimo turizmo sodybos, Molėtų – 38, Zarasų – 45, Trakų – 36, Klaipėdos rajone – 24.

Tačiau kaimo vietovėse nepakanka kitų turizmo paslaugų, pavyzdžiui, kempingų, turistinių stovyklų. Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. veikė 11 kempingų, juose buvo 1 496 vietos. Trečdalis kempinguose apgyvendintų svečių užsieniečiai: vokiečiai, olandai, lenkai, latviai. Pažymėtina, kad užsienio svečių skaičius Lietuvos kempinguose 2008 m., palyginti su 2007-aisiais, išaugo 15,7 proc. ir sudarė 10,8 tūkst., o poilsio įstaigose užsienio svečių sumažėjo 27,6 proc., moteliuose – 20,6 proc. Didžiausias užsienio svečių skaičiaus augimas buvo kempinguose 2008 m. spalio mėn. – 100 proc., palyginti su 2007 m. spalio mėn., lapkričio – 18,5 karto, gruodžio – 80 proc. Tai rodo, kad Lietuvoje ir toliau verta investuoti į kempingų sektorių.

Tautinis kultūrinis paveldas

Naujasis ES finansinės paramos laikotarpis, būsimieji ES kaimo plėtros politikos pokyčiai paskatino analizuoti tautinio paveldo produktų išsaugojimo problemas ir amatininkystės, kaip verslo, plėtrai kurti specifines teisines ir finansines prielaidas.

2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo Tautinio paveldo produktų įstatymas. Patvirtinta Tautinio paveldo produktų taryba; Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų mokymo programų, tradicinių mugių sertifikavimo, tradicinių amatų meistrų sertifikavimo ir atestavimo taisyklės; Tradicinių amatų klasifikacijos aprašas ir tradicinių amatų klasifikacija; Tautinio paveldo produktų atitikties lietuvių etninei kultūrai vertinimo rodikliai.

Į tradicinių amatų klasifikacijos aprašą ir tradicinių amatų klasifikatorių įtraukti 65 Lietuvoje istoriškai susiformavę amatai ir jų produktai. Amatų produktai pripažįstami tradiciniais gaminiais, jei jie:

• gaminami ir amatu verčiamasi iš kartos į kartą ne mažiau kaip 100 metų visoje Lietuvoje ar kuriame nors etnografiniame regione;
• pagaminti naudojant rankų darbą, senąsias gamybos technologijas arba pagaminti naujomis technologijomis, atitinkančiomis senąsias, išsaugant unikalias tradicines gaminių savybes ir sudėtį.

Paslauga pripažįstama tradicine, jei ji buvo teikiama ne mažiau kaip 100 metų ir yra žinoma kaip etninės kultūros gyvoji tradicija.

Tradicinėmis augalų veislėmis pripažįstamos augalų veislės, kurios augintos arba auginamos Lietuvoje ne mažiau kaip 50 metų.

Tradicinėmis gyvūnų veislėmis pripažįstamos veislės, saugotinos pagal Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą.

Renginys pripažįstamas kaip tradicinė mugė, jei atitinka bent vieną iš šių reikalavimų:

• mugė turi istoriškai susiklosčiusias tradicijas: pirmą kartą įvyko ne mažiau kaip prieš 75 metus ir paliudyta renginio tradicijas įrodančia dokumentine medžiaga, archyviniais įrašais;
• mugėje daugiau kaip pusė parduodamų gaminių ir teikiamų paslaugų yra tautinio paveldo produktai.

Amatininkas pripažįstamas tradicinių amatų meistru, jei atitinka bent vieną iš šių reikalavimų:

• turi tradicinių gaminių gamybai ar tradicinių paslaugų teikimui reikalingą kvalifikaciją ir verčiasi tradiciniu amatu ne mažiau kaip 3 metus;
• verčiasi tradiciniu amatu ne mažiau kaip 10 metų;
• turi meno kūrėjo statusą, atitinkantį Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą, ir verčiasi tradiciniu amatu.

2008 metais buvo pateikta ir ekspertai įvertino 46 paraiškas 77 tradiciniams gaminiams (ekspertų teikimu, tautinio paveldo produktais pripažinti 58 gaminiai: iš jų 39 maisto produktai, 7 drožybos, 6 puodžių gaminiai, kryždirbystė). 2009 metų sausio–balandžio mėnesiais pateikta daugiau kaip 40 prašymų dėl 150 tradicinių gaminių pripažinimo tautinio paveldo produktais. Tautinio paveldo produktais pripažinta daugiau kaip 100 gaminių. Atestuoti ir pirmieji 9 amatų meistrai, kurie sukaupė didžiulę patirtį savo amato mokys kitus.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas atliko apklausas, siekdamas nustatyti, kokie veiksniai labiausiai lemia vartotojų apsisprendimą įsigyti specifinėmis savybėmis pasižyminčių produktų. Apklausos duomenimis, 78 proc. apklaustųjų nurodė, kad svarbiausias veiksnys – produkto išskirtinumas ir specifinės savybės, 59 proc. – kokybė, 42 proc. – žemesnė kaina. Tad vartotojai pasiryžę pirkti nors ir brangesnę, bet išskirtinę ir kokybišką prekę.

Alternatyvūs verslai

Auganti tradicinių ir netradicinių žemės ūkio produktų paklausa vidaus ir užsienio rinkose, augantis paslaugų žemės ir ne žemės ūkio veiklai poreikis, laisvalaikio poreikio pokyčiai skatino kaimo gyventojus, pasinaudojant investicine parama ūkinės veiklos įvairinimui, plėtoti ekonominę veiklą naujomis kryptimis. Parama alternatyvaus verslo plėtrai Lietuvoje teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos III krypties „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemones. Šioms priemonėms įgyvendinti skiriama 951,6 mln. litų, t. y. 12,2 proc. visos pagal Lietuvos kaimo plėt­ros 2007–2013 metų programą paramos. Panaši dalis paramos šios krypties priemonėms numatyta ir Estijoje – 12,9 proc., o Latvijoje bus skiriama daugiau – 19,1 proc.

Per 2008 metus iš viso vertinimui pagal III krypties tris priemones (paraiškos pagal priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ nebuvo renkamos) buvo pateiktas 221 projektas, iš jų 122 projektai – kaimo turizmo veiklai skatinti, 95 – verslui kurti ir plėsti ir tik 4 perėjimo prie ne žemės ūkio veiklos projektai. Daugiausia projektų pateikė pareiškėjai iš Vilniaus, Utenos, Kauno ir Alytaus apskričių. Palyginimui: per 2004–2006 metų laikotarpį iš viso buvo pateikta 20 kaimo ekonominės veiklos įvairinimo projektų. Dėl paramos kreipėsi 60 kaimo turizmo sodybų savininkų.

Vidutiniškai vienam projektui, susijusiam su perėjimu prie ne žemės ūkio veik­los, įgyvendinti buvo prašoma 400 tūkst. Lt, verslo kūrimo ir plėtros projektams – 430, o kaimo turizmo projektams – 536 tūkst. Lt paramos.

Paramai gauti buvo teikiami labai įvairūs projektai. Daugiausia jų susiję su statybos veikla, medienos apdorojimu, autoserviso paslaugų teikimu.