Pagriežių kaime, Anykščių rajone ūkininkaujantis Gediminas Barkauskas dešimt metų verčiasi uogininkyste. Aviečių, braškių, serbentų ir gervuogių laukuose prabėga prakaitu aplaistytos ūkininko vasaros, juk ant vieno žmogaus pečių – beveik 10 ha uogynų. „Taip dirbdamas, aš balansuoju ant žmogaus galimybių ribos, bet iki šiol neuždirbau naujai technikai, kurios būtinai reikėtų“, – atsidūsta Gediminas.

Šie metai ypač sunkūs – dėl dažno lietaus sunku surinkti uogų derlių, o paskui dar sunkiau jį parduoti – pirkėjų perkamoji galia akivaizdžiai smukusi, o uogų paklausa, pasak ūkininko, kritusi katastrofiškai. Gediminas pats prekiauja uogomis Visagino turguje ir pastebi, kad pro braškes, jų aromatui pakutenus nosį, pirkėjai nepraeina, o štai avietės vis sunkiau patraukia jų dėmesį. Nors uogos didžiulės ir tikrai skanios, mokėti 6 litus už jų kilogramą daug kam pasirodo per brangu.

Svajonė – aviečių skynimo kombainas

Vidurvasario saulės sirpinamos avietės greitai pernoksta, ir net būrys talkinančių skynėjų nesuspėja jų nurinkti. Gediminas mato tik vieną perspektyvą šiame versle – avietes skinti mechanizuotai. „Nors ir atrodytų keista, bet tikrąją aviečių kokybę galima gauti tik skinant jas kombainu. Turint kombainą, lauką būtų galima pervažiuoti kas dvi tris dienas ir nuskinti sunokusias uogas“, – aiškina ūkininkas. Vienas kombainas per sezoną pajėgus nuskinti iki aštuonių hektarų avietyno. Juo reikia važiuoti per uogynus 5–6 (o kartais ir daugiau) kartus, o per dieną įmanoma nuimti du hektarus aviečių.

Žinių apie mechanizuotą aviečių skynimą ūkininkas ieško internete. Pats paprasčiausias, prie traktoriaus prikabinamas kombainas kainuoja 200 000 Lt. Pasak Gedimino, Amerikos ūkininkas turi parduoti apie 20 tonų uogų, kad nusipirktų tokį kombainą, o Lietuvos – apie 60 tonų. Aviečių skynimo kombainai gaminami tik JAV. Taigi, uogų kaina lietuviška, o kombainų – amerikietiška.

„Ir netikėkite mokslininkų prognozėmis, kokius stulbinančius derlius galima skinti iš hektaro, nes pajamos iš uogininkystės piešiamos rožinėmis spalvomis. Skleidžiama propaganda, kad iš aviečių hektaro galima pririnkti 10, 15 ir net 20 tonų uogų. Mano patirtis rodo, kad, labai kruopščiai avietyną prižiūrint, galima rinkti dvi ar tris tonas iš hektaro“, – aiškina uogų augintojas.

Be skolų, bet ir be naujos technikos

Gal kombainą būtų galima įsigyti pasinaudojus europine parama? Ūkininko tvirtinimu, tokiam ūkiui, kaip jo, parama yra neprieinama. „Dėl idiotiškos buhalterinės apskaitos parama man neprieinama. Per metus tam reikėtų skirti keturis ar penkis tūkstančius litų, o per penkerių metų įsipareigojimų laikotarpį susidarytų ir visai nemenka suma, – svarsto ūkininkas. – Be to, mano visi padargai pasidaryti savomis rankomis. Kaip juos įvertinti?“

Pasak Gedimino, dabartinė supaprastinta paramos teikimo tvarka yra tikrai didžiulis žemės ūkio ministro nuopelnas, bet tokių ūkių, kaip jo, pinigai ir toliau nepasiekia. Ūkininkas atvirai pripažįsta, kad gal ir negerai, jog niekada nė nebandė imti kreditų iš bankų. „Skolų neturiu, bet ir naujos technikos neturiu“, – skėsteli rankomis uogų augintojas.

Jis apskaičiavęs, kad jo turimas uogų ūkis pagal darbų apimtis prilygsta 200 ha grūdų ūkiui. Pasak ūkininko, turinčiam tik hektarą žemės žmogui jis ir pats patartų auginti braškes ar avietes, bet iš karto įspėtų, kad didelio pelno tikėtis nereikia, o darbų netrūks.

„Negražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet juk akivaizdu, kad grūdų ūkių savininkai dirba moderniausia pasaulinio lygio technika. Pažįstu pačius geriausius Lietuvos uogininkus – nė vienas jų neturi amerikietiško kombaino, o kiek kombainų, kiek traktorių turi grūdininkai? Sakysite, gerai ten, kur mūsų nėra, bet aš matau realią situaciją“, – tikina Gediminas.

Kooperatyvas vos vegetuoja

„Kooperacija yra nuostabus dalykas, bet iškyla daugybė žmogiškų problemų“, – pripažįsta Gediminas, prisimindamas netolimą praeitį, kai kelių rajonų uogininkai pabandė burtis į kooperatyvą. 2000 m. susivieniję net 67 augintojai kooperatyvą pavadino „Avuoga“, o jo pirmininku buvo išrinktas Gediminas. Kurti kooperatyvą paskatino tuo metu buvusios geros uogų (ypač juodųjų serbentų) supirkimo kainos, tad visi buvo kupini entuziazmo ir noro uždirbti greitų ir lengvų pinigų.

Vertindamas iš dabarties pozicijų, Gediminas kaip vieną iš kooperatyvo iširimo priežasčių įvardija tai, kad susibūrė labai skirtingo dydžio ūkių savininkai. Jų išauginamų uogų apimtys ir kokybė per daug skyrėsi. Netrukus ir uogų kaina drastiškai krito, uždarbis iš jų auginimo smuko iki minimumo, augintojų viltys užsidirbti žlugo, tuomet ir kooperacija prarado visą žavesį, nebeliko lėšų kooperatyvo veiklai palaikyti.

„Kooperacija būtina ir perkant sodinukus, ir parduodant uogas“, – net neabejoja Gediminas. Dabar jis bendradarbiauja su kolegomis ūkininkais Vitalijumi Petroniu ir Feliksu Šlėve – tai būtų galima pavadinti savotiška neoficialia kooperacija. Augintojų trijulė ir sodinukų Lenkijoje kartu nusiperka, ir pirkėjų užšaldytoms uogoms bendrai ieško.

Technologijas kuria pats

Kokių veislių uogas auginti, Gediminas sprendžia pats ir pirmiausia išbando, kaip nauja veislė pritaps nederlingoje Anykščių žemėje. Nusivylęs lietuviškų sodinukų kokybe, dabar juos perka iš Lenkijos ūkininkų. Laistymo sistemų uogynuose nėra, bet šiemet tai ne problema, žemę gausiai palaisto dangus. Viena iš neišsprendžiamų problemų – pavasarinės šalnos. Jos dažniausiai pakenkia juodiesiems serbentams ir braškėms. Lietuvoje apsaugos nuo šalnų technologijos mažai tyrinėtos.

Dalis serbentyno yra auginama ekologiškai. Beje, serbentų kainos šiemet, po ilgos pertraukos, kilstelėjo iki 2 Lt/kg. Avietes ūkininkas taip pat bandė auginti ekologiškai, bet netrukus atsisakė – ligų pagausėjo, smuko derlius, o ekologiškoms uogoms paklausos nebuvo.

Naujausia kultūra ūkyje – gervuogės. Jų auginama 40 arų, bet iš jų tik pusė ploto šiemet derės. Gervuogių plotus Gediminas norėtų dar plėsti, bet jų sodinukai labai brangūs, ir dauginasi jos sunkiai. Iš Lenkijos atsivežti gervuogių sodinukai Anykščių žemėje neprigijo, o visai atsitiktinai Vilniaus turguje nupirkti – puikiai prisitaikė, auga, dera ir uogos labai skanios. Augintojo teigimu, gervuogės tikriausiai vienintelės uogos, kurios kultūrinės skanesnės už miškines. Jos daug vėlyvesnės už avietes, nokti pradeda rugpjūčio viduryje, o įspūdingiausiai atrodo ne apkibusios uogomis, o žydinčios – visos pilte apsipylusios baltais žiedais.

Šiemet Gediminas išbando naują aviečių dauginimo būdą – iš padalytų šaknų. Pirko Lenkijoje stambius aviečių šaknų kelmus, juos sukarpė, pasodino, ir išaugę aviečių stiebeliai gražiai stiebiasi į viršų. Po metų taip padaugintas avietes bus galima perkelti į gamybinius plotus. Tokį metodą ūkininkas surado aprašytą internete ir ryžosi išbandyti. Ūkyje auginama ir remontantinių aviečių – nors jas auginti leng­viau, bet uogų skonis prastesnis. Pirkėjai irgi tai pastebi – raukosi, kad rudeninės avietės rūgštokos.

Skanios uogos pačios save giria

Gediminas patenkintas, kad žmonės pirmiausia ieško lietuviškų uogų, nors turgus užverstas lenkiškomis. Mažesnis PVM Lenkijoje, kritęs zloto kursas šiemet dar sunkiau pakeliama konkurencine našta užgulė mūsų uogų augintojus. „Perpardavinėtojai – o jų yra begalės – Lenkijoje braškių kilogramą nuperka už tris zlotus, o čia parduoda už tris litus, ir jie jau neblogai uždirba. Tai yra Lietuvos uogininkų žlugdymas“, – drąsiai teigia Gediminas.

Ūkininko manymu, žemės ūkyje pagrindą turi sudaryti vidutinis ūkis ir vidutinis verslas. „Tik silpnos ekonomikos šalims būdingos latifundijos, o greta jų – didžiulis skurdas, tai negi ir mes pasirinkome tokį kelią?“ – klausia Gediminas. Iš sunkaus darbo jis didelių turtų nesusikrovė, bet pragyventi – pragyvena. Pasak jo, panašiai ir Lenkijoje dauguma ūkininkų gyvena: ne taip jau retai senelių ar tėvų paliktu plūgu žemę aria, gal kokių keturiasdešimties metų traktoriumi laukus dirba ir nesiskundžia. Tokiu keliu eina ir Gediminas tikėdamas, kad jo išaugintos uogos bus reikalingos.