Soros ir šerytės, burnočiai ir judros, garstyčios ir strypainiai, liucernos ir žirniai, dobilai ir sojos – visi šie ir dar daug kitų augalų telpa mokslininko, fizikos mokslų daktaro Alfonso Peckaus laukuose. Kodėl reikėtų sėti vien tik kviečius ir rapsus, kai pasaulyje yra tiek daug kur kas vertingesnių ir įdomesnių augalų – taip mąsto Alfonsas, drąsiai berdamas į žemę dar mažai išbandytų kultūrų sėklą. Ir tvirtina, kad svarbiausia jam – ne kuo didesnį pelną gauti, bet kuo geresnį, sveikatai naudingesnį produktą išauginti.

Alytaus rajono Kalesninkų kaime šiek tiek per 320 ha plote ūkininkaujantis Alfonsas save laiko ūkininku mėgėju. Pasak jo, profesionalas turi dirbti 1 000 ir daugiau hektarų žemės. „Toks tai jau gali save laikyti tikru ūkininku, investuoti į naujausią techniką, taikyti modernias technologijas. O man visa tai yra per brangu“, – aiškina Alfonsas ir čia pat priduria, kad savo ūkio daugiau plėsti neketina.

Nuosavos žemės yra maždaug trečdalis, kita nuomojama iš savininkų. „Žmonės galbūt tikisi, kad kaina už žemę kils, bet ji tik kris. Piniginė išraiška gal ir bus didesnė, bet jos realioji vertė – mažesnė. Pinigas iš principo turi nuvertėti, tokia jo prigimtis. Infliacija yra varomoji jėga, o defliacija – stabdys“, – sako Alfonsas. Jis spėja, kad gali būti taip, kad ir Vakarų Europoje žemė atpigs, nes ji taps nereikalinga. „Ukrainoje juodžemio sluoksnis yra metro storio, žemės ten tokios derlingos, kad nieko neįdedant galima kulti tris kartus didesnį derlių negu pajėgios išauginti mūsų žemės. Ir Rusija turi didžiulį potencialą – jei tik ten atsirastų daugiau tvarkos, Europos žemės ūkis konkurenciją pajustų iš karto“, – tvirtina Alfonsas.

Jo manymu, viską šiandieniniame pasaulyje valdo pinigai, ir Europos Sąjunga yra pagrįsta pirmiausia piniginiais santykiais. „Ūkininkas irgi siekia pelno, bet jis dirba kitiems. Perka iš Vakarų traktorių, vadinasi, jis Vakarams ir tarnauja. ES pirmiausia ne mus gelbsti, o tik plečia savo rinką“, – šypsosi Alfonsas ir prisipažįsta, kad naudos iš narystės ES vis dėlto gavo ir jo ūkis – pasinaudojant parama pastatyti pusės milijono litų vertės grūdų saugojimo bokštai, kuriuose telpa 600 tonų derliaus. Dabar rengiamasi įsigyti itin modernią optinę sėklų valomąją, kuriai dalį lėšų tikimasi gauti pagal supaprastintą paramos teikimo tvarką.

Gera prekinė išvaizda – labai svarbu

Kai ūkį pasieks naujoji valymo mašina, Alfonsas kruopas galės paruošti beveik idealiai. Gaminant kruopas su dabar turima kruopų ruošimo linija, sorose lieka smulkių juodų taškučių, kurių joks arpas ir valomoji nesugeba išrinkti. „Šiuolaikinės optinės mašinos mato ne tik grūdo dydį, bet ir spalvą: pamatys juodą sėklą ir ją išsiurbs“, – veikimo principą aiškina ūkininkas. Juoduliai nekenksmingi, bet gadina kruopų prekinę išvaizdą.

Kad išvaizda labai svarbu, Alfonsas įsitikino jau ne kartą. Štai neišvaizdžios šeryčių sėklos pirkėjams sunkiai įsiūlomos, nors yra daug vertingesnės ir baltymingesnės už soras. „Deja, šeimininkės žiūri į produkto išvaizdą, o ne į vidinę kokybę. Čia ir yra mūsų vartotojiško amžiaus tragedija. Ruošdami kruopas, nušlifuojame vertingiausią dalį ir atiduodame gyvuliams, o kas lieka prasčiausia – tą jau patys valgome“, – ironizuoja Alfonsas.

Su naująja mašina ūkyje bus galima išvalyti ir garstyčių grūdelius, taip pat atskirti raudonas soras nuo geltonų.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Alfonsas augina ir kviečius – juk reikia turėti stabilių garantuotų pajamų, kad būtų iš ko už trąšas ir pesticidus atsiskaityti. Mat retiesiems augalams pirkėjų reikia pačiam susirasti. Ir pardavimo tempai čia lėtesni, ir kiekiai gerokai mažesni. Kalesninkų kaime išaugintos soros, burnočiai, garstyčios ir kitų augalų sėklos dažniausiai iškeliauja į Vakarų Europos šalis – Vokietiją, Olandiją. Dalis pasėlių sertifikuojami kaip sėkliniai – tai liucernos, dobilai ir žirniai. Sėklininkystei ūkininkas iš patriotizmo renkasi pirmiausia lietuviškas veisles.

Burnočiai ir judros, soros ir garstyčios...

Alfonsas Peckus iš viso yra pabandęs auginti apie 30 skirtingų rūšių retuosius augalus. Pirmiausiai jis atidžiai apžiūri savo ir kaimynų laukus, kokie laukiniai augalai čia natūraliai auga, tuomet ieško jiems giminiškų kultūrinių. Mat jei auga laukiniai, tai gerai turėtų tose žemėse vešėti ir giminiški sukultūrinti augalai. Ūkininkavimą Alfonsas laiko kūrybiniu darbu, mat žemdirbys nuolat turi improvizuoti pagal gamtos pateikiamas sąlygas, kartu turi turėti drąsos imtis neišbandytų dalykų.

Imtis netradicinių augalų paskatino pažintis su profesoriumi Antanu Svirskiu. „Kiek ten, Dotnuvoje, naudingų augalų auginama, kiek veislių sukurta, kiek darbo įdėta, o žemdirbiai mažai pasinaudoja. Gal pabando, bet kai niekas užauginto derliaus iš kiemo nenuperka, tai ir nuleidžia rankas“, – apgailestauja Alfonsas ir savo pavyzdžiu bando pralaužti ledus.

Iš retųjų augalų didžiausius plotus užima soros ir garstyčios. Burnočių šiemet nesėjo, mat dar daug turi pernykščio derliaus. Senovės inkų ir majų dievinti burnočiai yra itin vertingi augalai, turintys daug kalcio, fosforo, geležies. Tai vaistas nuo šimto ligų. Valgomos ne tik burnočių sėklos, bet ir stiebai, lapai. Ant vieno burnočio augalo subręsta 50 tūkst. sėklų. „Sėklas galima išmirkyti ir tepti ant duonos vietoj juodųjų ikrų – jei dar ir degtinės stiklelį pridėsite, tai tikrai niekas neatskirs“, – mirkteli Alfonsas.

Aliejinė kultūra dygminai – tai savotiški dagiai, subrandinantys baltus grūdelius, iš kurių spaudžiamas ypatingos vertės aliejus, turintis labai daug antioksidantų ir lipidų. Dygminus mūsų krašte sunkoka auginti dėl klimato specifikos, mat į jų sėklų dėžutes rudenį dažnai prilyja ir sėklytės supūva.

Judros – aliejiniai augalai, dar Egipto faraonai labai vertino jų aliejų. Lietuvoje žieminės judros galėtų augti ir netgi pakeisti rapsus, tik reikia sukurti jų auginimo technologiją. Ir Alfonsas tai daro – ir ne mažus bandymų laukelius sėja, o didelius gamybinius plotus. Rapsus gali pakeisti ir garstyčios, kurias Alfonsas augina ir kulia jau ne vienus metus.

Jo laukuose galima rasti ir sojos pupelių, ir strypainių, skirtų kanarėlių ir balandžių pašarams, augino ir sorgų, paizų, balžų... Ūkininkas pripažįsta, kad, augindamas retesnius augalus, labai greitai gali bankrutuoti – tai pirkėjo nerandi, tai derliaus nepavyksta nuimti. Prieš kelerius metus 100 ha sorų užsnigo – 20 cm storio sniego sluoksnis laikėsi savaitę. Apsnigtas soras bandė kulti su kombainu Jenisej. Buvo 8 oC šalčio, sniegas nuo trinties įšilo ir tiesiai su sėklomis ėjo į bunkerį. Žodžiu, bandymas nukulti su sniegu nepavyko. „Bet kaip gražiai atrodo kombainas, važiuojantis per baltą apsnigtą lauką...“, – visur nors lašelį žavesio linkęs įžvelgti Alfonsas. Tiesa, tos apsnigtos soros su dideliais nuostoliais buvo nukultos vėliau, nors ir peržiemojusias pavasarį buvo galima kulti – jos buvo beveik neišbyrėjusios. „Gamta yra tobula. Ankstyvųjų veislių sėklos greitai išbyra, o vėlyvąsias galima kulti pavasarį“, – augalų sugebėjimu išlikti ir pasidauginti stebisi ūkininkas. Beje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje soros buvo bene masiškiausiai auginta kultūra.

Ūkyje bet ko dirbti nepriimsi

Ūkyje dirbantys padargai modernūs lietuvių gamybos (UAB „Laumetris“) ir traktoriai nėra vakarietiški, nors kai kurie ir nauji. Pasak šeimininko, ir sena technika atlieka savo funkcijas, be to, jų remontas pigiau kainuoja. Anksčiau remontuodavo savo jėgomis, bet dabar linkęs kviestis specialistus – kiekvienas turi dirbti tai, ką geriausiai išmano.

„Žemės ūkyje dirbti negali priimti bet ko. Naują žmogų mažiausiai metus tenka mokyti ir neišvengiamai per tą laiką patirti nuostolių: kiek variklių užkalta, kiek padargų aplaužyta... O kai išmokai, tai jaunuoliai pakelia sparnus ir į užsienį išvažiuoja“, – porina ūkininkas, bet jo balse pykčio nėra – tiesiog toks gyvenimas. Alfonso įsitikinimu, į problemas reikia žiūrėti pozityviai: „Nereikia išgyventi, kad kažkas nutiko, reikia džiaugtis, kad gavai naują užduotį, kurią dabar turi išspręsti.“ Ūkyje darbuojasi ir abu sūnūs. Beje, ir vyresnysis Martynas, ir jaunėlis Domantas nuėjo tėvo pėdomis – abu yra fizikai, mylintys žemę.

Paskutinis Lietuvos valstiečių mohikanas

„Kodėl aš ūkininkauju? Esu Lietuvos valstiečių paskutinis mohikanas. Šitas ūkis net tarybiniais laikais turėjo valstiečių ūkio statusą, ties mūsų sodyba buvo sustabdyta melioracija, kaip kaimo sodybų griovimo banga, – išdidžiai sako Alfonsas. – Jei jau tais laikais tėvukas sugebėjo ūkį išlaikyti, tai aš privalau šitą darbą tęsti. O šiaip tai manęs niekas nė su šautuvu į žemės ūkį nenuvarytų. Aš visai kitos rūšies žmogus, ir mano specialybė visiškai kitokia.“

Kaip pavyko kolūkių laikais išsaugoti valstiečių ūkį? „Dabar valdžia labai dažnai perdėtai save vaizduoja „baltą“, patrio­tišką, o tada būdavo atvirkščiai: jei vaizduodavo labai „raudoną“, tai neabejotinai „dūšioje“ jisai būdavo „baltas“, – kolūkių kūrimo laikus prisimena Alfonsas ir pabrėžia, kad su valdžia tėvukui pavykdavo susitarti, sunkiau buvo su tais, kurie labai norėjo įtikti valdžiai ir vis skųsdavo vienkiemio gyventojus...

Visko buvo, bet ūkį – su arkliais, pilnu tvartu gyvulių, prižiūrėtais laukais – pavyko išsaugoti, o Alfonsas niekada nuo jo taip ir nebuvo atitrūkęs. Net ir studijuodamas fiziką Gorkyje, vasaromis grįždavo čia, į Dzūkijos žemę. Paskui, kai tik įmanoma buvo įforminti ūkininko ūkį, pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Iš pradžių buvo apskaičiavęs, kad visiems ūkio darbams atlikti pakaks 10 dienų per metus, bet ūkis plėtėsi ir laiko jam reikėjo skirti kur kas daugiau.

Fizikos mokslą derina su ūkininkavimu

Iki šiol Alfonsas ūkininkavimą derina su mokslininko darbu Fizikos institute Vilniuje. Kadangi yra fizikas teoretikas, daug darbų gali atlikti namuose, o vykdamas į mokslines konferencijas, dažnai pats save paremia iš ūkio lėšų. Tik dėl to, kad ūkininkavo, pats pirmasis iš kolegų fizikų galėjo nusipirkti nuosavą kompiuterį, kuris tuomet kainavo milžiniškus pinigus.

„Fiziko mokslininko gyvenimas buvo ir yra įdomus, bet ekonominiu požiūriu – prarastas. Kai mokslininkas neturi ką valgyti ir eina sodinti bulvių – tai netvarka, bet tokia, deja, mūsų realybė“, – aiškina Alfonsas. Šią vasarą jis yra pasirengęs išeiti į pensiją ir atsidėti tik ūkininkavimui.

Kaip vieną didžiausių stimulų plėsti ūkį Alfonsas įvardija norą restauruoti senuosius sodybos pastatus. Tam reikėjo labai daug pinigų, todėl ir dirbamos žemės plotai vis didėjo. Ūkio plėtrai pinigų drąsiai skolindavosi iš bankų.

Viskas, kas sena, turi vertę

Jei viskas klostytis palankiai, kitąmet ūkininkas imsis restauruoti kluoną. Tam prireiks daug pinigų, bet dar sunkiau bus rasti tikrų meistrų, dirbančių senoviškais metodais. Visą senąjį pastatą reikia nugriauti ir neskubant, gerai pamąstant, vėl atstatyti lygiai tokį, koks buvo. Vėliau ateis laikas ir maniežui, kurį sulaužė užgriuvęs medis. Ūkyje išsaugota senovinė kuliamoji, arpas, kiti senoviški padargai. Karo metais statytas tvartas dar puikiai išsilaikęs, o štai molinė kamara neišliko – ji taip pat kada nors bus atstatyta. Šeimininkas net naujiems grūdų saugojimo bokštams parinko tokią vietą, kad jų nebūtų matyti iš kiemo pusės, kad negadintų senos autentiškos sodybos vaizdo.

Kruopščiai sutvarkytas senasis namas šviečia naujais langais. „Šituose namuose užaugo dešimt senelio vaikų, mes trys ir mano du sūnūs“, – skaičiuoja Alfonsas. Erdviame sodybos kieme daugybė medžių, tarp kurių ir plačiai išsikerojusi samanota senelio obelis su daugybe drevių. Netoliese žaliuoja ir Alfonso obelis – jis buvo trečias vaikas šeimoje, tad, jam gimus, tėvai gavo 30 rublių premiją, už kurią nupirko dešimt obelaičių. Ošia galingi klevai, stiebiasi eglių ir pušų alėja, spalvinguose aviliuose dūzgia bitės, jauni kriaušių medeliai brandina vaisius – kelių kartų palikimas ir šiandien daromi darbai Peckų sodyboje susilieja į nedalomą vienovę.

„Žemės ūkyje pinigai uždirbami sunkiai, o išleidžiami labai greitai. Bet kiek­vienos tautos suverenumas priklauso nuo trijų dalykų: turi būti išvystytas mokslas, kultūra ir žemės ūkis“, – tvirtu balsu ištaria ūkininkas ir mokslininkas Alfonsas Peckus.