Prie pat ūkininkų Dariaus ir Renatos Ambraziūnų sodybos marguoja įvairiaspalvių salotų laukas – jame bėga jau ketvirta šeimos vasara. „O, kad kas suskaičiuotų, kiek mes čia kilometrų kasdien pritrepsime aplink salotas betupinėdami“, – atsidūsta Renata, bet šypsena nedingsta nuo saulės nuauksinto jos veido.

Kaip nuošalioje sodyboje už Vilkijos atsirado salotos? Mintį jas auginti pamėtėjo Renatos brolis, daug metų dirbantis viename didžiausių salotų ūkių Danijoje. Pasak Ambraziūnų, iš pradžių tai atrodė tarsi žaidimas – pirmaisiais metais iš Danijos atsiųstą paketėlį sėklų pasėjo šiltnamyje, jame salotas ir augino – užderėjo puikiai. Kitais metais įsidrąsino ir daniškais salotų daigeliais užsodino jau didesnį plotelį – tris arus lauke. Salotos užaugo gražios, įmantrių formų, bet... jų niekas nepirko. Kaip įmanydami ūkininkai stengėsi reklamuoti savo produkciją, vežė į turgų, siūlė prekybos centrams. Ir nors Darius suskaičiavo, kad benzinui išleido kur kas daugiau, negu gavo už parduotas salotas, didžiausias pasiekimas buvo tas, kad prekybininkai ir pirkėjai pamatė ir įvertino lietuviškų salotų nepriekaištingą išvaizdą ir kokybę.

Pernai salotų plotai plėtėsi iki trijų hektarų, tiek jų auginama ir šiemet. Salotos sėjamos etapais kas savaitę, todėl laukas suskirstytas lysvėmis – vienose jų salotos vos tik sudygusios, kitose jau paaugusios, dar toliau – jau bebaigiančios bręsti. Pirmosios salotos į lauką šiemet buvo pasodintos balandžio 10 dieną. Jas teko dengti agroplėvele, mat šis pavasaris buvo nepalankus salotoms – labai šaltos naktys. Daigelius ūkininkai išsiaugina patys šiltnamyje, rankomis juos pasodina, vėliau su kauptukais ravi. Kadangi žemė būna gerai paruošta, o salotos užauga greitai, jas pakanka nuravėti vieną kartą.

Daug rankų darbo

„Viską darome rankomis – priekabėlėje atsigulę žemyn galva dėliojame salotų daigelius į paruoštas lysves“, – aiškina Renata ir rodo tokio rankinio darbo broką – šiek tiek nukreivintas eilutes. Aišku, nuo to salotų kokybė nė kiek nenukenčia, o kadangi visi darbai atliekami rankomis, tai ir jiems netrukdo. Nuo pasodinimo iki derliaus nuėmimo praeina maždaug 60 dienų.

Per vieną sezoną lauką spėjama du kartus užsodinti salotomis ir nuimti jų derlių. Pirmąsias salotas pradeda pardavinėti gegužės mėnesį, o paskutiniąsias ima lapkritį, būna, kad jau šlapdribai („ir ašaroms“, – priduria Renata) krentant. Darbus apsunkina tai, kad beveik visų rūšių salotas reikia nuimti iš karto, vos tik jos subręsta, nes per 3–4 dienas jos perauga ir pasidaro nebetinkamos parduoti. „Subrendo ir viskas. Jei jau nespėji, imk plūgą ir užark“, – aiškina Darius. Beje, pernai taip ir teko padaryti – užarė 70 arų salotų, mat daržovių bazės tuo metu buvo užsipirkusios produkcijos iš kitur. Šiemet tokių bėdų gal pavyks išvengti, nes sandėlyje yra įrengtas talpus šaldytuvas, kuriame salotas prireikus galima išlaikyti savaitę.

Vasarą, kai salotų parduodama daugiausia, ūkyje papildomai samdoma darbininkų, nes šeimos jėgų nepakanka. Renata ir Darius džiaugiasi, kad dukros Dianos ir sūnaus Adomo prie darbų raginti nereikia. Atvirkščiai, tėvai juokauja, kad juos iš salotų lauko sunku iškrapštyti, pluša čia nuo ryto iki vakaro. Pernai per visą vasarą vaikai vos kartą šalia namų tyvuliuojančioje užtvankoje išsimaudė – per darbus nebuvo kada... Vaikų inicia­tyva šiemet pasėtas kibiras saldžiųjų žirnių, kuriuos žada pardavinėti neaižytus su ankštimis. Auga ir ankstyvųjų kopūstų laukas – bus ką kebabinėms pasiūlyti.

„Tėtį mes nukankiname su savo salotomis, jis nebespėja didžiųjų laukų sužiūrėti“, – žvelgdama į vyrą sako Renata. Mat Darius dar beveik 100 hektarų augina rapsus, kvietrugius ir kviečius. Pats vienas laukus suspėja išdirbti, užsėti, prižiūrėti, tik derliui nukulti pastaraisiais metais samdo kombainą, mat savajam pataisyti vis laiko neužtenka. Anksčiau ūkyje augino ir cukrinių runkelių, bulvių, morkų, svogūnų, ir nemenką šiltnamį agurkų turėjo, ir gėlininkystės verslą išbandė, bet dabar ūkio specializacija susiaurėjo.

Pernai grūdų ūkiui pirko naują traktorių Zetor (110 AG). Darius ketina pasinaudoti supaprastinta paramos tvarka smulkiems investiciniams projektams – gautas lėšas panaudotų daliai išlaidų už pernykštį pirkinį kompensuoti. Salotoms irgi reikėtų mažo ekonomiško traktoriuko, planuojama pirkti ir daigų sodinamąją.

Auginant salotas, būtina laistymo įranga. Ūkio šeimininkas pritaikė prieš daug metų, kai dar augino bulves, pirktą laistymo įrangą (600 Lt tada mokėjo), įsigijo tik naują vandens siurblį prie traktoriaus. O vandens netrūksta – sodybą juosia didelė užtvanka.

Asortimentą vis plečia

Bet grįžkime prie salotų – iš viso ūkyje jų auginamos aštuonios rūšys. „Frizze, Rukola, Poly, Bionda, Romaine, Rosse, Aisbergas ir špinatai“, – visų pavadinimus greitakalbe išberia Renata, pridurdama, kad lietuviams geriausiai pažįstamos yra gūžinės (populiariai vadinamos Aisbergo) salotos ir špinatai. Apie kiekvieną salotų rūšį šeimininkai gali daug papasakoti. Vienos yra labai tvirtos, transportabilios, pavyzdžiui, Bionda (lapinės ąžuolalapės salotos) suspaustos į gniužulėlį vėl greitai atsitiesia ir formos nė kiek nepraranda. Kitos – atvirkščiai, trapios ir gležnos, jų lapų krašteliai gali pajuoduoti vien nuo smarkesnio agroplėvelės prisilietimo.

Spalvos, formos ir skoniai visų taip pat labai skirtingi. Štai Rukola (lietuviškai – sėjamoji gražgarstė) dėl specifinio skonio patinka ne kiekvienam, jos skirtos gurmanams, o Romaine (romaninės salotos) – puikaus klasikinio skonio. Renatai pačios skaniausios yra gūžinės Poly salotos, o pirkėjai jų kol kas dar nelabai vertina. Pasak ūkininkės, gera salotų išvaizda yra svarbiausias pirkėjų pasirinkimo kriterijus, o jų skonio niuansus dar ne visi jaučia.

„Galiu garantuoti, kad mūsų salotos tikrai skanesnės negu lenkiškos. Ir daug sveikesnės, nes tikrai mažiau cheminės apsaugos produktų naudojame. Ramia sąžine siūlyčiau jų valgyti net ir visai mažam vaikui“, – savo produkcijos kokybę garantuoja Renata.

Didžioji dalis salotų per tarpininkus parduodama kavinėms, dalis realizuojama turguje. Ūkininkai pripažįsta, kad didžiausius kiekius pavyktų parduoti sudarius sutartis su prekybos tinklais, bet tada reikėtų griežtai laikytis jų keliamų reikalavimų. Tarkime, jei mokama už vienetą, svarbu, kad gūžė svertų tiek, kiek nurodyta. Realizacija per vaisių ir daržovių prekybos bazes paprastesnė: susveriamas reikiamas kiekis vienos ar kitos rūšies salotų, sudedama į dėžutes, ir ūkio vairuotojas išvežioja užsakymus. Renata prasitaria, kad nesmagiausiai jaučiasi tada, kai tenka važiuoti į bazes ir galvą nulenkus prašyti, kad pirktų ūkyje užaugintas salotas. Nors lietuviškų kokybė geresnė ir jos pigesnės, prekybininkams lenkiškos salotos patrauklesnės tuo, kad jos tiekiamos ištisus metus.

Reikia gero agronomo

Darius prasitaria, kad ūkiui labai trūksta daržininko, gero agronomijos specialisto. „Agronomai pas mus dabar pasidarė prekybininkai, verslininkai. Jei pageidauji pirkti, iš karto atvažiuos, o šiaip pakonsultuoti jų neprisišauksi, o ir atvažiavę pasakyti nelabai ką gali, salotos Lietuvoje dar mažai tyrinėtos“, – pasiguodžia ūkio šeimininkas ir sako, kad visais salotų auginimo ir priežiūros klausimais konsultuojasi su Danijos salotų augintojais.

„Skambiname, siunčiame fotografijas, jie mums atsiunčia patarimų, mes padarome ką rekomendavo ir paprastai problemą išsprendžiame“, – konsultavimosi šiuolaikinėmis priemonėmis ypatumus aiškina Darius. Renata priduria, kad salotų atsparumas ligoms priklauso ir nuo veislės, ir ypač nuo sėklos kokybės. Pasak jos, kai išbandė profesionaliems augintojams skirtas sėklas, į mėgėjams skirtus sėklų pakelius parduotuvėje net nesidairo.

Erdvioje sodyboje, kurioje Renata ir Darius apsigyveno prieš devyniolika metų, iš karto po vestuvių, tvyro vasariška idilė: taikiai vaikštinėja palaidi šunys, ramiai žolę rupšnoja kumelaitė Zipkė (beje, didelė salotų mėgėja, kartą akimirksniu išragavusi visą lysvę pačių brangiausių salotų), žydinčiuose gėlynuose dūzgia bitės, iš remontuojamo namo vėjas atneša dažų kvapą. Pietums Renata patiekia vyro sumedžiotos šernienos ir, be abejo, didžiulį dubenį šviežių salotų. Skanu...

***
KOMENTARAS

Dr. Julė JANKAUSKIENĖ, LSDI

Salotos – nereiklios šilumai, greitai augančios vertingos dietinės daržovės. Labiausiai paplitusios lapinės ir gūžinės salotos. Pastarosios skirstomos į sviestines (jų lapai padengti vaškiniu sluoksniu) ir traškiąsias (dar vadinamas aisbergo arba ledo salotas). Vis daugiau susidomėjimo sulaukia kita salotų atmaina – romaninės salotos.

Salotoms reikia daug šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų. Jas galima auginti ištisus metus, tik reikia pasirinkti tinkamą vietą ir veislę (kad salotos neaugintų žiedynų). Esant didžiulei naujų salotų veislių pasiūlai, sunku pasirinkti tinkamą auginti tam tikru laikotarpiu, nes Lietuvoje nevykdomi moksliniai salotų agrotechnikos tyrimai. Jei aplinkos sąlygos nepalankios, salotoms daugiausia žalos padaro nekrozė (fiziologinė liga), puviniai (kekerinis bei sklerotinis) ir netikroji miltligė.