Kiaules galima šerti labai įvairiai: sausaisiais ir sudrėkintais pašarais bei daugiakomponenčiu skystuoju pašarų mišiniu – jovalu. Stambiuose ūkiuose ir kompleksuose dažniausiai taikomas šėrimas sausaisiais ir drėkintais visaverčiais kombinuotaisiais pašarais arba savos gamybos pašarų mišiniais. Šeriant kiaules skystaisiais pašarais, skatinama seilių liaukų ir virškinimo fermentų veikla.

Sausieji pašarai geriausia tinka paršeliams žindukliams papildomai šerti. Pašarus geriau sušerti kelis kartus per parą nedideliais kiekiais, kad neįgautų aplinkos kvapo, kuris blogina jų ėdamumą. Po nujunkymo per dvi savaites galima pereiti ir prie šėrimo sudrėkintais pašarais ar skystuoju pašarų mišiniu. Sausaisiais pašarais galima šerti ir nujunkytus paršelius bei vyresnes kiaules, kadangi šis šėrimo būdas yra gana parankus technologiniu požiūriu: lengviau mechanizuoti ir automatizuoti pašarų išdalinimą (galima panaudoti skritulinius transporterius arba pritaikyti automatines šertuves), taip geriau užtikrinama šėrimo higiena. Tačiau šeriant sausaisiais pašarais, ypač jeigu jie palaidi, dažnai erzinami kvėpavimo takai, virškinamojo trakto gleivinė. Tokių sutrikimų sumažėja, naudojant granuliuotus pašarus. Šeriant kiaules sausaisiais pašarais, reikia nuolat duoti vandens.

Šėrimas drėkintais pašarais

Zootechniniu požiūriu, jeigu naudojami sausųjų pašarų mišiniai, efektyviausia juos drėkinti. Tokiu būdu mažiau dirginama virškinamojo trakto gleivinė, geriau virškinamos ir įsisavinamos maisto medžiagos, todėl kiaulės geriau auga. Be to, šeriant kiaules drėkintais pašarais, jie geriau sunaudojami, mažiau išsibarsto ir dulka, neerzina kvėpavimo takų, patiriama mažiau nuostolių. Sausųjų pašarų ir vandens santykis turi būti apie 1:1,5–2 (1 kg pašaro – 1,5–2 l skysčių; drėgnis – apie 55–70 proc.).

Didesnio kaip 80 proc. drėgnio pašarais kiaulių šerti neverta, nes sumažėja maisto medžiagų virškinamumas. Labai tirštas pašaras gali apsunkinti virškinamojo trakto veiklą. Sudrėkintais pašarais galima šerti ir nujunkytus paršelius, ir penimas, ir veislines kiaules. Šeriant kiaules sudrėkintais pašarais, būtina gerai išvalyti lovius, nes užsilikę pašaro likučiai pradeda rūgti ir gesti, jų užėdusioms kiaulėms gali sutrikti virškinimo veikla.

Šėrimo skystaisiais pašarais trūkumai ir privalumai

Kiaulių šėrimas daugiakomponenčiais skystaisiais pašarų mišiniais (jovalu) šiuo metu nėra labai paplitęs ir gali būti naudojamas tik smulkesniuose bei privačiuose ūkiuose, kuriuose į racionus be grūdinių ir baltymingų pašarų dar įtraukiami apėmingieji pašarai. Šeriant kiaules jovalu, pašarų ir vandens santykis turėtų būti apie 1:2–3 (1 kg pašaro – 2–3 l skysčių; drėgnis – apie 65–77 proc.), temperatūra – apie 18–25 oC.

Nors šėrimą jovalu nesunku mechanizuoti, tačiau susiduriama su pašaro kokybės užtikrinimo problemomis. Taip pat dažnai tenka valyti lovius ar visą pašarų išdalinimo sistemą, kad užsilikę pašarų likučiai nesurūgtų. Tačiau šėrimas skystaisiais pašarų mišiniais turi ir privalumų: mažiau pašarų nusibarsto, kiaulės greičiau ir daugiau jų suėda, skysta pašarų mišinio terpė sudaro palankias sąlygas virškinamojo trakto fermentų aktyvumui ir pašaro maisto medžiagų rezorbcijai, papildomai reikia mažiau vandens.

Šėrimas skystaisiais ir sudrėkintais pašarais skatina paršavedžių pieningumą. Be to, šėrimas iki soties skystaisiais pašarais sumažina riebalų kaupimąsi antroje penėjimo pusėje (daugiau kaip 60 kg svorio), nes lengviau kontroliuoti energijos bei maisto medžiagų poreikį per parą, palyginti su šėrimu sausaisiais pašarais. Pvz., 20–40 kg svorio paršeliui per parą galima sušerti iki 4–8 l, 40–60 kg svorio bekonui – iki 5–10, 60–120 kg svorio kiaulei – iki 9–14, laktuojančiai paršavedei – iki 30–50 l skystojo pašaro (sausųjų medžiagų 23–25 proc.).

Viena iš pagrindinių šėrimo skystaisiais pašarais (jovalu) sistemos ypatybių ta, kad sudarant racionus kiaulėms galima sėkmingai panaudoti ne tik grūdinius ir baltymingus pašarus, bet ir didelius kiekius tokių pašarinių žaliavų, kaip maisto pramonės šalutiniai ir antriniai produktai (pvz., išrūgos, pasukos, jogurtai, žlaugtai, saladinas, melasa, cukrinių runkelių griežiniai, krakmolo dekstrinų sirupas ir kt.), pašarinės žolės, šakniavaisiai. Iš tokių komponentų paruoštas pašarų mišinys gali aprūpinti kiaulių organizmą energija, maisto, mineralinėmis ir biologiškai aktyviomis medžiagomis ir labai sumažinti pašarų savikainą.

Šėrimo įranga

Dauguma kiaulių augintojų klaidingai mano, kad šėrimo skystaisiais pašarais įranga yra palyginti brangi ir sudėtinga eksploatuoti. Tačiau dabartiniu metu šis mitas negalioja, nes jau yra sukurtos nebrangios, modernios ir automatizuotos šėrimo skystaisiais pašarais sistemos, kuriose sumontuoti ne tik pašarų davikliai, bet ir pašarų kokybės analizatoriai pašarų talpykloje ir kiti kontrolės įrenginiai, įspėjantys apie pokyčius sistemoje. Šiuolaikinė šėrimo skystaisiais pašarais technologija išnaudoja fermentacijos proceso (rūgimo) galimybes, nes šios sistemos turi fermentacijos talpyklas, kuriose automatiškai reguliuojama temperatūra, rūgštingumas ir kiti kokybės rodikliai.

Fermentacijos procesui, kuris vyksta skystoje pašarų masėje, labai svarbu palaikyti rūgštinę terpę (žemą pH), kuri pasižymi konservavimo savybėmis. Kai terpės pH yra 4 ir mažiau, susidaro palankios sąlygos pieno rūgšties bakterijoms daugintis, kurios per 12 valandų sumažina patogeninės mikrofloros kenksmingumą ar ją sunaikina. Žemą pH skystuose pašaruose galima pasiekti naudojant rūgščios reakcijos pašaro komponentus (grūdų žlaugtus ar jų pienelį bei kefyrą, išrūgas ir kitus). Tokiais atvejais dažnai naudojamos ir organinės rūgštys (propiono, fumaro, benzoinė, pieno, citrinos ir kt.) arba jų druskos, kurios pasižymi baktericidiniu ir fungicidiniu poveikiu, sumažina pH ir stabdo žalingų patogeninių mikrobų (pvz., kolibakterijų ar salmonelių) dauginimąsi ir vystymąsi.

Technologijos reikalavimai

Šeriant kiaules skystaisiais pašarais, būtina laikytis mitybos normų reikalavimų skirtingo amžiaus ir grupių kiaulėms bei atsižvelgti į maksimalius ir optimalius pašarinių žaliavų bei priedų kiekius racio­ne. Labai svarbu užtikrinti tolygų pašarinių žaliavų pasiskirstymą visoje skystojo pašaro masėje, kad ji nebūtų per daug lipni ar tąsi, grūdėta ar sušokusi į gumulus, labai tiršta, per mažai sudrėkusi, kad nesutriktų pašaro tiekimas ir dalijimas. Siekiant sumažinti ydingos fermentacijos riziką, pašarai turi būti pirmiausia maišomi mažais kiekiais didėjimo seka ir sušerti per vieną valandą po sumaišymo, o loviai išvalomi per 30 min. po šėrimo.

Užsienio šalių kiaulių augintojų patirtis rodo, kad diegti šią kiaulių šėrimo technologiją yra perspektyvu stambiuose pramoninės kiaulininkystės kompleksuose ir ūkiuose. Anot jų, tai gali padėti sutaupyti didelę dalį lėšų, reikalingų brangiems pašarams (pvz., sojų rupiniams ar išspaudoms, pupelėms ar jų baltymų koncentratams) įsigyti. Deja, Lietuvos kiaulių augintojai pirmenybę teikia šėrimo sausaisiais pašarais technologijoms, išskyrus pavienius atvejus. Pastaruoju metu šėrimo skystaisiais pašarais technologiją daugiausiai naudoja smulkesni ir ekologiški ūkiai. Tačiau šėrimo skystaisiais pašarais įranga ir sistema yra nemoderni ir daugelis ruošos darbų atliekama rankiniu būdu. Tokiomis sąlygomis labai sunku užtikrinti skystojo pašaro kokybės reikalavimus ir šėrimo higieną, dėl to dažniausiai ūkiai taiko įprastinį šėrimą kombinuotaisiais pašarais. Tiesa, sunkmetis verčia kiaulių augintojus ieškoti naujų sprendimo būdų, kaip išsiversti su vietinių pašarų ištekliais. Tad plačiau pradėta diskutuoti apie primiršto šėrimo skystaisiais pašarų mišiniais galimybes ir privalumus.