Seminaruose ir mokymuose dažnai kalbama apie fungicidų apsauginį ir gydomąjį poveikį. Kokius fungicidus pasirinkti konkrečiu atveju, gali patarti konsultantai ar pesticidais prekiaujančių firmų darbuotojai, tačiau galutinį sprendimą bet kuriuo atveju priima augintojas. Bendros žinios apie fungicidų veikimą, jų klasifikaciją labai praverčia renkantis produktus konkrečių augalų apsaugai nuo tuo metu plintančių ligų.

Suprantama, kad purškiant fungicidu, kurio sudėtyje esanti veiklioji medžiaga saugo tik nuo miltligės, negalima tikėtis produkto veiksmingumo nuo kitų ligų – rūdžių, septoriozės ar kt. Dauguma puikiai žino, kad kontaktinio poveikio fungicidus tenka purkšti dažniau negu sisteminius.

Fungicidai gali būti skirstomi pagal įvairius požymius. Literatūroje dažniausiai nurodomi šie požymiai:

• veikimo pobūdis;
• poveikis ligą sukeliančiam patogenui;
• patekimas į augalą ir pasiskirstymas jame.

Veikimo pobūdis

Patekę į ligą sukeliantį grybą fungicidai suardo ląstelių membraną, inaktyvuoja svarbius enzimus ir baltymus, trikdo esminius patogeno procesus, tokius kaip energijos gamyba ir kvėpavimas. Pavyzdžiui, strobilurinai slopina ligas sukeliančių grybų ląstelių kvėpavimą, dėl to ląstelės greitai žūva. Triazolai slopina sterolio, kuris yra svarbus patogeninių grybų ląstelių membranos komponentas, biosintezę. Apibūdinant fungicidus, daugiausia dėmesio skiriama jų poveikiui patogenui ir pasiskirstymui augale.

Poveikis patogenui

Pagal poveikį ligas sukeliantiems patogeniniams grybams fungicidai skirstomi į apsauginio ir gydomojo poveikio.

Apsauginio poveikio fungicidai neleidžia sporoms sudygti ir grybui prasiskverbti į augalo audinius. Jie naudojami iki augalo užsikrėtimo ligos sukėlėju pradžios. Tuo metu augalas būna visiškai sveikas. Jei ligą sukeliantis grybas būna jau įsiskverbęs į augalą, apsauginio poveikio fungicidų veiksmingumas suprastėja.

Gydomuoju poveikiu pasižymintys fungicidai prasiskverbia į augalą ir slopina ar net sustabdo patogeninių grybų augimą augalo audiniuose. Vienos veikliosios medžiagos veiksmingai sustabdo grybo vystymąsi iš karto po užsikrėtimo (24–96 val. laikotarpiu). Nors tuo metu augalas jau užsikrėtęs, tačiau ligos požymiai dar nematomi.

Kai kurie fungicidai pasižymi antisporuliaciniu gydomuoju poveikiu. Kuomet ligos požymiai jau matomi plika akimi, sporos formuojasi pažeidimo vietose. Antisporuliacinėmis savybėmis pasižymintys fungicidai apriboja ligos sukėlėjo dauginimąsi ir taip sulėtina ligos vystymąsi.

Dauguma veikliųjų medžiagų, įeinančių į plačiai naudojamų fungicidų sudėtį, dažnai pasižymi apsauginiu bei gydomuoju poveikiu užsikrėtimo pradžioje. Gydomųjų savybių, kitaip tariant, veikimo prasidėjus ligos sukėlėjo dauginimuisi sporomis, turi mažiau fungicidų.

Patekimas į augalą ir pasiskirstymas jame

Pagal pasiskirstymą augale fungicidai skirstomi į tris stambias grupes: kontaktinius, sisteminius ir translaminarinius (lokaliai sisteminius).

Kontaktiniai fungicidai purškimo metu patenka ant augalų lapų paviršiaus, tačiau neprasiskverbia į gilesnius lapo audinius. Šie fungicidai neleidžia ligą sukeliančiam grybui prasiskverbti į augalo audinius, todėl jie naudojami iki užsikrėtimo, t. y. pasižymi tik apsauginiu poveikiu. Kontaktiniai fungicidai nepereina į naujai po purškimo priaugančias augalo dalis.

Smarkiai palijus ar laistant augalus, kontaktiniai fungicidai nuplaunami. Jie taip pat gali suirti dėl intensyvios saulės šviesos. Tačiau kai kurie nauji kontaktiniai fungicidai yra mažiau jautrūs aplinkos poveikiui dėl į jų sudėtį įeinančių paviršiaus aktyviųjų medžiagų ir kitų priedų. Lietuvoje daugiausia kontaktinių fungicidų registruota bulvių apsaugai nuo maro. Dėl pasiskirstymo augale specifiškumo jie dažniausiai naudojami antroje bulvių vegetacijos pusėje, kai bulvių keras jau susiformavęs.

Translaminariniai (lokaliai sisteminiai) fungicidai purškimo metu patekę ant augalo įsiskverbia į apipurkšto lapo audinius. Šie fungicidai pasiskirsto apdorotose augalo dalyse lokaliai – nuo apipurkštos viršutinės lapo pusės prasiskverbia į apatinę. Jei purškimo metu kai kurios augalo dalys nebuvo apipurkštos, jos lieka neapsaugotos. Neapsaugoma ir naujai priauganti lapija.

Sisteminiams fungicidams patekus ant augalo, jie prasiskverbia į augalo audinius, pernešami į naujai priaugančias augalo dalis, dažniausiai iš apatinės augalo dalies į viršų. Dėl šios savo savybės sisteminiai fungicidai paprastai naudojami aktyviu augalo augimo periodu (pvz., bulvėse iki žydėjimo). Dauguma javams registruotų fungicidų yra sisteminio poveikio. Sisteminiai fungicidai veiksmingi panaudojus juos ne tik iki užsikrėtimo, bet ir užsikrėtimo pradžioje.

Lentelėje pateikta keletas veikliųjų medžiagų, kurios įeina į Lietuvoje registruotų fungicidų sudėtį. Siekiant platesnio fungicidų veikimo pobūdžio ir patogesnio pritaikymo praktikoje, dažniausiai gaminami kelių veikliųjų medžiagų komerciniai produktai.

Fungicidų patekimo į augalą ir judėjimo jame ypatumai akivaizdžiai iliustruoja purškimo kokybės svarbą – purškimo metu turi būti padengiama kuo daugiau lapijos, nes darbiniam tirpalui patekus tik ant viršutinių lapų sunku tikėtis gero naudotų produktų veiksmingumo. Kontaktiniai ir lokaliai sisteminiai fungicidai saugo tik tas augalo dalis, ant kurių patenka, o sisteminiai juda į viršutinę augalo dalį. Ant žemiau esančių lapų nepatekę fungicidai didina ligos išplitimo riziką net pasėlį nupurškus fungicidais.

Gana didelė fungicidų pasiūla augalininkystės produkcijos augintojams leidžia pasirinkti tai, kas labiausiai tinka kiekvienu konkrečiu atveju. Šiais metais, kaip niekada anksčiau, yra skaičiuojama, kiek kartų purkšti ir kokį produktą pasirinkti. Renkantis produktus pirmiausia reikia žinoti situaciją pasėliuose (ligų požymių nėra ar jie jau matomi), nuo kokių ligų juos reikia saugoti, ar tinkamas purškimo laikas pagal augalo išsivystymo tarpsnį ir kt. Įvertinus minėtus ir kitus galimus indikatorius galima rinktis fungicidą pagal veiksmingumą nuo konkrečių ligų. Tik teisingai sudėliojus sprendimų dėlionę, galima tikėtis geriausio fungicidų efekto ir jų naudojimo atsipirkimo.