23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/07
Kad smėlingos Dzūkijos žemės taptų dosnesnės
  • Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Prieš pusšimtį metų smėlingose Dzūkijos žemėse žemdirbiai tekuldavo po 200–300 kilogramų grūdų iš hektaro, o šiandien tie patys laukai atseikėja po 3–4 tonas derliaus. Prie žemdirbių sėkmės daug prisidėjo Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stoties mokslininkai, kurdami technologijas, leidžiančias pelningai ūkininkauti ir nederlingose žemėse.

Miškingame Varėnos rajone įkurtos įstaigos mokslininkai tyrė, kaip pagerinti lengvas smėlio bei priesmėlio dirvas ir jas racionaliai panaudoti, kokia agrotechnika tinkamiausia lengvose dirvose auginamiems augalams. Per pusšimtį metų stočiai vadovavo tik trys direktoriai: jos įkūrėjas Jonas Aleksonis (vadovavęs 34 metus), po jo – Vincas Kupčinskas (direktoriavęs 1992–2003 m.), o nuo 2004 m. direktore dirba Rūta Česnulevičienė. Per visą veiklos laikotarpį stotyje dirbo 28 mokslo ir 63 techniniai darbuotojai. Apgintos penkios ir ruošiama viena agrarinių (dabar – biomedicinos) mokslų daktaro disertacija. Iš viso atlikti 1 408 metiniai bandymai, daugybė biometrinių augalų ir dirvožemio cheminių analizių. Dabar stotyje dirba vienuolika žmonių, iš jų mokslininkės – tik dvi.

Stotis turi 59 ha žemės, tikslieji bandymai atliekami 16 ha. Likusiame plote auginama naujausių Lietuvoje registruotų grikių, rugių, avižų, lubinų veislių aukštų kategorijų sėkla. Prieš ketverius metus, 2005-aisiais, įrengta vaistažolių kolekcija. Mokslininkai daugiausia dėmesio skiria ekologiniams tyrimams, augalų agrotechnikai smėlžemio dirvožemiuose, lauko augalų ligoms tyrinėti, pastaraisiais metais vėl sugrįžta ir prie miško tyrimų, daug dirbant su Lietuvos miškų instituto mokslininkais. Prieš penkerius metus atnaujintas dar 1960 m. profesoriaus Petro Vasinausko iniciatyva pradėtas tyrimas „Lauko ir miško kultūrų palyginimas gilaus smėlio dirvoje“, kurio tikslas – 100 metų vertinti, kokią įtaką derliui, jo kokybei, dirvožemio agrocheminėms savybėms turi tręšimas.

Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius Zenonas Dabkevičius džiaugiasi, kad, būdami taip toli nuo didžiųjų miestų, mokslininkai dirba, išsilaiko, nepraranda vilties ir nuveikia daug svarbių darbų. „Kadangi vyksta mokslo ir studijų reformos, tikėtina, kad trys institutai – Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės bei Miškų – susijungs į vieną Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrą. Tuomet institutai taptų centro filialais, o bandymų stotys liktų jau trečiojo lygmens institucijos, – galimas ateities perspektyvas įvardija Z. Dabkevičius. – Žinoma, ką nors sunaikinti galima labai greitai, bet turime įsigilinti į situaciją: juk čia Dzūkija, specifinis regionas. Jei įstengiame išlaikyti valdininkų armijas, tai ar tikrai šitokia nedidukė mokslo įstaiga yra per sunki našta šalies biudžetui? Juolab kad perlojiškiai daug užsidirba patys, turi tvirtus ryšius su ūkininkais. Žodžiu, prieš ką nors uždarant, reikia devynis kartus pamatuoti ir tik tada kirpti.“

Alytaus apskrities viršininkas Algimantas Bražionis pabrėžė, kad Perlojoje esanti mokslo įstaiga ne tik kuria ir skleidžia mokslo žinias, bet ir yra optimizmo bei tvirtybės sunkiais momentais pavyzdys. Gražius žodžius už bendradarbiavimą tarė LŪS Varėnos skyriaus pirmininkas Edmundas Samauskas: „Prieš 50 metų, kai stotis tik kūrėsi, buvo kuliama vos po 150 kg/ha javų. Per penkiasdešimtmetį Dzūkijos žemės pradėjo atseikėti po 3–4 tonas grūdų iš hektaro – tai todėl, kad auginame pagal mokslininkų rekomendacijas.“